Dr. Algimantas Bučys: Lietuvių karaliai Lietuvos istorijoje - faktai prieš mitus (šeštoji dalis)

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Trečioji dalis

Ketvirtoji dalis

Penktoji dalis

23. Kada atsirado „Lietuvos didžioji kunigaikštystė“?

Mūsų kaimynų lenkų istorikų garbei reikia pasakyti, kad ne vienas jų senokai ėmė abejoti Rytų slavų metraščių bei senųjų lenkiškų kronikų tradicija vadinti XIII–XIV Lietuvos valstybę Lietuvos didžiąja kunigaikštyste. 

Tradicija yra tradicija, betgi privalo būti ir dokumentinis jos įrodymas.

Jeigu jo nėra, tradicinis pavadinimas ir titulas pakimba senųjų paleoistoriografijos pramanų ir patriotinių vieno ar kito autoriaus teiginių erdvėje.

Šiuo atveju dokumentinio pamato nebuvimą Lenkijos istoriografijoje bene ryžtingiausiai pirmasis konstatavo lenkų istorikas Jan Adamus (Jan Józef Adamus; 1896–1962). 

Lenkų istorikų draugijos  įsteigtame garsiajame žurnale „Kwartalnik Historyczny“ J. Adamus, Lietuvos statutų tyrėjas, prieškarinis (1933–1939) Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir Vilniaus universiteto docentas Teisės istorijos katedroje, paskelbė netradicines, bet dokumentaliai pagrįstas pastabas apie Lietuvos valdovų ir Lietuvos valstybės titulus. 

Lenkų istoriko straipsnyje bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje argumentuotai atsisakyta žiūrėti į Lietuvos valdovų titulus tradiciškai, tai yra – dogmatiškai, tarsi jie visais laikais buvo vienodi. 

Tuo pačiu atsisakyta tikėti paleoistoriografijos nuostata, esą XIII–XIV a. lietuvių valdovai buvo vadinami lygiai taip, kaip XV–XVI a. ir vėliau, atseit velikije kniazja arba wielkie księžęta, o Lietuvos valstybė visados buvusi Velikoje kniažestwo litovskoje arba Wielkie Księstwo Litewskie. 

Remdamasis atidžia išlikusių šaltinių analize, J. Adamus nustatė, kad Lietuvos valdovų titulai ir jų vartojimo tradicija turi savo istorinę evoliuciją, kurios joks rimtas mokslininkas negali ignoruoti. 

Ir svarbiausia: Lietuvos valdovų titulų ir pačios Lietuvos valstybės pavadinimų evoliucijos negalima ignoruoti paprasčiausiai todėl, kad visi išlikę istoriniai šaltiniai įrodo, jog iki Jogailos persėdimo į Lenkijos sostą, pasak paties J. Adamaus išretintų žodžių.

Lyginamoji literatūrologinė rašytinių  šaltinių ir jų vėlesnių istoriografinių interpretacijų analizė privertė konstatuoti neįtikėtiną situaciją: senovės XIII-XIV a. Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose „ karalystė“ ( regnum) ir „karalius“ ( rex) dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradiciniams  terminams „didžioji kunigaikštystė“ ir „kunigaikštis“. 

Tradicinės istorijos  šalininkai įprato savavališkai ignoruoti istorinius šaltinių fragmentus, kuriuose tiesiogiai įvardinti XIII–XIV a. Lietuvos valdovų karališkieji titulai pačiomis įvairiausiomis kalbomis, kuomet Lietuva vadinama karalyste (lot. regnum), o lietuvių valdovai – karaliais (lot. rex, vok. koning). 

Tokiais atvejais tradicinės metodologijos pasekėjai  ima aiškinti, esą čia ne viduramžių titulatūros hierarchiniai ženklai, o šiaip sau stilistinės puošmenos, neteisėti titulai, kuomet garbėtroškos „kunigaikščiai“  ( rus. Kniaz/iai, lenk. Ksienžent/ai) patys save vadino karaliais, o savo valstybes – karalystėmis. 

Kiekvienam logiškai mąstančiam žmogui čia pat iškiltų klausimas, kodėl tuos garbės ištroškusius Lietuvos valdovus Vakarų šalių karaliai, metraštininkai, kronikų autoriai ir net popiežiai lygiai taip pat vadino  karaliais (rex) ir ne kitaip, o XIII–XIV a. Lietuvą dokumentuose ir laiškuose vadino karalyste (regnum)?

Titulo „Wielkie Księstwo“ [lietuviškai būtų „Didžioji Kunigaikštystė“ – A. B.] tais laikais iš viso neaptinkame... Ir tiktai 1430 m. galima jį pirmą kartą užfiksuoti (Adamus 1930: 332). 

Kitaip sakant, J. Adamus, remdamasis šaltiniais, pagrįstai priešpastatė šaltinių duomenis tradicinės Lietuvos istoriografijos teiginiams apie Lietuvos valdovų ir valstybės titulus iki XV amžiaus.  Vaizdžiai tarus, Lietuvos didžioji kunigaikštystė (1263–1386)tėra retrospektyvinis istoriografijos miražas.

Valstybinės teisės žinovas J. Adamus ne tik konstatavo vėlyvą termino Wielkie Księstwo atsiradimo istoriniuose šaltiniuose faktą, bet ir padarė konkrečias išvadas apie tradicinės istoriografijos, ignoruojančios istorinį faktą, kokybę. 

Jo žodžiais tariant, titulo „Wielkie Księstwo“ tais laikais iš viso neaptinkame. 

Todėl akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie“ („Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę“) anais laikais. 

Tuo tarpu šis titulas buvo taip dažnai vartojamas literatūroje, kad, pvz., įžymus [lenkų–lietuvių] unijos istorikas Haleckis naudoja kaip argumentą Lietuvos inkorporacijai į Lenkiją įrodinėjimui sekantį pamąstymą: „Kad atskira lietuvių valstybė turėjo paprasčiausiai nustoti egzistuoti, galima matyti iš to, kad [Krėvos sutartyje] vietoje to, kad būtų šnekama apie W. Ksęstwo [„Didžiąją kunigaikštystę“], šnekėta tiktai apie jos dvi sudėtines dalis – apie Lietuvą ir Rusią“. 

Akivaizdu, kad šis argumentas yra neteisingas viso to, kas mano pasakyta aukščiau, šviesoje (Adamus 1930: 318)..

Savo straipsniu J. Adamus iš esmės, neatsižvelgdamas į jokius anuometinio mokslo autoritetus, atskleidė naują puslapį Lietuvos istoriografijoje.

