Baltasis švyturys. Lygiai prieš 140 metų, 1884 m. gruodžio 16-ąją jis buvo įžiebtas. Tai buvo pats šiauriausias švyturys visoje Vokietijos imperijoje.
Stovėjo ant tuomečio Mėmelio šiaurinio molo galo. Švietė apie 20 km matomu, raudonu, nepertraukiamu spinduliu. Metalinis, 8,5 metrų aukščio su aštuonbriaunio stogo bumbulu.
Iš dabarties perspektyvų matome laiko bangų nuplautą Klaipėdos ikoną, Lietuvos – jūrinės valstybės simbolį. Šioje vietoje ir sustosiu.
Rašydamas knygą „Baltojo švyturio fenomenas“ niekaip negalėjau nurimti. Kažko trūksta. Tas jausmas mane persekiojo lyg musė zvimbeklė. Aprašiau, regis, tiek daug, bet vieno elemento deficitas žiojėjo tarsi skylė. Ir tik neseniai ją susiuvau.
Nebuvo lengva. Labai troškau rasti liudijimus tų, kurie gyveno prie ir su Baltuoju švyturiu. Hidroinžinerija, optika, suvenyrai, atvirutės, spaudiniai... Tai – tik ratilai vandenyje, o norėjosi rasti tą akmenuką. Ir pavyko.
Aš nežinau, ar gali būti dar jautriau parašyta, nei tai padarė klaipėdietis, o gal klaipėdietė ankstyvuoju pokariu.
Buvo praėję vos 7-eri metai nuo to siaubo, kurį teko patirti uostamiesčio bei viso Klaipėdos krašto gyventojams. Palikę namus, gimtąsias vietas jie bėgo nuo raudonojo maro. Sovietų kraugerių. Emigracijoje Vokietijoje bei kitose šalyse liko tik prisiminimai, ir ta nostalgijos banga pirmiausiai riedėjo link... Baltojo švyturio.
„Jis mūsų laukia...“. Taip pavadintas prierašas po apledėjusio Baltojo švyturio piešiniu 1952 m. išleistame „Memeler Dampfboot“ laikraščio numeryje. Pirmajame puslapyje su tokiu stipriu tekstu, jog įtaigiau nesugalvotum.
„Taip, jis dar stovi, šiaurinio molo Baltasis švyturys.
Šiomis vasario dienomis jis gražiai apledėjęs, kaip prisimena mūsų iliustratorius. Jis mums yra stabilumo simbolis.
Jis laukia mūsų, kurie jį pastatėme ir jis mus vieną dieną pasveikins, kai laivai parplukdys mus į gimtąjį uostą“.
Net susprogintas 1945-aisiais švyturys Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams klaipėdiečiams atmintyje vis dar stovėjo, kaip nepajudinamas ilgesio gimtiesiems namams bastionas.
Pervertęs daugybę puslapių aptikau ir smagų prisiminimą. Edwinas Radtkė rašė. Apie laikus, kai jam buvo vos 10-13 metų, o tai buvo labai seniai: XIX a. pabaigoje.
Jis iškart išskyrė vieną akcentą: šiaurinio molo švyturys (vadino Mažuoju) buvo akinamai baltas. Blizgėjo.
Vaikai eidavo prie molo per galingas audras. Visai kaip dabar. Jie stebėdavo, kaip didžiuliai vandens pliūpsniai, nežmoniška jėga išsitaškę į molo sienelę, virsdavo ant švyturio šį kelioms sekundėms net visiškai paslėpdami.
O vaikai laukdavo. Apsiavę blogiausiais batais ir striukėmis.
Laukdavo, kol tarp vienos ir kitos bangos bus laiko tarpas. Tada strimgalviais, lenktyniaudami bėgdavo link švyturio.
Atsistodavo ant pasagos formos molo sienelės ir, bangai dūžtant į granito luitus, kaip kiškiai šokdavo žemyn. Žinoma, likdavo šlapi, ir Radtkė juokėsi iš savo sesers Martos, kuri neklausė patarimo likti užsičiaupus.
Ji, apimta emocijų cunamio, šaukė, rėkė, juokėsi, ir mergaitės burna buvo pilna sūraus vandens.
Šie prisiminimai išspausdinti pirmąją naujųjų metų dieną. Ją memelenderiai norėjo sutikti prie Baltojo švyturio, kurio nuotrauka puošė laikraščio viršelį.
Tai buvo ne tik švyturys. Gal net labiau ne švyturys. Simbolis. Klaipėdos simbolis. Lietuviškuoju tarpukariu su visa jėga virtęs ir jūrinės valstybės vėliavnešiu.
O po to pamirštas. Tokie ir vietiniu, ir nacionaliniu lygiu galingi, svarbūs identiteto ženklai pamiršti negali būti. Kaip Vytis, dvigubas kryžius, Gediminaičių stulpai.
Praėjus 140 metų nuo tos dienos, kai Baltąjį švyturį pastatė ir beveik 80 metų nuo akimirkos, kai jį susprogdino, stovime ant slenksčio.
Kiek mums svarbi marinistinė kultūra ir jos simboliai? Kiek yra savigarbos bei ryžto prikelti tai, ko nebėra?
Su gimtadieniu, baltasis molo vaiduokli!
Nuotrauka iš Lietuvos jūrų muziejaus rinkinio. Lietuvaičiai vaikšto molo bėgiais prie Baltojo švyturio. Apie 1934 m.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą