Dr. Algimantas Bučys: Lietuvių karaliai Lietuvos istorijoje - faktai prieš mitus (ketvirtoji dalis)

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Trečioji dalis

16. Karaliaus statusas  nepriklauso nei nuo tikybos, nei nuo karūnavimo papročių

Skaitydamas Lietuvos istorikų – lietuvių ir kitataučių – veikalus apie viduramžių Lietuvą, ne kartą stebėjausi, kiek daug atkaklumo bei profesinio išradingumo įdėta besiaiškinant Lietuvos valdovų katalikiško vainikavimo ceremonijas bei karūnų išvaizdas, ir kiek mažai domėtasi, kokiu būdu viduramžių lietuviais pagonys rinkdavosi ir įteisindavo savo valdovus.

Nors per daug stebėtis gal ir nederėjo, jei turėsime omenyje tris mūsų tradicinės istoriografijos dogma, esą lietuviai neturėjo karalių, kol 1) Romos popiežius nepaliepė  karūnuoti Mindaugą ir 2) kol Mindaugas nebuvo pakrikštytas kataliku ir popiežiau įgaliotas dvasininkas neuždėjo jam ant galvos katalikiško stiliau karūnos. 

Toliau daroma išvada:  kadangi popiežius paliepė vainikuoti tik vieną lietuvių karalių, vadinasi, kitų lietuvių karalių nebuvo ir negalėjo būti.

Istoriniu požiūriu tai, švelniai tarus, keistoka  koncepcija, tačiau katalikiškos paradigmos zonoje ji atrodė neginčytinai teisinga bent jau iki Reformacijos laikų ir protestantizmo įsigalėjimo kai kuriose krikščioniškos Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Anglijoje, kur atsirado nekatalikiškų karalių dinastijos. 

Tuo tarpu viduramžių pagoniškoji Lietuva puikiai gyvavo ir nuolat XIII–XIV a. stiprėjo, tapdama didžiule daugiataute bei daugiareligine valstybe, kuri gyvavo, plėtėsi ir stiprėjo ne tik už katalikijos valdomų teritorinių ribų, bet ir apskritai už krikščioniškojo pasaulio valdovų įtakos zonos.

Čia nėra reikalo nei vietos dėstyti mano knygose nužymėtą istorinę karaliaus statuso ir titulo evoliuciją Vakarų Europoje nuo seniausių laikų, kai dar nebuvo pačios Romos katalikų Bažnyčios  ir , žinoma,  katalikiško karūnavimo tradicijų.

Gerbiamą skaitytoja galiu tik pakviesti laisvalaikiu savarankiškai peržvelgti, pavyszdžiui, pirmosios studijos VIII dalyje specialius skyrelius ( plačiau sk.  

• Seniausia rašytinė žinia apie aisčių karalius (VI a.);
• Legendinė tradicija apie baltų karalius iki krikšto (XVI a. atgarsis);
• Archajinės etninių karalysčių struktūros ir titulai antikoje (I–II m. e. a.);
• Etninės karalystės ankstyvųjų Viduramžių kronikose (nuo VI a.);
• Etninių karalysčių sklaida ankstyvaisiais viduramžiais (500–1000 m.);
• Sakralizuotos karalių dinastijos idėja ir privalomi simboliai;
• „Ilgaplaukių karalių“ dinastijos ir jų teisėtumo simbolika Europoje; Ilgaplaukio lietuvių karaliaus Gedimino mįslė;
• Viduramžių karalystės de jure požiūriu ikikrikščioniškais laikais;
• Karaliaus statuso paritetas germanų ir romėnų jurisdikcijoje;
• Etninių karalysčių istorinė evoliucija (iki VIII a.; psl.442-465).

Ikikrikščioniškų karalysčių atsiradimas ir evoliucija Vakarų Europoje nebuvo koks vietinis izoliuotas procesas. Etninių mažųjų karalysčių atsiradimas bei jungimasis matomas ir Šiaurės Europoje, kuriai pagal šiuolaikinius pasaulio makrogeografijos žemėlapius bei suvestines, priklauso Lietuva. 

Būtent mūsų šalis užsklendžia iš pietinės pusės visą Šiaurės Europos (Northern Europe) regioną, kuriam be Lietuvos ir Latvijos priklauso Danija, Estija, Suomija, Islandija, Airija, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė bei keletas salų Arkties ir Atlanto vandenynuose. 