Jano Juzefo Adamus kapas Lodzės  Senosiose kapinėse

Pirmiausia, viduramžių teisės istorikas konkrečiai nurodė titulo Lietuvos didžioji Kunigaikštystė atsiradimo laiką ir evoliuciją, pabrėždamas, kad

Lietuvos valstybės ir Lietuvos valdovo titulas išsirutulioja nuo Jogailos viešpatavimo pradžios ir tęsiasi per visus ilgus jo valdžios metus ir dargi po jo mirties, maždaug iki 1450 m. 

Tos ilgos evoliucijos pabaigoje valstybės titulas nusistovi toks: Magnus Dukatus Lithuaniae, Wielkie Księstwo Litewskie, o Lietuvos valdovo titulas tampa toks: magnus dux Lithuaniae et heres Russiae“ (pabrėžta autoriaus) (Adamus 1930: 313)..

Kita svarbi lenkų istoriko išvada atskleidžia paradoksalią titulo evoliuciją vėlesnių laikų kronikose ir istoriografijoje:

Lietuviškos kronikos ir Dlugošo kronika, atsiradusios jau po šių titulų įtvirtinimo, maždaug tos evoliucijos gale, perkelia juos atbuline tvarką į praeitį, nieko nežinodamos apie tą evoliuciją. 

Tas kronikas savo ruožtu pasekė istorinė literatūra, kuri anachronistiškai susiedama evoliucijos metu sutinkamą titulą „wielki księc Litwy“ [Lietuvos didysis kunigaikštis] su tuo prasminiu turiniu, kuris buvo įtvirtintas tiktai evoliucijos eigoje ir jos pabaigoje (Adamus 1930: 313).

To negana: viduramžių teisės istorikas, puikiai išmanantis problemos lenkiškąją literatūrą, konstatavo, kad nuo lenkų istorikų „Šainochos (Szajnocha) iki pat Kolankovskio (Kolankowski) tapo įpročiu šnekėti (utarlo się mowic) apie „Magnus Ducatus Lithuaniae“ iki 1569 m. ir lygiai taip iki 1386 m. 

Paprasčiausiai nebuvo atkreipta dėmesio į lietuvių valstybės titulo evoliuciją. 

Būtent čia – atrodo, glūdi tikroji priežastis, kodėl „didžiojo kunigaikščio“ titului, buvo pripažįstama, prieštaraujant šaltiniams, kažkokia monarchiška reikšmė“ (Adamus 1930: 329–330).

Galima numanyti, koks iššūkis buvo mestas visiems tuolaikiniams lenkų istorikams, mūru stojusiems už J. Dlugošo laikų Tradiciją, pagrįstą teiginiu apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės inkorporavimą į Lenkijos karalystę jau 1386 m., tai yra tada, kada dar... nebuvo net paties titulo Magnus Ducatus Lithuaniae, Wielkie Księstwo Litewskie...

24. „Vytautas ... sukūrė didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“

XXI a. pradžioje pačioje Lietuvoje atsirado jau aiškiai formuluoti teiginiai apie Lietuvos valstybės bei jos valdovų titulatūrą iki tų amžiais mistifikuotų 1386 metų.

Nuodugniai ištyrusi Lietuvos valdovų titulų vartojamą XIV a. pab.–XV a. viduryje istorijos mokslų dr. Loreta Skurvydaitė padarė nedviprasmišką išvadą, jog būtent XV a., žengiant „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“. (Skurvydaitė 1999: 18).
Lietuvos istorikė, dalykiškai koreguodama atskirus J. Adamaus teiginius, kurie savo dauguma buvo skirti Jogailos titulams aiškinti, ne tik priminė, bet ne vienu atveju pakoregavo prieškarines lenko istoriko išvadas. Reziumuodama savo pačios tyrimą, L.Skurvydaitė pažymėjo, kad

Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą (Skurvydaitė 1999: 18)

Tarptautinės teisės požiūriu svarbu, pasak istorikės, kad 1413 m. Horodlės sutartyje Jogaila suteikia Vytautui, kaip didžiajam kunigaikščiui, įpėdinystės teises LDK ir Vytautas šioje sutartyje jau tituluojamas Allexander alias Wytowdus magnus dux Littwaniae necnon terrarum Russiae dominus et haeres etc. 

Abu valdovai – Vytautas ir Jogaila – prie šios sutarties prikabina savo majestotinius antspaudus. 

Toliau šis Vytauto titulas iš esmės nesikeičia (Skurvydaitė 1999: 19).

Gediminaičių dinastijos atstovų Jogailos  Algirdaičio ir Vytauto Kęstutaičio 1413 m. akto ( Actum Principum) faksimilė su antspaudais. Dokumentas saugomas  Krokuvos nacionaliniame muziejuje

Istorikės nuomone, „šio titulo vartojimas raštuose, skirtuose įvairiems subjektams, leidžia manyti, jog didžiojo kunigaikščio titulas buvo Vytauto politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis“ (Skurvydaitė 1999: 24). 

Vytauto karūnavimo ceremoniją, kaip žinome, sąmoningai sužlugdė Lenkijos vyskupas Olesnickis ir jo intensyvios diplomatinės 1430 m. intrigos. 

Po Vytauto mirties abi sąvokos tampa tradicija: 

„Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“. Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae“ (Skurvydaitė 1999: 21).

Galutinė istorikės išvada dėl Lietuvos didžiosios kunigaikštystės titulo atsiradimo ir tolesnio chronologinio vartojimo istoriškai konkreti ir aiški: 

Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą. 

Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis, turėję (paveldėję) šį jau sukurtą titulą, siekė vienas susigrąžinti, o kitas sustiprinti savo valdžią Lietuvoje. 

Vytauto turėta valdžia leido jam įtvirtinti titulą. Žygimantas Kęstutaitis, remdamasis titulu, deklaravo valdžią Lietuvoje.

Galėtume teigti, jog didžiojo kunigaikščio titulas, be abejo, tampa Lietuvos politinio gyvenimo suvokta realija ir valdovai juo naudojasi kaip politikos priemone (Skurvydaitė 1999: 24).

Horodlės 1413 m. sutartį simbolizuojantis herbas, sukurtas ir atspausdintas 1506 m. vokiečių pirklio ir  leidėjo  Johano Halerio (Johann Haller; 1467 – 1525 ) spaustuvėje Krokuvoje. Naujai gauti iš lenkų Lietuvos bajorų herbai supa centre pavaizduotą Jogailą, kaip Lenkijos karalių ir Lietuvos Aukščiausiąjį kunigaikštį, o žemiau pavaizduoto Vytauto figūra  pagal Horodlės sutartį simbolizuoja vasalinį Lietuvos Didžiojo kunigaikščio statusą.

Dabar galima būtų iškelti istoriškai konkretų klausimą: jeigu iki XIV a. pabaigos neegzistavo valstybinis titulas Lietuvos didžioji kunigaikštystė, kaip turėtume ir privalėtume vertinti mūsų laikais vis dar puoselėjamą ir masiškai platinamą teiginį apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, neva egzistavusią nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos?

