Dabar jau užtikrintai galime teigti, didžiuotis, jog Kretingos pilį IX a. įkūrė kuršių vikingai. Tai paaiškėjo po užvakar Kretingos muziejuje pristatytų archeologinių 2024 m. tyrimų rezultatų.
Kur stovėjo 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo pasirašytuose dokumentuose paminėta kuršių Kretingos pilis pavyko išaiškinti 1965 m.
Tai padarė kretingiškis archeologas Ignas Jablonskis (1911-1991).
Medinės tvirtovės lokacija: dabartinis Ėgliškių (Andulių) piliakalnis (55.849727, 21.228627), nuo dabartinės Kretingos miesto rotušės aikštės nutolęs 4,5 km.
XIII a. parašytose „Eiluotosiose Livonijos kronikose“ Kretingos pilis (jai bendrame šio veikalo kontekste parodytas išskirtinis dėmesys) įvardijama, kaip kuršių sukilimo forpostas.
Po 1260 m. Durbės mūšio čia būrėsi kuršių kariai, nebenorėję pripažinti Livonijos ordino valdžios.
Sukilėliai provokavo vokiečius, ir 1263 m. Kretingos pilis iš Memelburgo tvirtovės buvo užpulta dukart.
Pirmąjį antpuolį kuršiams pavyko atremti, mūšį laimėti.
Dar daugiau: kaip vertingiausią kovos grobį ant apeiginio laužo sudegino (paaukojo Dievams) Memelburgo pilies komtūrą.
Patyręs tokį pažeminimą, Livonijos ordinas tais pačiais metais surengė antrąjį karo žygį į Kretingą, tik šįkart – su daug didesnėmis pajėgomis ir pačiu Ordino magistru piešakyje.
Kretinga krito. Pilį sudegino, žmones išžudė, išsklaidė, likusiems gyviems uždraudė laidotis šalia giminių tame pačiame kapinyne, ir šis itin reikšmingas viso Pietų Kuršo istorijai objektas nugrimzdo užmarštin.
Didesnio mokslininkų dėmesio sulaukė tik šalia esantys bronzos amžiaus pilkapynas ir geležies amžiaus kapinynas.
1965 m. I. Jablonskis atliko nedidelius pilies gynybinio pylimo žvalgomuosius tyrimus.
Antrą kartą archeologai (vadovė – Reda Švelniūtė) piliavietę žvalgė praėjus beveik 40 metų, 2003-aisiais.
Tačiau iki šiol nebuvo moksliškai atsakyta į esminį klausimą: kokia yra piliakalnio apgyvendinimo istorija?
Šia tema tyrėjų kuluaruose sklandė nemažai versijų bei interpretacijų. Dažniausias leitmotyvas: Kretingos pilis – vėlyva, statyta XII-XIII a.
Būta net svarstymų, kad joje nė negyventa: esą kuršiai įsirengė vien gynybinės paskirties objektą.
Man, Kretingos vaikui, tokia būrimo iš kavos tirščių situacija kėlė ir nuostabą, ir apmaudą: juk kalbame apie svarbiausią XIII a. antrosios pusės kuršių pilį visame Pietiniame Kurše.
Vietą, kurioje įvyko lūžis. Nuskambėjo pirmosios Requiem kuršių genčiai natos. Čia sprendėsi tolesnis viso Pietinio Kuršo likimas (po kretingiškių sutriuškinimo Ordinas ėmė sistemingai siaubti, naikinti ir kitas kuršių pilis).
Todėl ne vienerius metus Kretingos rajono savivaldybės vadovus raginau finansuoti detalius, profesionalius archeologinius piliavietės tyrimus. Ir tai įvyko pernai rudenį.
Darbo ėmėsi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas tyrėjų komanda* su jos vadovu, archeologu dr. Edvinu Ubiu (beje, kretingiškiu) priešakyje.
Iškasta 10 kv m ploto perkasa, aptikti 147 archeologiniai radiniai, paimti žemių su sėklomis mėginiai, kurie nukeliavo į laboratoriją.