Taigi karališkųjų titulų tyrimą teko geografiniu atžvilgiu  praplėsti  už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.( Plačiau sk. Mažųjų karalysčių era Circum Baltica regione iki krikščionybės;     

• Mažosios karalystės prūsų, žemaičių, kuršių, lyvių žemėse iki krikšto;
• Mažųjų karalysčių dinastijos ir jų valdos Šiaurės Europoje;
• Indoeuropietiškasis karališkos valdžios modelis viduramžiais (VII a.);
• Airių karalystės ir Aukštasis karalius (High King) iki krikščionybės;
• Pabaltijo kraštų karaliai vikingų epochoje (IX–XII a.);
• Baltų karaliai ir karalystės Šiaurės Europos šaltiniuose (IX–XII a.);
• Pagonių karalystės Circum Baltica regione IX a.;
• Penki miestai (civitas) Kuršių karalystėje (IX a. vidurys);
• Krikščionių misionierių liudijimai apie baltų karalystes (X–XI a.);
• Pirmasis lietuvių karaliaus krikštas (1009 m.); psl. 446-490).

Viduramžių  istorijoje žinomos kelios skirtingos, legitimiškai lygiateisės karalysčių sistemos ir nė viena iš jų negali būti „geresnė“ („aukštesnė“, „legitimiškesnė“, „tikresnė“ ir pan.) už kitą. 

Toks laipsniavimas priklausytų atgyvenusių religinių, rasinių, šovinistinių ir etnocentristinių idėjų sričiai, bet ne XXI a. istoriografijai. 

Be to , net formalus vienos ar kitos karalystės priskyrimas  vienai ar kitai karalysčių sistemai, , anaiptol  nelemia jos legitiminio buvimo karalyste de facto ir negali nuneigti ar panaikinti karalystės ar karaliaus titulo de jure.

Lyginamosios istoriografijos ir kultūros istorijos požiūriu visi bandymai universalizuoti atskiros katalikiškos paradigmos galias ir įtakas pasaulio valdovų hierarchijoje yra bevaisiai ir nepagrįsti. Jie kertasi  ir su pasaulio civilizacijų istorijos duomenimis, ir su pačia karaliaus institucijos prigimtimi. 

Ištyręs karaliaus institucijos istoriją įvairių civilizacijų ir epochų kontekste, žinomas prancūzų orientalistas ir religijų istorikas Žan-Polis Ru (pr. Jean-Paul Roux, 1925 – 2009) pabrėžė metodologiškai būtiną taisyklę karaliaus titulo tyrėjams. Įrodęs universalią karaliaus institucijos prigimtį, jis primygtinai perspėjo: „Nesileiskime paklaidinami tarp įvairių monarchijų egzistuojančių skirtumų:nei tam tikrų būdingų bruožų nebuvimas kokoje nors vienoje kultūroje, nei keli nebūdingi bruožai kitoje kultūroje, nei religiniai ar filosofiniai išvedžiojimai karališkos ideologijos labai nepakeičia. Giliai išanalizavus, po įvairiais jų kostiumais slypi keista karalių giminystė“ ( Roux 1995/2007: 25).

Karaliaus galva ( Head of King). ~ 2650-2600 m. prieš Kristų. Granitas. Egipto karalystės trečios dinastijos karaliaus su Aukštutinio Egipto karūna ankstyviausia mažos formos ( 54.3 x 29 cm) reprezentacija. Bruklyno (JAV) muziejus. Brooklyn Museum, Charles Edwin Wilbour Fund, 46.167.

Deja, tradicinėje Lietuvos istoriografijoje,  interpretuojant  senovės Lietuvos valstybės fenomeną, pirmiausiai būdavo ieškoma  katalikiško karaliaus kostiumų, karūnų ir kitokių regalijų, o jų neradus, būdavo dogmatiškai skelbiama, esą lietuviai niekada neturėję apskritai jokių karalių, išskyrus katalikiškomis karaliaus regalijomis 1256 m. pasidabinusį vienintelį Mindaugą...

Karalystės ir karaliaus statusų bei titulų esmė ir prasmė ne pavadinimas, o karalystės  ir jos valdovo monarchinis suverenitetas.  