25. „Anachronizmas yra šnekėjimas apie Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę  anais laikais“

„Šventos Tradicijos“  gynėjai atkakliai laikosi istoriografinio anachronizmo ir, manau, atkakliai jo laikysis, nekreipdami dėmesio į realią Lietuvos valdovų titulų evoliuciją, atseit, „nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas nevartojo epiteto „didysis“. 

Turime ir tokių istorikų, kurie atkakliai gina tradicinės istoriografijos įtvirtintą didžiojo kunigaikščio titulo taikymą atgaline data ankstesniems XIII–XIV a. Lietuvos valdovams, nors, atrodo, jau pripažįsta, kad „ikikrikščioniškos Lietuvos valdovams retrospektyviai prigijo didžiojo kunigaikščio vardas“ (Petrauskas 2011: 316).

Analogiškai samprotaujant, istorikams tektų ir šiandien atkakliai ginti, pavyzdžiui, seniai nuvainikuotą legendą apie lietuvių kilmę iš senovės romėnų. 

Graži legenda taip pat buvo nuo J. Dlugošo laikų (XV a.) „retrospektyviai prigijusi“ ir kelis šimtmečius kartojama istorikų bei poetų, aprašinėjusių savas Lietuvos istorijos vizijas. Ar tai pateisintų mus, jeigu mes ir šiandien, „nepaisydami visų nesusipratimų“, ir toliau vadintume senovės Lietuvos valdovus kilmingų senovės romėnų palikuonimis?

Daugiaprasmis žodis „retrospektyviai“ čia negali padėti, nes analogiška „retrospektyva“ ( lot. retro + specio – atgal žiūriu) šiuo atveju nepagrįstai primeta Lietuvos praeičiai tokius reiškinius ir titulus, kokių nepateikia tuolaikiniai istoriniai šaltiniai.

Laimei, šiuolaikinis literatūros mokslas leidžia atskirti istorinių reiškinių literatūrines reprezentacijas nuo pačių istorinių reiškinių, kuriuos liudija vienos ar kitos epochos diplomatika, senieji valstybiniai dokumentai, sutarčių tekstai, tarptautinės epochos korespondencija ir kt.

XXI a. vis plačiau atsiveria įvairių šalių istoriniai archyvai, kurie, beje, dažnais atvejais nebuvo prieinami ankstesniems istorikams ir skatino juos kurti savas hipotezes apie senovės Lietuvą. 

Senųjų istorikų garbei dera pripažinti, kad ne viena hipotezė jų talento ir iškalbos dėka ilgam „prigijo“ Lietuvos istoriografijoje. 

Deja, vienoks ar kitoks laikinas „prigijimas“ anaiptol nereiškia , kad XXI a. verta puoselėti ir reanimuoti hipotezes, kurias akivaizdžiai paneigia naujai paskelbti istoriniai šaltiniai ir pačių istorikų nauji tyrimai.

Užsidarius Rytų Euopos valstybinių sistemų zonoje, tradiciniam istorikui nelieka nieko kita, išskyrus senovės Lietuvos inkorporavimą į senovės Rusijos didžiųjų ir mažųjų kunigaikštysčių sistemą. 

Tokia jau Tradicija. Ligšiolinėje Lietuvos istoriografijoje , istorikų veikaluose, vadovėliuose ir t.t. matome visai kitokią senovės Lietuvos valdovų titulatūrą. 

Beveik visuose senąja slavų kalba rašytuose metraščiuose ir juos perpasakojančioje XIX a. istorinėje literatūroje matome, kad Lietuvos valdovai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir net Mindaugas (!) visados  tituluojami rusiškai „князь“ arba „великий князь“, o jų valdyta valstybė vadinama „Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste“.
Tuo tarpu istoriškai pagrįstai šnekėti apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę (LDK) galima tik nuo 1413 metų. 
26. Testamentinė Vydauto Didžiojo idėaj atkurti Lietuvos karalystę.

Nuo mokyklos laikų visi žinome, jog Vytautas Didysis savo gyvenimo pabaigoje dėjo didžiules pastangas gauti Lietuvos karaliaus titulą ir tuo aktu  atkurti Lietuvos karalystę, atsiskiriant nuo vasalinės priklausomybės Lenkijos karalystės valdovui.

Sumanymo esmę, kaip rašo visą Vytauto karūnos bylą detaliai išnagrinėjęs lietuvių istorikas P. Šležas, glaustai nusakė lenkų didikų susirinkime Vytauto atstovas M. Sapienskis: 

Mano valdovą, Kunigaikštį Vytautą, primygtinai ragina Jo Didenybė Romos karalius Zigmantas, prašydamas, patardamas ir įkalbinėdamas, kad sutiktų iš kunigaikščio pakilti į karalius, o iš Lietuvos kunigaikštystės padaryti naują Lietuvos karalystę (z księstwa Litewskiego nowe uczynic krόlewstwo; - Šležas 1930/1988: 209)..
Kam to reikėjo Vytautui?

Kitaip tarus, kodėl Vytautas savo gyvenimo pabaigoje ypač atkakliai ėmė siekti Lietuvos karaliaus titulo? 
Paprasčiausias atsakymas, grįstas kasdiene žmogaus psichologija, turėtų būti tiesmukas: atseit, žmogus į senatvę panoro dar didesnės šlovės, jam jau maža pasirodė būti Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Magnus dux Lituaniae), tad panoro skambesnio titulo – Lietuvos karalius (Rex Lituaniae). 

Atsakymas aiškus, bet naivus. 

Jo atsisakyti privers bet kuris pašnekovas, kuris patiklų naivuolį sokratiškai paklausinės toliau: jeigu Vytautas troško didesnės garbės, kodėl gi jis atsisakė senatvėje jam pasiūlyto Lenkijos karaliaus titulo? 

Juk tai būtų dar didesnė šlovė, juoba, kad lenkų didikai ir galbūt asmeniškai anuometinis Lenkijos karalius, Vytauto pusbrolis Jogaila,visai formaliai porą kartų (1429 rudenį ir 1430 m.) pasiūlė Vytautui Lenkijos karaliaus vainiką. 

Ir siūlė ne tik dinastinis giminaitis Jogaila. 

Pats Lenkjos karalystės Tarybos narys kardinolas Zbignievas Olesnickis (Zbigniew Oleśnicki; 1389–1455) didžiausias Vytauto karūnavimo priešininkas, atvykęs į Vytauto dvarą Gardine (1429 m. spalio 29 d.), stengėsi įsiūlyti Vytautui Lenkijos karaliaus karūną, kad tik atsisakytų Lietuvos valdovas karūnuotis Lietuvos karaliumi. 
Kodėl?Tenka ieškoti gilesnių Vytauto strategijos istorinių šaknų ir tikslų. 

