Buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio „Mirties nuosprendis“ tylai: kas drebės pasirodžius knygai?

Pagrindine diskusijos ašimi tapusi E. Masiulio rašoma knyga laidoje buvo pristatyta ne kaip memuarų rinkinys, o kaip savotiška politinė bomba, nukreipta į pačius valstybės pamatus. 

Buvęs liberalų lyderis demonstravo nebe besiteisinančio politiko, o puolimą ruošiančio insaiderio poziciją, teigdamas, kad visuomenė iki šiol matė tik kruopščiai surežisuotą bylos fasadą, po kuriuo slepiasi nepatogūs faktai apie selektyvų teisingumą, politinius užsakymus ir dvigubus standartus.

Valdas Vasiliauskas, pasižymintis aštriu ir kritišku žvilgsniu į Lietuvos politinį elitą bei vadinamąjį „valstybininkų“ klaną, laidos metu meistriškai provokavo E. Masiulį, neleisdamas jam laviruoti vien bendrose frazėse. 

Diskusija prasidėjo nuo fundamentalios temos – kaip veikia Lietuvos politinė-teisinė sistema, kai į ją patenka „nepatogus“ elementas. 

Vasiliauskas priminė žiūrovams, kad Masiulio byla neatsirado vakuume; ji sutapo su laiku, kai Liberalų sąjūdis buvo pasiekęs savo populiarumo viršūnę ir realiai kėsinosi į aukščiausius postus valstybėje. 

Šis kontekstas laidoje buvo išnaudotas siekiant parodyti, kad garsioji kratos operacija galėjo būti ne tik kovos su korupcija aktas, bet ir preciziškai suplanuota politinė egzekucija, kurios tikslas – pašalinti stiprų konkurentą iš artėjančių rinkimų distancijos.

Didžiausia įtampa pasiekė kulminaciją, kai pokalbis pasisuko link „tulpių pašto“ autorės – buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės. 

Vasiliauskas tiesiai šviesiai kėlė klausimą, ar E. Masiulis išdrįs knygoje atskleisti tikrąjį prezidentės vaidmenį skirstant postus prokuratūroje ir teismuose bei tą nematomą „rankų laužymą“, kuris vykdavo už uždarų durų S. Daukanto aikštėje. 

Masiulis, nors ir išlaikydamas teisinį atsargumą, leido suprasti, kad jo pasakojimas nebus malonus tiems, kurie viešumoje deklaravo krištolinį skaidrumą, o užkulisiuose vykdė negailestingą politinį pokerį. 

Jis užsiminė apie specifinius nurodymus, kuriuos gaudavo partijų lyderiai, ir apie tai, kaip buvo formuojama „teisinga“ nuomonė apie teisėsaugos vadovus. 

Pasak Masiulio, knygoje bus atskleista, kaip veikia mechanizmas, kai viena ranka rašomi moralizuojantys laiškai, o kita – braižomos schemos, kas turi sėdėti kalėjime, o kas – džiaugtis neliečiamybe.

Diskusija neapsiėjo ir be naujų spalvų garsiojoje alkoholio dėžutės istorijoje, kuri tapo Lietuvos politinės korupcijos simboliu.

E. Masiulis laidoje dar kartą pabrėžė, kad tie 106 tūkstančiai eurų buvo investicija į nekilnojamojo turto projektą, tačiau šį kartą jis akcentavo ne pinigų kiekį, o patį faktą, kaip operatyvinės tarnybos sekė kiekvieną jo žingsnį. 

Vasiliauskas laidoje kėlė klausimą: kodėl kiti politikai, kurie taip pat lankydavosi „MG Baltic“ būstinėje ir, pasak kai kurių šaltinių, gaudavo paramą, niekada neatsidūrė po didinamuoju stiklu? 

Masiulis atsakė užuominomis apie selektyvų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) darbą – jis teigė turintis žinių apie kitus politikus, kurie „skolinosi“ lėšas be jokių sutarčių ir fiksavimų, tačiau jie buvo sistemos dalis, todėl liko saugūs. 

Tai, pasak laidos dalyvių, rodo, kad korupcijos bylos Lietuvoje dažnai naudojamos kaip įrankis disciplinuoti nepaklusnius arba sunaikinti tuos, kurie tampa per dideli.

Žmogiškoji išdavystės kaina

Viena skaudžiausių ir giliausių pokalbio temų buvo žmogiškoji išdavystės kaina. Masiulis atvirai dalijosi patirtimi apie pirmąsias valandas po suėmimo, kai jo pasaulis subyrėjo į šipulius. 

Jis papasakojo apie socialinę izoliaciją, kurią patyrė ne tik jis, bet ir jo šeima. 

„Draugai“, kurie vakar šliejosi prie galios, pamatę jį gatvėje, pereidavo į kitą pusę, o buvę bendražygiai akimirksniu ištrynė jo numerį iš savo atminties ir telefonų knygų. 

Vasiliauskas pastebėjo, kad tai yra standartinis sistemos veikimo būdas – izoliuoti auką, kad ji taptų sukalbamesnė. 

Masiulis atskleidė, kad jam buvo siūlomi tam tikri „sandoriai“: jei jis duos parodymus prieš tam tikrus asmenis, jo paties byla gali būti sušvelninta. 

Tai, kad jis pasirinko dešimtmetį trunkantį teisinį pragarą, pasak jo paties, buvo vienintelis būdas išsaugoti orumą ir galimybę kada nors prabilti apie tai, kas iš tiesų vyko užkulisiuose.

Galiausiai ši diskusija parodė, kad Eligijus Masiulis neketina likti politinės istorijos paraštėse kaip „tas su dėžute“. 

Jo sugrįžimas į viešumą per „KiTaipTV“ kanalą ir artėjantis knygos pasirodymas yra aiškus signalas, kad jis siekia revanšo – ne politinio, bet informacinio. 

Jei knygoje bus sudėti visi taškai ant „i“, kuriuos jis pažadėjo Vasiliauskui, 2026-ieji Lietuvoje gali tapti didžiojo apsivalymo metais. 

Vasiliausko vaidmuo čia buvo kritinis – jis neleido Masiuliui tapti auka, o spaudė jį tapti liudytoju prieš pačią sistemą. 

Pokalbis baigėsi nuojauta, kad tai buvo tik pirmoji salvė ilgame kare dėl istorinės tiesos, kurioje dar bus paminėta daug garsių pavardžių, iki šiol besimėgaujančių ramybe. 

Akivaizdu, kad abi pusės supranta: tiesa Lietuvoje yra brangus produktas, už kurį Masiulis jau sumokėjo dešimtmečiu savo gyvenimo, o dabar atėjo laikas sąskaitas pateikti kitiems.

Tarp asmeninio keršto ir viešojo intereso

Šis pasirodymas žymi lūžį E. Masiulio strategijoje. Po ilgų tylos metų jis nusprendė, kad geriausia gynyba yra puolimas. 

Diskusija su V. Vasiliausku atskleidė, kad pagrindinis būsimos knygos taikinys bus ne prokurorai, o politiniai „režisieriai“, kurie, pasak autorių, dešimtmetį valdė Lietuvą naudodamiesi teisėsauga kaip politiniu kūju. 

Tai bandymas ne tik reabilituoti save, bet ir dekonstruoti mitą apie „skaidriąją erą“.

Šaltinis: KiTaipTV, speciali diskusijų laida su Eligijumi Masiuliu ir Valdu Vasiliausku (2026-02-25).