17. Karaliaus statuso juridinė prasmė Europos istorijoje

Nuo ankstyvųjų viduramžių, dar tada, kai krikščionys gyveno pagoniškos Romos imperijoje negausiomis sektomis, neturėjo visagalio Romos popiežiaus ir  ir meldėsi požeminėse katakombose, net nesvajodami paskleisti krikščionybę Vakarų  Europoje,  imperijos pasieniuose pasirodė germanų gentys, kurias valdė, pasak Tacito, ne kas kitas, o karaliai.

Tame pačiame veikale, kur pirmą kartą minimi aisčiai, Tacitas net keliais skyreliais aprašo aiščių kaimynus, ne kartą pažymėdamas, kad jie yra valdomi savo karalių. Pasak jo, „karaliai valdo gotus (Gotones) kiek griežčiau negu kitas germanų gentis ( Germanorum gentes), tačiau dar ne visai ugniaužia laisvę. 

Toliau, vandenyno link – rugijai ir lemovijai ( Rugii et Lemovii); visų šių genčių bendras požymis – apvalūs skydai, trumpi skydai ir nuolankumas karaliams“ ( rotunda scuta, breves gladii et erga reges obsequium“ (Baltų religijos...T I 1996: 145;  lotyn.tekstas 143).  
Tacito veikale nieko nepasakyta apie aisčių valdžios institucijas, struktūras ir titulus, nors akivaizdu, kad antikos istorikas žinojo ne tik aiščių vardą ir jų gyvenamas vietoves. 

Jis lygino aisčių  kalbą su kitomis kaimynų kalbomis ir net pabrėžė, jog  aisčiai „duoninius javus ir kitokius pasėlius augina atkakliau negu tingūs germanai“ (Baltų religijos...T I 1996: 145;  lotyn.tekstas 143).

Vis dėlto galima manyti, jog aisčių gentys nebuvo kažkokia  išimtis Pabaltijo kraštų istorijoje. Jos negalėjo kažkaip ypatingai  skirtis  nuo kaimynų, nuo kaimyninių karalysčių struktūrų su karaliais jų hierarchijos viršūnėje. 

Neverta užmiršti, kad daug vėliau, IX a. keliavęs Baltijos jūra anglosaksų karaliaus pasiuntinys Vulfstanas pažymėjo, kad „aisčių žemė ( Eastland)  yra labai didelė. 

Joje daug pilių ir kiekvienoje yra karalius“ (Baltų religijos...T I 1996: 168; sen. angl. tekstas 166).

Pačiam Tacitui terminas ir titulas „rex“ ( karalius), matyt,  buvo puikiai suprantamas ir įprastas,  jei prisiminsime, kad savo kitą, nemažiau garsų priešmirtinį veikalą iš Romos valstybės isorijos  „Analai“ (lot. Annales; iš annus – metai; įvykių dėstymas pamečiui) jis  pradeda trumpu sakiniu: „Romos miestą senų senovėje valdė karaliai“ ( Dalios Dilytės vertimas;Tacitas 2005:23).

Šiame pirmajame sakinyje jis vartoja lotynišką žodį daugiskaita regis (vienaskaita – rex), ir šiuo terminu vėliau visame veikale vadina visus senuosius valdovus – tiek senovės armėnų, tiek pačių romėnų, tiek germanų bei kitų Europą užplūdusių tautų ir genčių. 

Bet klaidinga būtų manyti, kad garsusis istorikas neskyrė etninių termino rex prasmių bei skirtingų reikšmių skirtinguose kraštuose.

Klasikinė reikšmė jam tikriausiai buvo senoji romėniška, nors apie romėnų karalius nedažnai užsimena, pasiteisinęs, kad „senąsias romėnų tautos sėkmes ir nelaimes įamžino garsūs rašytojai“ (Tacitas 2005:23).

 Iš Tacito veikalo, parašyto I amžiuje, 98 metais, mes sužinome ikikrikščioniškų Europos karalių įteisinimo principus ir procedūras:

„ germanai patys be niekieno nurodymų ar įsikišimo išsirenka sau karalius [rex; reges] iš kilmingųjų, o karo vadus [dux; duces] renka pagal narsumą karo žygiuose (Reges ex nobilitate, duces ex virtute sumunt) (Corneli Taciti de origine 1916: XVII).