Bene svarbiausia, mano manymu, priežastis, kuri paskatino Jogailą ir Vytautą savotiškai sutarti ir vienas kitam talkinti vykdant Lietuvos karalystės paskelbimo programą, buvo susijusi su pačios karališkosios Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo tikslais. 

Čia galima visiškai pritarti anksti mirusio(36 metų) lietuvių istoriko Pauliaus Šležo ( 1902 – 1938) gerai dokumentuotai įžvalgai, jog Vytauto karūnacijos ir naujos, jau katalikiškos Lietuvos karalystės paskelbimo projektas „turėjo išspręsti dviejų atskirų Lietuvos dinastijų likimą, kad Algirdo šaka pasiliktų Lenkijoj, o Kęstučio – Lietuvoj. 

Taigi išeina, kad Vytauto karūnacija būtų buvusi ne kas kita, kaip atskiros dinastijos įsigalėjimas Lietuvoj“.( Šležas 1930/1988: 228).

27.  Juridiniai  trukdžiai atkurti Lietuvos karalystę

Kaip žinome iš vadovėlių, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pastangos karūnuoti Vytautą ir įsteigti naują katalikišką Lietuvos karalystę susilaukė lemtingų trukdžių.

Lietuvos istoriografijoje ir tautos atmintyje nuo seno gyvavo ir gyvuoja nuomonė, esą Vytauto karūnavimą ir Lietuvos karalystės atkūrimą sužlugdė kaimynų lenkų intrigos.

Ir tai tiesa, nors retai susimąstoma, kodėl lenkų atstovai taip įnirtingai ir grubiai, pasiryžę net pavogti Vytautui siunčiamą karaliaus karūna, priešinosi Lietuvos karalystės atkūrimui.

Tuo tarpu Lenkijos tarybos narys Zbignevas Olesnickis, kaip visados, nevyniojo žodžių į vatą, ir griežtai priekaištavo pačiam Jogailai, sutikusiam karūnuoti Vytautą. 

Nedera užmiršti, kad Jogailos amžius smarkiai ribojo jo vaidmenį ano meto įvykiuose. „Jau 1431 m. gruodžio 30 d. Petras Šafrancas rašė Švitrigailai, kad karalius „serga senatve ir yra pusiau miręs“ (senior laborat…proximior est morti quam vite). 

O 1433 m. pasidarė pusaklis. Iki šiol į šią aplinkybę neatkreipta tinkamo dėmesio. Vadinasi, jau grynai fiziškai imant, Jogaila negalėjo aktyviai dalyvauti politikoje paskutiniais Vytauto gyvenimo metais ir paskui sūkuringo Švitrigailos valdymo metais“ (Šležas 1930/1988: 83). 

Z. Olesnickis privertė Jogailą skubiai apleisti Lucko suvažiavimą ir itin vaizdingai paaiškino nusenusiam Jogailai, kas laukia Lenkijos karalystės ir jo paties po Vytauto karūnavimo ir Lietuvos karalystės atsiradimo bei galimo atsiskyrimo nuo Lenkijos: 

Tai šitoks turi būti vaisius suvažiavimo, į kurį mus pakvietei, – kad šitokios didžiulės paveldo žemės būtų atplėštos nuo tavo karalystės? 

Kas gi išdrįso, Maloningasai karaliau, tave įkalbinėti, dargi palenkti, kad sutiktum su tokia didžiule skriauda? 

Padėjai savo galvą po kūju, nuo kurio smūgių pražūsi...

Apleisk ir tu kartu su mumis, meldžiam tave, kuo greičiau šią vietą, iš kurios mes nedelsdami bėgam. 

Mes negalim pakęsti nei savo buvimu pateisinti taip gudriai surengtus pasikėsinimus prapuldyti tave ir tavo palikuonis, kuriems lemta po tavęs įpėdinias tapti. 

Sukilki! Štai kybo virš mūsų galvų rūstaus ir baisaus karo audra. Matai perkūnų pribrinkusį debesį, kuris viska užlies kruvinu potvyniu, jeigu iki jo protrūkio nebus apmąstyti su Dievo pagalba skubūs ir sėkmingi veiksmai. (Dlugosza Jana...1869 IV: 340).

J. Dlugošo aprašyme aiškiai girdime jo globėjo ir mokytojo Z. Olesnickio žodžius, kuriuos, visai galimas dalykas, istorikas užrašė iš paties kardinolo lūpų, nes visą J. Dlugošo veikalą sumanė ir paskatino parašyti būtent Z. Olesnickis, ne kartą pasakojęs savo prisiminimus atidžiai klausančiam savo sekretoriui J. Dlugošui. 

“Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“ (Dail. Jonas Mackevičius ;drobė, 1934 m.).

Svarbiausiu Lucko suvažiavimo klausimu tapo Lietuvos karalystės atnaujinimas suteikiant Vytautui Didžiajam katalikiško karaliaus karūną.

Paveikslo viduryje pavaizduotas stovintis Šventosios Romos vokiečių imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, nuo jo dešinėje sėdintis Vytautas su žmona Julijona, kairėje sėdi imperatoriaus žmona Barbora, Lenkijos karalienė Sofija ir Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. 

Paveikslą 1996 m. paskolino Lietuvos Respublikos Prezidentūrai Vytauto Didžiojo karo muziejus

Čia nėra reikalo priminti visiems žinomą tolimesnę Vytauto karūnavimo istoriją, kurioje aktyviai dalyvavo ne tik Romos katalikų bažnyčios popiežius Martynas V (nuo 1417 m. iki mirties 1431 m.), bet  ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, tuo metu tik išrinktas Romos karaliumi, bet nevainikuotas ( imperatoriaus karūna jam uždėta tik 1433 m.). 

Prasidėjo Europinio masto ginčai dėl Vytauto karūnavimo, įsijungė ne tik Vokiečių ordino (Ordo Teutonicus ) magistras, bet ir žymūs Europos intelektualai, viduramžių teisės specialistai. 

1429 m. rudenį Lenkijos valdžios elitas kreipėsi į Krokuvos universitetą ir jo juristus su probleminiu klausimu: ar imperatorius , nebūdamas  vainikuotas imperatoriškuoju vainiku, gali teikti investitūrą karalystei?“(Mačiukas 1999: 155). 

Iš kitos pusės, Zigmantas Liuksemburgietis tuo pačiu klausimu kreipėsi į Vienos universiteto juristus. 