Tam tikrą užuominą, jog piliakalnis apgyvendintas vikingų laikais (šis periodas pasaulyje datuojamas VIII-XI a.), davė rasta puodo šukė su nagų braukomis.
Galutinius taškus ant "i" sudėliojo sėklų radioaktyvios anglies tyrimai. Moksliškai – datavimas C14 AMS metodu**.
Siekiant objektyvumo buvo atlikti keturių mėginių iš skirtingų vietų tyrimai.
Laboratorijoje gauti tokie rezultatai (datos):
- 885-996 AD (IX-X a.)
- 890-997 AD (IX-X a.)
- 1029-1169 AD (XI-XII a.)
- 1034-1179 AD (XI-XII a)
Išvados – aiškios: piliakalnis įkurtas vikingų laikais, IX a. Taigi, nuo šiol Kretingos piliavietė turės labai aiškų datavimą: IX-XIII a.
Labai svarbus momentas ir retas precedentas, nes bendrame Lietuvos piliakalnių kontekste dėl tokio pobūdžio tyrimų trūkumų šimtai piliakalnių yra datuojami itin abstrakčiai: I tūkstm. – XIII a.
Beje, kodėl sėklų mėginių tyrimai nerodė XIII a.? Nes šis archeologinis sluoksnis – arčiausiai žemės paviršiaus, ir apie 30 cm jo yra tiesiog sunaikinta dėl buvusių ilgamečių arimų.
Archeologams reikėjo švaraus, nesudarkyto kultūrinio sluoksnio.
Bet rašytiniai šaltiniai aiškiai mini ir 1253 m., ir 1263 m. datas, tiesiogiai susijusias su Kretingos pilimi.
Svarbūs pernykščių tyrimų rezultatai ir man asmeniškai: esu rekonstravęs prie Kretingos pilies X-XI a. (yra viena įkapė ir iš IX a.) palaidoto kuršių kario kapo inventorių.
Kol vyravo, ore sklandė versija apie „vėlyvą, XII-XIII a. pilį“, aš nedrįsdavau sakyti, kad mano kuršis yra Kretingos pilies kuršis. Dabar - galiu.
Kas toliau? Viskas priklausys nuo Kretingos rajono savivaldybė vadovų. Faktas, kad vienkartiniai tyrimai yra tik ledkalnio viršūnė, ir archeologinius kasinėjimus tiesiog būtina tęsti.
Tam reikės finansavimo. Dabar Klaipėdos universiteto mokslininkų akiratyje – pilies gynybinis pylimas.
Pernai archeologams galimai pavyko užčiuopti gyvenamosios-ūkinės zonos fragmentą. Gal kuršių namo kiemą. Gal jo pakraštį.
Rasta ūkinė duobė, galimai suardytas ugniakuras. Rugių, miežių sėklos. Puodų šukės. Tikimybė aptikti viso pastato likučius – didelė.
Arba kitokių su pilies gyvavimo laikotarpiu susijusių struktūrų, radinių. Taip žingsnis po žingsnio, metai po metų turėtų atsiskleisti vis pilnesnis Kretingos pilies vaizdas.
To ir palinkėsiu.
P.S. Dabartiniam Kretingos miestui vardą davė būtent 1253 m. balandžio mėn. (tiksli diena nėra išaiškinta) pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta kuršių Kretingos (lot. Cretyn; Cretin) pilis.
Šiuolaikinės Kretingos įkūrimui pradžią davė Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (1570-1621).
Eidamas Žemaičių seniūno pareigas 1609 m. jis pasirašė privilegiją dėl Karolštato (Karolio-miesto) miesto įkūrimo ir Magdeburgo teisės suteikimo.
*Tyrimo metu naudojant greitintuvo masių spektometrą (AMS – Accelerated mass spectrometer) išmatuojama radioaktyvi anglis, surinkta iš bandinio.
Pagal ją nustatomas tiriamo objekto amžius.
** Kasinėjimuose dalyvavo KU tyrėjai dr. Miglė Urbonaitė-Ubė, dr. Karolis Minkevičius, archeologijos studentai Linas Ragainis ir kt.
Taip pat skaitykite