Tacito veikalo reprintinio leidinio viršelis ( 2015). 

Kaip matome, europinės istoriografijos klasikoje griežtai ir aiškiai karalius (rex) atskiriamas nuo karvedžio (dux), ir reikia pasakyti, kad Vakarų Europos istoriografijoje visados buvo laikomasi šios klasikinės tradicijos. 

Supainioti šiuos terminus arba sutapatinti (kaip buvo padaryta ir tebedaroma Lietuvos atveju iki XV a. pradžios) galima būtų tik per klaidą ar visišką istorinių  titulų hierarchijos neišmanymą.Šiuo atžvilgiu  keistai atrodo mėginimai bendrinio lotynų kalbos žodyno lingvistinėmis reikšmėmis nuneigti istorinę karališkųjų titulų evoliuciją skirtingose Europos šalyse skirtingomis epochomis. 

Atseit, nereikia remtis istorinių šaltinių duomenimis „tiesiogiai“, kadangi „ XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą. 

Rex reiškia tas, „kuris valdo”, o yra ne vien Šventojo Sosto patvirtintas karalius „ ( Rowell 2003:  Įvadas. IV. Diplomatikos apžvalga. Valdovo titulas).

Panašiai remdamiesi bendrinio lotynų kalbos žodyno reikšmėmis, Lietuvos istorikai, neigdami lietuvių karalių titulus, neretai pasirenka iš daugelio lotyniškų rex reikšmių jiems labiau patinkančias ar tinkamas. 

O jų tikrai apstu, jei prisiminsime ne vienintelę tiesioginę reikšmę (rex, regis – 1. karalius), bet visokias perkeltines reikšmes, kurias lietuviškai pateikė Kazimieras Kuzavinis savo „Lotynų-lietuvių  kalbos žodyne“. 

Ten išvardintos įvairios žodžio karalius perkeltinės  reikšmės, o būtent: „ despotas, tironas; valdovas, viešpats; vadovas, auklėtojas; globėjas, patronas; kilmingasis, turtuolis; -  Kuzavinis 1996: 754). 

Akivaizdu, kad visas perkeltines prasmes, atrandamas antikinių rašytojų kūriniuose,  galima pritaikyti karaliui (rex), tačiau logika ir dinastinės teisės istorija liudija, kad anaiptol ne kiekvienas „ despotas, tironas; valdovas, viešpats; vadovas, auklėtojas; globėjas, patronas; kilmingasis, turtuolis“ buvo „karalius“ (rex). 

Privalome kalbėti juridine kalba apie teisinį aukščiausią titulą karalystėje, o ne perkeltines antros ar septintos eilės lingvistines prasmes, kurias mėgo naudoti įvairiom progom įvairūs romėnų rašytojai, oratoriai, dramaturgai ir poetai Saluscijus, Ovidijus, Ciceronas, Horacijus, Plautas ir kt.,  kuriais remiasi lotynų kalbos žodynų sudarinėtojai, pateikdami visokiausias  perkeltines rex reikšmes. 
Juridinis  karaliaus titulo statusas turėtų būti svarbiausias istorikui, besiaiškinant tiek archajinių,  tiek viduramžių, tiek mūsų laikų karalysčių aukščiausio juridinio statuso   titulus. 

Savavališkai juos pertaisinėti į žemesnio juridinio rango titulus, pavyzdžiui, keisti rašytinių šaltinių titulą „rex“ ( karalius) į žemesnių rangų įvairiakalbius  titulus „prince“, „grand duke”, “großfürst“, „великий князь”, „wielki książę“, „didysis kunigikštis“  ir pan. neleidžia nei šaltyniotyros taisyklės, nei lyginamosios istoriografijos dėsniai.

18. Ikikrikščioniškų karalių juridinio įteisinimo procedūros Europoje  

Nuo ankstyvųjų viduramžių, dar tada, kai krikščionys gyveno pagoniškos Romos imperijoje negausiomis sektomis, neturėjo visagalio Romos popiežiaus ir  ir meldėsi požeminėse katakombose, net nesvajodami paskleisti krikščionybę Vakarų  Europoje,  imperijos pasieniuose pasirodė germanų gentys, kurias valdė, pasak Tacito, ne kas kitas, o karaliai. 