Deja, kaip konstatavo lietuvių istorikas Ž.Mačiukas, specialiai ištyręs anuometinius Vytauto karūnacijos teisinius dokumentus, „tiek krokuviečių, tiek Vienos profesorių darbai, žvelgiant į juos teorinių svarstymų lygmeniu, visų pirma buvo ne mokslinis-teorinis disputas dėl imperatoriaus ir popiežiaus prerogatyvų, bet greičiau valdžių politinis užsakymas. 

Tik abi pusės atstovavo skirtingiems užsakovams ir reiškė skirtingas opinijas, palankias atstovaujamiems valdovams. Minėtieji raštai negalėjo padaryti lemiamos įtakos karūnacijos eigai“ (Ž.Mačiukas 1999: 161).

Lemtingi sprendimai buvo priimami ne juristų, o politinių galių, netgi neatsižvelgiant į teisės normas. 

27.  Politiniai trukdžiai atkurti Lietuvos karalystę

Viską nulėmė įtakingiausia ano meto Europoje universalinė galia – Romos katalikų bažnyčios popiežiai, stoję anuometinio faktinio Lenkijos valdovo Zbignevo Olesnickio pusėn. 

Aistringas katalikijos ir Lenkijos inresų gynėjas Z. Olesnickis genialiai orientavosi diplomatiniuose Europos žaidimuose dar tais laikais, kai Europoje atsirado keli popiežiai ir kiekvienas iš jų stengėsi įsigyti kuo daugiau šalininkų, žadėdamas ir teikdamas savo rėmėjams įvairias privilegijas. 

Taigi kaip tik tuo daugiapopiežystės laikotarpiu, kuomet vykdavo net kelių vienu metu išrinktų popiežių tarpusavio neigimo kova dėl Romos popiežiaus vardo ir sosto, Z. Olesnickis sugebėjo gauti visus savo aukščiausius dvasinius titulus nuo vyskupo iki kardinolo. 

O kardinolo titulas jam buvo pasiūlytas (mainais už valstybinį palaikymą) net dviejų popiežių – popiežiaus Eugenijaus IV ir antipopiežiaus Felikso V. 

Ir naivu būtų manyti, kad J. Dlugošas nežinojo vienų ar kitų Z. Olesnickio sumanymų, intrigų ir diplomatinių paslapčių. Ne kas kitas, o Z. Olesnickio sekretorius J. Dlugošas važiavo atsiimti antipopiežaus Felikso V suteiktų Z. Olesnickiui kardinlo regalijų ir grįžęs į Krokuvą pats uždėjo kardinolo skrybėlę Z.Olesnickiui ant galvos. 

Ne iš ko kito, o iš J. Dlugošo pirmiausiai mes žinome apie J. Olesnickio intrigas visokeriopai sutrukdyti Vytautui gauti karaliaus karūną. 

Norėdamas to ar netyčia Dlugošas savo kronikoje net įvardina vietovę: „Turzos kalną (Turza), apaugusį miškais ir giraitėmis, pagarsėjusi tuo, kad čia buvo surengta pasala, kur didžlenkių kariuomenė stovėjo kelias savaites, kad pagrobtų karūnas, kurias siuntė Žygimantas, Romos ir vengrų karalius, Vytautui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, ir jo žmonai Julijonai, nes tai būtų žalinga Lenkijos Karalystei“.( Dlugosza Jana...1869 IV : 163-164).

Neverta stebėtis, kad popiežius Martynas V , pardžioje norėjęs suderinti Vytauto ir Jogailos dinastinius siekius vardan abiejų Gediminaičių bendros kovos prieš Čekijos husitus, vėliau ėmė keisti savo teigiamą nuomonę dėl Vytauto karūnavimo. 

Pagaliau, „kai imperatorius (Romos karalius) Zigmantas Liuksemburgietis pranešė, jog esąs parengęs du vainikus (Vytautui ir jo žmonai), lenkams pavyko įtikinti popiežių Martyną V, kad jis sulaikytų Vytauto vainikavimą. [...] Jis ne tik neleido Vytautui vainikuotis, bet uždraudė aplinkiniams vyskupams dalyvauti tose iškilmėse“ (  Ivinskis 1991:  372–373).

Kaip ten bebūtų, šiandien tenka sutikti su galutine E.Gudavičiaus išvada, kad „trejų metų suverenios Lietuvos Lucko laikotarpis, metų, kai buvo vykdoma Lietuvos karalystės paskelbimo programa, nuėjo į praeitį. Peržengusi Europos slenkstį, Lietuva suklupo, Lenkijai pakišus koją“ ( Gudavičius 1999: 273). 

Pridurti čia vertėtų tik tiek, kad pati Lenkija niekaip nebūtų sugebėjusi „pakišti kojos“ Lietuvos karalystės atkūrimui nauju katalikiškos karalystės pavidalu (nowe uczynic krόlewstwo; - Dlugosza Jana....1869 IV: 342). 
Deja, tolesnė istorija paliudijo, kad tai nebuvo momento sprendimas ar nuotaikos reikalas. 

28.  Vytauto projekto atkurti Lietuvos karalystę tęsėjai

Beveik visi lietuvių bandymai pratęsti po Vytauto mirties nepriklausomos Lietuvos karalystės paskelbimo projektą susilaukdavo griežto, net išankstinio Romos popiežių pasmerkimo. 

Antai, kuomet Vytauto Didžiojo (~ 1350–1430) jaunesnysis brolis Žygimantas Kęstutaitis (~1365–1440) kovojo dėl Lietuvos sosto su Švitrigaila Algirdaičiu (~ 1370–1452), jam teko norom nenorom šauktis lenkų pagalbos. Viena iš sąlygų dėl pagalbos gavimo buvo pažymėta Gardino sutartyje (1432 m.) kaip Žygimanto Kęstutaičio įsipareigojimas nesiekti karaliaus karūnos ( Matusas 1938/1991;88).

Panašiai, nors kiek anksčiau atsitiko ir su pačiu Švitrigaila Algirdaičiu, kuris nuo pat Vytauto mirties ėmė pretenduoti į Lietuvos valdovo sostą. 

Tarsi tyčia ignoruodamas savo vyresnio brolio Jogailos Algirdaičio (~1351–1434) teises į Lietuvą, Švitrigaila vienu metu net ėmė save tituluoti ne didžiuju Lietuvos kunigaikščiu, o „iš Dievo malonės aukščiausiuoju Lietuvos kunigaikščiu“ (Dei gratia supremus dux Lithuaniae). 

To negana, vos tik po Vytauto mirties Lietuvos didikai ir bajorai išsirinko savo didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą, ambicingas Jogailos brolis 
„tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis, tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių [Zigmantą Liuksemburgietį] atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija“ (Lietuvos istorija 1936/1989: 169)

Ir tai nebuvo vien gražūs norai. Pasak lietuvių istoriko J.Matuso, specialiai tyrinėjusio situaciją, 

„Tuoj užėmęs sostą, Švitrigaila praneša apie savo išrinkimą Romos imperatoriui ir kaimynui Livonijos magistrui, kuris savo ruožtu painformavo Prūsų magistrą. 

1430 lapkričio 8 d.[ po dešimties dienų nuo Vytauto mirties - A.B.] naujasis kunigaikštis jau pradeda vykdyti Vytauto programą. Jis pasiūlo imperatoriui Zigmantui sąjungą, kuri apimtų ir ordiną, o jei norėtų, galėtų prisidėti ir Lenkų karalius. 

Toliau Švitrigaila išreiškia norą ir sutikimą priimti karaliaus vainiką, jei Romos imperatorius jį atsiųstų. 

Už tai būsiąs visą gyvenimą dėkingas. Zigmantas išsiuntė į Lietuvą Zigmantą Rothą (kuris važinėjo vainikavimo reikalais pas Vytautą) ir Marcinką ir per juos pranešė, jog prisideda prie siūlomos sąjungos, ir pažadėjo atsiųsti karaliaus vainiką [...]

Kad Zigmantas rimtai mano Lietuvą padaryti karalyste, Kryžiuočių ordinas gavo žinių ir tiesiogiai iš Europos. Vyriausias magistras pasiskubino apie tai painformuoti Livoniją. 

Jo laiškas 1431 m. sausio 17 d. 

Nėra tikrų davinių , kad imperatorius karaliaus vainiką būtų į Lietuvą išsiuntęs, nors taip spėja prof. Lewickis.

Tame pačiame laiške Prūsų kryžiuočių viršininkas mini visai naują dalyką. Lenkai pasiūlę sąjungą prieš Lietuvą (gegen Litauen).Matyt, jie susirūpino naujo Lietuvos valdovo aktyvia užsienio politika ir stengėsi ją iš pat pradžių paraližuoti“. ( Matusas 1938/1991:45).

Prasidėjo virtinė diplomatinių ir net karinių konfliktų tarp Lenkijos ir Lietuvos, Švitrigaila vienu metu net buvo sulaikęs Lietuvoje viešėjusį brolį Jogailą, kad lenkai grąžintų iš karto po Vytauto mirties užgrobtą Podolę. 

Popiežius Martynas V vėl stojo Lenkijos pusėn ir, lenkų prašomas, atsiuntė Švitrigailai laišką, kur bara už „nežmonišką nuodėmę“ (enorme peccatum) ir jo veiksmus kvalifikuoja kaip velnio įkvėptus (a Satana), o Jogailą, grasindamas ekskomunikos bausme (sub poena...excommunications), įsako paleisti ( Matusas 1938/1991:47).

Kuo viskas baigėsi?

Suteikime žodį Janui Dlugošui, kuris aiškiai, be vėlesniems istorikams būdingos baimės vadinti daiktus savais vardais, išdėstė, Matuso žodžiais tarus, „slaptąją instrukciją“, idant į Lietuvą buvo pasiųstas apsukrus ir patyręs dvariškis Zaremba, augęs kartu su Žygimanto Kęstutaičio sūnumi Mykolu. 

Dlugošo žodžiais tarus, „buvo pasiųstas, kad paveiktų nusistatymą Lietuvos kunigaikščių ir bajorų, ypač kunigaikščio Žygimanto Starodubiškio, kitaip Kęstutaičio. 

Jie turėjo neleisti Švitrigailai valdyti ir (šie jų siekimai karaliui buvo jau žinomi), nevaržomi jokios karaliaus baimės, jį nuversti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto, į kurį reikėjo pasodinti kunigaikštį Žygimantą Starodubiškį. 

Zaremba turėjo užtikrinti, kad karalius [ Jogaila] visokiais būdais jiems [ sąmokslo prieš Švitrigailą dalyviams] padės ( Jono Matuso vertimas ; Matusas 1938/19911: 73-74).
Ir ką gi?

Kelyje į sutartas derybas su lenkais, naktį iš rugpjūčio 31 d. į rugsėjo 1 d., nakvojant Ašmenos dvare Švitrigailą užpuola sąmokslininkai, bet jis, laiku įspėtas, vis dėlto su savo šalininkais raiti ant 14 žirgų pabėga į Polocką. 
Lietuvos soste atsisėda mūsų minėtas Žygimantas Kęstutaitis, kuris iš anksto pasižada, kad nesieks karaliaus karūnos... 

Vis dėlto  Žygimantas Kęstutaitis, sutriuškinęs jungtines Švitrigailos ir Livonijos ordino karines pajėgas Pabaisko mūšyje 1345 m.,  turėjo slaptų planų atkurti Lietuvos nepriklausomą nuo Lenkijos karalystę ir tuo tikslu derėjosi 1438-1440 m. su Šventosios Romos imperatoriumi Albrechtu II. 

Tačiau 1440 m. kovo 20 d. buvo klastingai nužudytas Trakuose. 

Žygimanto Kęstutaičio nužudymas. Nežinomo autoriaus miniatiūra „Iliustruotame metraščių sąvade“ (Лицево́й летопи́сный свод). 

Paradoksalu, bet žudikų Čartoriskių – Aleksandro,  Ivano ir Michailo – giminės ilgainiui ėmė dėtis Gediminaičių kilmės kniaziais ir net formaliai įteisino savo kilmės statusą Liublino unijos metu. 

Už giminės nuopelnus ir paramą Liublino unijos sudaryme ( pasirašė 1569 m. unijos aktą)  tuometinis Voluinės vaivada Aleksandras Čartoriskis (Aleksander Fedorowicz Czartoryski; 1517 – 1571)   gavo iš Karaliaus Žygimanto  Augusto privilegiją, kurioje Čartoriskiai buvo pripažinti esą  Gediminaičių kilmės ir  įgijo teisę naudoti savo nuosavą herbą „Vytis“ ( lenk. Pogoń).

Po Žygimanto Kęstutaičio žūties Lietuvoje prasidėjo dar vienas vidinis karas dėl Lietuvos sosto tarp Kęstučio anūko Žygimanto vienintelio sūnaus Mykolo  ir atvykusio iš Lenkijos Jogailos sūnaus Kazimiero. 

Mykolą Žygimantaitį, buvusį vyriausią tėvo kariuomenės karvedį, rėmė Kęstutaičių šalininkai iš Trakų, Žemaitijos ir net Mazovijos.

Mykolo  Žygimantaičio portretas. Nežinomas XIX a. dailininkas. Saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje ( LNM T1335).

Tačiau nugalėjo  dalies Lietuvos didikų remiamas  Kazimieras Jogailaitis , kuris buvo Vilniuje be Lenkijos sutikimo išrinktas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu.