Tame pačiame veikale, kur pirmą kartą minimi aisčiai, Tacitas net keliais skyreliais aprašo aiščių kaimynus, ne kartą pažymėdamas, kad jie yra valdomi savo karalių. Pasak jo,

„karaliai valdo gotus (Gotones) kiek griežčiau negu kitas germanų gentis ( Germanorum gentes), tačiau dar ne visai ugniaužia laisvę. 

Toliau, vandenyno link – rugijai ir lemovijai ( Rugii et Lemovii); visų šių genčių bendras požymis – apvalūs skydai, trumpi skydai ir nuolankumas karaliams“ ( rotunda scuta, breves gladii et erga reges obsequium“ (Baltų religijos...T I 1996: 145;  lotyn.tekstas 143).
 
Ankstyvųjų etninių Europos  karalysčių sąlyčiai su pagoniškąja Romos imperija lėmė naują etapą gentinių karalių istorijoje. Svarbiausias  momentas čia buvo Romos imperijos valdžios ir istorikų pripažinimas etniniams karaliams  jų karališkos titulatūros ir statuso.

Nemaža germanų genčių  dalis gana greitai įgavo federatų teises (lot. foederati, nuo lot. foedus – sutartis), tai yra – genčių karaliai sutardavo su Romos imperijos atstovais ginti Romos imperiją nuo kitų germanų genčių už finansinį, materialinį atlygį ir teisę gyventi imperijos teritorijoje. 

Įvairios gentys nuolat supo senstančią imperiją iš visų pusių iki pat gynybinių sienų, vadinamųjų limesų (limes), kuriomis apsitvėrė romėnai nuo neprašytų svečių, statydami šiaurės pasienyje su germanais akmenų sienas su pylimais, grioviais, sargybiniais bokštais, aštriatvorėmis ir pilaitėmis įgulai. 

Galijoje atsidūrę frankai  pirmą kartą tapo Romos imperijos federatais (foederati) 385 m.

Visi  viduramžių istorikai, patvirtindami Tacito žinias, liudija, kad romėnai sudarydavo sutartis su gotų ar frankų karaliais, remdamiesi būtent karalių statusais. 

Tai būdavo juridiškai dvi visus įgaliojimus turinčios pusės: iš romėnų pusės visų rūšių santykiuose su vienomis ar kitomis tautomis dalyvaudavo imperatoriai arba jų įgaliotiniai. 

Gentims paprastai atstovaudavo jų vadai, kuriuos istorikai dažnai vadina karaliais (reges).

Apžvelgdami karaliaus statuso bei titulo gavimo evoliuciją įvairiose suvereniose viduramžių Europos karalystėse, kiekvieną kartą įsitikiname, kad pirminė ir pastoviausia ceremonialo forma būdavo karaliaus išrinkimas, kaip rašė Tacitas, iš „kilmingųjų“ tarpo. 

Karaliaus išrinkimo ir įteisinimo ceremonija skyrėsi įvairiuose kraštuose, tačiau galima būtų manyti, kad teisiniu požiūriu karaliaus valdžia įgydavo pripažinimą bei galią pagal modelį, kurį vėlgi aprašė Tacitas, nupasakojęs germanų suėjimo (seimo) darbą:

„Dėl mažiau svarbių reikalų tariasi vyriausieji (principes consultant); dėl svarbesnių dalykų – visi; [...] Kuomet minia susirenka, jie visi susėda ginkluoti. 

Tylos išsireikalauja žyniai, kurie suėjimuose turi teisę nubausti. 

Tuomet visi išklauso karaliaus (rex) arba kurio nors iš vyriausiųjų( principes) pagal amžių, kilmę, karinę šlovę ar iškalbą ir ne todėl, kad jis turėtų teisę įsakinėti, o dėl jo sugebėjimo įtikinti. 

Jeigu jo nuomonė nepatinka, ji paniekinama šauksmais; jeigu nuomonė patinka, visi pritaria iškeldami ietis.“ (Corneli Taciti de origine 1916:  XI).

Tokia tvarka, pasak Tacito, suėjimuose išrenkami „karaliai iš kilmingųjų“ (Reges ex nobilitate), o „karvedžiai iš narsiausiųjų“ ( duces ex virtute) (Corneli Taciti de origine 1916: XVII).

Vienas populiariausių viduramžiais krikščionių rašytojų vienuolis  Prosperas Akvitanietis (lot. Prosper Aquitanus;  ~ 390 – 455), didžiojo teologo Aurelijaus Augustino ( Aurelius Augustinus, 354 – 430) mokintinis, savo istoriniame veikale  Epitoma Chronicon ( Trumpoji kronika; baigiasi ties 455 m.), mini karvedį Faramundą. B

Būtent Faramundas  vedė savąją selijų frankų gentį į Romos imperijos teritoriją, kuomet  selijai pakeliui atsiskyrė nuo ripurijų frankų ir išsirinko savo karaliumi Faramundą.

Frankai iškelia ant skydo savo išrinktąjį karalių Faramondą. Paveikslas  pradėtas  1841 m. dail. P.Revualio ( Pierre Revoil; 1776 – 1842) , užbaigtas  dail. M. F. Genod ( 1795 – 1862). Saugomas Versalio pilyje.

Reikia pastebėti, kad nemaža dalis XIX ir net XX a. istorikų, pirmon vieton keldami kokią nors teorinę karaliaus ir karalystės koncepciją, buvo linkę neigti Tacito aprašytas ikikrikščioniškų karalių rinkmo ir įteisinimo procedūras.

Ir  neretai iki šiolei linkę  neigti ankstyvųjų viduramžių kronikų vartotus „karaliaus“ ir „karalystės“ titulus vien todėl, kad jie, esą, neatitinka „klasikinės“ titulo gavimo procedūros, tai yra – jie buvo gauti be Romos popiežiaus palaiminimo, be  katalikų dvasininko patepimo ir karūnos uždėjimo procedūros. 

Tokiais anachronistinės pretenzijos atvejais atvejais Tacitas ir viduramžių kronikų autoriai būdavo interpretuojami kaip nusenusių karaliaus ir karalystės institucijų skelbėjai, o jų vardinamos archainės karalystės, atseit, nėra tikros karalystės, kadangi neatitinka   katalikiškos  karalystės koncepcijos pagal vėlyvųjų viduramžių standartą , esą „tikras“ karalius gali būti tiktai „Šventojo Sosto patvirtintas karalius“. 

Deja,  istorinis  katalikiškojo karaliaus stereotipas tėra tiktai viena ir gana vėlyva grandis  karaliaus statuso ir titulo evoliucijoje, kurią istoriškai išgyveno viduramžių etninių karalysčių institutai ir  karalių rinkimų ceremonialai. 

Nuo seniausių laikų karalių rinkimo procedūros  išgyveno Europoje neišvengiamą evoliuciją, etninės viduramžių karalystės nuolatos ir prasmingai keitėsi, tuo pačiu sudėtingesnės darėsi ir jų legitiminio įteisinimo procedūros. 

Jos įvairavo skirtingose šalyse ir epochose prieš Kristų ir po Kristaus,  tačiau visais laikais turėjo juridinę karaliaus įteisinimo de jure galią dar toli iki tų laikų, kai Romoje atsirado absoliučios  teokratinės monarchijos „Šventojo Sosto“  ( lot. Sancta Sedes) institucija su renkamu iki gyvos galvos Romos katalikų popiežiumi Romos mieste. 

19. Karaliaus įteisinimas pagal pagonišką įstatymą (nâch der heiden orden)

Viduramžiais dinastinės teisės garantijas saugojo baudžiamosios teisės kodeksas ir jo principas buvo puikiai visiems žinomas ir griežtai vykdomas visoje feodalinėje Europoje, nes tai buvo vienas iš pamatinių ir absoliučiai nediskutuotinų teisės straipsnių, įtvirtinančių „siuzereno–vasalo“ sistemą su beveik sakralizuota hierarchija, kurios viršūnėje – karalius „iš Dievo malonės“. 

Karaliaus Mindaugo ir jo dviejų sūnų nužudymas 1263 metais priklausė tam pačiam juridiniam kazusui ir reikalavo besąlyginio mirties nuosprendžio žudikams. 