Žygimantaitis turėjo bėgti iš Lietuvos, kurį laiką telkė sąjungininkus, net buvo užėmęs su Krymo chano pagalbą Kijevą, pralaimėjo tuometiniam Kazimiero Jogailaičio sąjungininkui  Maskvos didžiojo kunigaikščiui ir buvo išvežtas į Maskvą. 

Ten ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis, manoma, nunuodytas. Pakutinis Kęstučio giminės palikuonis palaidotas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. 

Mykolo Žygimantaičio mirtimi baigėsi Kęstučio Gediminaičio giminės vyriškoji linija (Gudavičius 2009: 95).

Kitaip tariant, faktiniams Lietuvos valdovams nei diplomatiniais keliais, nei kariniais veiksmais nepavyko ištrūkti iš visos virtinės Lenkijos ir Lietuvos sutarčių įteisintos situacijos, kuri buvo raiškiai įtvirtinta 1413 m. aktais. Lietuva gavo konkretų statusą bei titulą „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“ (Magnus Ducatus Lithuaniae), o jos valdovu tapo Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausias kunigaikštis (Supremus dux Lithuaniae), kurio paskiriamas vietininkas Lietuvai valdyti gavo titulą „Lietuvos didysis kunigaikštis“ (Magnus Dux Lithuaniae).

Tokia situacijos esmė, kurios nekeitė ir negalėjo pakeisti atskirų sutarčių vienokie ar kitokie niuansai

29. Tarptautinį titulų paritetą pažeidžianti rekomendacija

Tradicinės pakraipos istorikai, nuolatos skelbdami, esą vadinamoji  „Lietuvos karalių byla“  seniai išspręsta ir nėra jokio reikalo dar kartą prie jos grįžti, atkakliai rekomenduoja nieko nekeisti ir toliau tituluoti Lietuvos valdovus tradicniais titulais „dux“, „didysis dux“ arba iš viso jokio konkretaus titulo nenurodančiais bendriniais terminais „valdovas“, „monarchas“ ir pan. 

Tradicinis istorikas rekomenduoja su tuo susitaikyti , atseit,  „XIV a. Lietuvos monarchai buvo suverenūs valdovai ir jų statuso nenuvertinsime, jei ir toliau juos tradiciškai vadinsime didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais, monarchais“ (Petrauskas 2013: 458).

Kaip matome, vis dar ginamas senasis  anachronizmas, kai Rytų slavų tradicinis titulas „velikj kniazj“ automatiškai pritaikomas lietuvių valdovams iki XV a. pradžios. 

Anachronizmas čia toks pats: siūloma tęsti  nusenusią retrospektyvinio metodo tradiciją, kuomet visi senieji Lietuvos valdovai vadinami dux/ais („kunigaikščiais“) vien dėlto, kad vėlesnieji Lietuvos valdovai tapo  dux/ais ( kunigaikščiais)  oficialiai 1413 m. Horodlės aktais paskelbtoje ir įteisintoje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, įvardintoje lotynišku titulu  Magnus Ducatus.

Beje, toliau laikytis anachronistinės tradicijos siūloma gana keistais  sentimentaliais sumetimais, ęsą
„tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų „karalių“ Gedimino ir Algirdo bei „tik“ didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo, o taip pat neprarasime Mindaugo išaukštinimo išskirtinumo“( Petrauskas  2012: 15min ). 

Šiuo atveju sunku net komentuoti panašius  argumentus. Iš vienos pusės, mums siūloma Gediminą ir Algirdą vadinti „didžiaisiais dux/ais“ , kaip sakoma, vardan „kompanijos“ didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. 

Atseit, mes neturėtume jo pažeminti, tad ir jo protėvius karalius vadinkime „už kompaniją“ tiktai „didžiaisiais dux/ais“. 

Maža to, mums siūloma dievobaimingai laikytis tradicijos dar ir dėl to, kad atsisakę vadinti  karaliais Gediminą ir Algirdą mes, atseit, „neprarasime Mindaugo išaukštinimo išskirtinumo“... 

Tradinis istorikas apdairiai neaiškina mums, kodėl ir kaip atsirado tas „Mindaugo išaukštinimo išskirtinumas“ ir kokios religinės bei politinės jėgos daugiausia prisidėjo dėl Mindaugo išskirtinio išaukštinimo. 

Lenkų istorikai jau XIX a. pabaigoje buvo daug atviresni ir aiškino Mindaugo išskirtinį išaukštinimą tuo, kad jis buvo pirmasis katalikiškas Lietuvos karalius. Ir jie buvo visiškai teisūs istorine prasme. 

Deja, „Šventos Tradicijos“  gynėjai atkakliai laikosi istoriografinio anachronizmo ir, manau, atkakliai jo laikysis, nekreipdami dėmesio į realią Lietuvos valdovų titulų evoliuciją. 

Laimei, turime ir tokių istorikų, kurie atkakliai gina tradicinės istoriografijos įtvirtintą didžiojo kunigaikščio titulo taikymą atgaline data ankstesniems XIII–XIV a. Lietuvos valdovams, tačiau vis dėlto jau pripažįsta, kad „ikikrikščioniškos Lietuvos valdovams retrospektyviai prigijo didžiojo kunigaikščio vardas“ (Petrauskas 2011: 316). 

Daugiaprasmis žodis „retrospektyviai“ čia negali padėti, nes analogiška „retrospektyva“ ( lot. retro + specio – atgal žiūriu) šiuo atveju nepagrįstai atgaline tvarka primeta Lietuvos praeičiai tokius reiškinius ir titulus, kokių nepateikia tuolaikiniai pirminiai istoriniai šaltiniai. 

Analogiškai samprotaujant, Lietuvos istorikams tektų ir šiandien atkakliai ginti, pavyzdžiui, seniai nuvainikuotą legendą apie lietuvių kilmę iš senovės romėnų.

Garsinga ir graži  taipogi  buvo nuo J. Dlugošo laikų (XV a.) „retrospektyviai prigijusi“ ir kelis šimtmečius kartojama istorikų bei poetų, aprašinėjusių savas Lietuvos istorijos vizijas. 

Ar tai pateisintų mus, jeigu mes ir šiandien, „nepaisydami visų nesusipratimų“, ir toliau vadintume senovės Lietuvos valdovus  senovės romėnų palikuonimis kažkada į Lietuvos pajūrį atklydusių  senovės kilmingųjų romėnų palikuonimis, kažkada atklydusiais į Lietuvos pajūrį ir čia kalbėjusius ‚šiek tiek pagadinta lotynų kalba“?..

Ieškant vis sunkiau randamų argumentų Lietuvos „didžiųjų kniazių“ ir jų nuo seno valdytos retrospektyvinės „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“  ginybai, šiandien neretai teigiama, esą „Vienas svarbiausių argumentų renkantis „didžiojo kunigaikščio“ sąvoką yra Lietuvos istorinė tradicija“.  

Tradicinio istoriko akimis žiūrint, tai ne šiaip sau „tradicija“, o mūsų pačių lietuviška tradicija, kuri istoriko tekste  susilaukia pagarbaus pašlovinimo, atseit,

„Didžiųjų kunigaikščių“ termino mums neprimetė XIX a. lenkų ir rusų istorikai, kaip kartais teigiama. Tradicija senuosius ikikrikščioniškos Lietuvos valdovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais gimė XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose. 

Būtent tada pirmą kartą pamėginus parašyti visą Lietuvos istoriją nuo pat legendinių Romos laikų iki gyvenamosios dabarties, iškilo ir senųjų valdovų titulo klausimas. Lietuvos metraščių autoriai jiems pritaikė įprastą ir savą „didžiojo kunigaikščio“ titulą. 

Todėl metraščių veikėjai yra „kunigaikštis Palemonas“, „didysis kunigaikštis Kernius“, „didysis kunigaikštis Skirmantas“, ir, žinoma, „didieji kunigaikščiai“ Vytenis, Gediminas ir Algirdas. Nuo to laiko visi vėlesni istorikai, aprašydami senąją Lietuvos istoriją (Motiejus Strijkovskis, Albertas Vijūkas-Kojalavičius ir kt.) Lietuvos valdovus vadino „didžiaisiais kunigaikščiais“. 

Šiems istorijos žinovams ir Lietuvos mylėtojams toks titulas buvo orus ir prasmingas, tad nemanau, kad XXI a. nepilnavertiškumo kompleksai galėtų priversti šios tradicijos atsisakyti“ (Petrauskas 2013: 458-459).

Kaip galima būtų atsakyti į tokį nuoširdų raginimą neatsisakyti senos ir, pasirodo, „savos“ tradicijos?
Šiaip ar taip toks raginimas ar prašymas juridine prasme vadinamas „argumentum ad misericordium“, tai yra – bandymu ką nors įrodyti, remiantis gailestingumu ir užuojauta.

Iš tikrųjų, kaipgi mes galime likti tokie nejautrūs visiems tiems praeities metraštininkams, kurie nuo XVI a. pradžios vadino visus senuosius ikikrikščioniškos Lietuvos valdovus grynai slaviškais titulais? 

Juk visi jie „mėgino parašyti visą Lietuvos istoriją nuo pat legendinių Romos laikų iki gyvenamosios dabarties“, kildino lietuvius iš senovės romėnų ir tikėjo , kad lietuviai šneka šiek tiek pagadinta lotynų kalba... 

Kaipgi čia dabar visko to atsisakysi?

Betgi atsisakėme!

Kita vertus, tikiuosi, kad mano atlikta literatūrologinė istorinių šaltinių ir Lietuvos istoriografijos analizė titulatūros atžvilgiu nebeleis net mielaširdingiausiam skaitytojui vadinti „sava“ tokią tradiciją, kuri egzistuoja tiktai slaviškos tradicijos  rusų XIII a. metraščiuose ir lenkų XIV-XV a. kronikose dar toli iki taip mielų mums pirmųjų XVI a. pradžios Lietuvos metraščių.

Kalbėdamas apie vėlesnius šaltinius, pirmiausia turiu galvoje XV ir XVI a. vadinamųjų „lietuviškųjų metraščių“ grupę: 1) Trumpasis sąvadas su seniausiais XIV amžiaus pabaigos nuorašais „Lietuviškos giminės pradžia“, arba „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė“; 2) Platesnysis XVI a. antrojo dešimtmečio sąvadas ir 3) XVI a. pirmoje pusėje sudarytas Platusis sąvadas „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Žemaičių metraštis“, vadinamas dar „Bychovco kronika“. 

Šie ir kiti lietuviški metraščiai, rašyti senosios slavų kalbos atmainomis, buvo sukurti naujos epochos aplinkybėmis, kuomet Lietuva jau buvo susaistyta įvairiais saitais su Lenkijos karalyste, o pati jau buvo įžengusi po Lietuvos Didžiojo karaliaus mirties į Gediminaičių dinastijos tarpusavio kovų laikotarpį, ilgiausią interregnum ( bekaralmečio tarpsnį, kuris, deja , baigėsi Lietuvai karalystės statuso netekimu ir naujo valstybės pavadinimo Magnus Ducatus Lithuaniae oficialiu paskelbimu 1413 m. Horodlės aktuose. (plačiau  sk. VII dalies „Paskutinis interregnum (nuo 1377 m.) Lietuvos karalystėje“ skyrelius  „Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu; Interregnum atvejai Lietuvos istorijoje; Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą po Algirdo irties; Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas Rusioje (karalaičiai virsta kniaziais); Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai; Lietuvos valdovo Algirdo titulų likimas; Algirdo ir Kęstučio titulų hierarchinis santykis; Kęstučio statusas ir titulai iki Algirdo mirties; Gedimino dinastijos Algirdaičių atšakos skilimas; Titulų devalvacija kovose dėl Lietuvos Didžiojo karaliaus sosto; Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka; Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė; Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas; Ribinė situacija viduramžių Lietuvos istorijoje; psl. 279-304).

Vadinamieji Lietuvos  metraščiai buvo kuriami slavų kalba ne kam kitam, o slaviškų žemių gyventojams, sudariusiems, beje, didžiąją dalį anuometinės Lietuvos gyventojų. 

Senąja slavų kalba XV-XVII a. rašyti metraščiai iki XIX a. vidurio buvo vadinami „lietuviškais“ (литовские), vėliau – rusiškais (западнорусские), „lietuviškais- baltarusiškais“ (Белору́сско-лито́вские ле́тописи) ir pan. 

Visi jie paskelbti slaviškų originalų kalba ( žr. Полное собрание русских летописей, т. 17, 32 ir 35). 

Pirmieji lietuviški metraščiai, kaip žinome, buvo Vytauto Kęstutaičio inicijuoti ir turėjo suvaidinti svarbų aiškinamąjį ir propagandinį vaidmenį ruošiantis numatytam Vytauto karūnavimui 1430 metais ir  Lietuvos karalystės oficialiam atkūrimui.

Tuometinė Lietuvos valstybė buvo didžiulė daugiatautė ir daugia tikybinė monarchija, kurios paskelbimas atkurtąja Lietuvos karalyste reikalavo kuo daugiau šalininkų Lietuvai pavaldžiuose nelietuviškuose kraštuose.

Deja, Vytauto Kęstutaičio karūnavimo ceremonija buvo sužlugdyta ir Lietuva liko su savo 1413 metų pavadinimu Magnus Ducatus Lithuaniae.

Bus daugiau