Svarstytinas klausimas buvo tik bausmės vykdymas: kas, kada ir kaip ją gali įvykdyti? Klausimas „kas?“ tokiais atvejais taip pat savaime buvo suprantamas – artimiausi nužudytojo giminaičiai ir bendražygiai. Ta pati „Russkaja Pravda“, lygiai kaip Vakarų „Leges Barbarorum“, aiškiai numato bausmės vykdytojų sudėtį: 

Užmuš laisvas žmogus laisvą žmogų, tada brolis keršija už brolį, arba sūnus už tėvą, arba brolio sūnus, arba sesers sūnus. (Убьет муж мужа, то мстит брат за брата, или сын за отца, или сын брата, или сын сестры) (Русская правда ) 1953: 75).

Vakarų Europoje juridiniai analogiškų kazusų sprendimai įvairavo, bet nuo to jų politinis aštrumas nemažėjo. Net XV a. pradžioje visą feodalinę Europą pašiurpino kruvinas konfliktas karališkoje Prancūzijos šeimoje, kai artimiausi karaliaus giminaičiai Burgundiečiai kone atvirai visų akivaizdoje nužudė (1407) Paryžiaus gatvėje įtakingąjį karaliaus brolį Liudviką Orleanietį.

Liudviko Orleaniečio nužudymas Paryžiaus gatvėje. Iliustruotos kronikos miniatiūra (1470 m .)

Skandalingą įvykį audringai svarstė visuotinis Bažnyčios susirinkimas Konstancoje (1414–1418), kur dar kartą buvo pasmerktas teologas Johannes Parvus (lot. Johannes Parvus – „Jonas Mažasis“; pranc. Jean Petit; 1360–1411), išdrįsęs teoriškai pateisinti bet kokio tirono, tegul ir karališkojo kraujo, žmogžudystę. 

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad Paryžiaus universiteto profesoriaus Jean Petit traktatas buvo pasmerktas net pačiame Paryžiaus universitete, nepaisant to, kad traktatas buvo viešai prakeiktas arkivyskupo bei inkvizitoriaus ir sudegintas aikštėje priešais Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, vis dėlto Prancūzijoje kone ištisą XV amžiaus ketvirtį vyko kruvinos ir permainingos orleaniečių ir burgundiečių tarpusavio kovos, kur kraujo kerštas jungėsi su nuožmiausia kova dėl valdžios paveldėjimo ir įtakos karalystėje. 

Čia reikia turėti galvoje, be abejo, ne tik psichologinius dalykus (siekiant keršto net po daugelio metų), bet ir visą viduramžių teisę – tiek archajišką paprotinę, tiek valstybinę rašytinę. 

Nemanyčiau,  kad Mindaugo laikais Lietuvoje buvo kitaip, ypač tokiu kriminaliniu atveju, kaip karališko kraujo asmenų nužudymas. Karaliaus Mindaugo žudikai, be jokios abejonės, žinojo kiekvienos dinastijos žūtbūtinės ginties – rašytą ir nerašytą – viduramžių įstatymą, dėl to kartu su Mindaugu nužudė du jo sūnus ir, be abejonės, ieškojo ir trečiojo sūnaus Vaišvilko, suvokdami būtinybę galutinai nutraukti karaliaus sosto paveldėjimo dinastinę liniją.

Mindaugo nužudymas. Nežinomo autoriaus miniatiūra „Iliustruotame metraščių sąvade“ (Лицево́й летопи́сный свод) su citata iš Naugardo Pirmojo metraščio apie 1263 m. maištą Lietuvoje, kai  „patys lietuviai slapta susitarę nužudė savo giminaitį Mindaugą“.

Kita vertus, išsigelbėjusio nuo mirties Vaišvilko sprendimas sugrįžti į Lietuvą ir nubausti mirtimi tėvo žudikus turėjo taip pat ne vien psichologinį keršto stimulą, kurį akcentuoja paskui Voluinės metraštininką kone visi Lietuvos istorikai. 

Visai kitaip į Vaišvilko elgesį po tėvo žūties žiūrėjo Mindaugo laikų vokiečių kronikų autoriai, karinių ordinų istorikai, neįgudę ir, atrodo, ne itin mėgę vartoti dievobaimingą krikščionių pravoslavų retoriką. 

Vokiečių „Rimuotosios kronikos“ autoriui karaliaus Mindaugo nužudymas pirmiausia akivaizdus kriminalinis nusikaltimas siekiant užgrobti valdžią Lietuvos karalystėje. 

Taigi ir likusio gyvo karalaičio Vaišvilko žygis į Lietuvą atgauti savo nužudyto tėvo sostą, vokiečių ordino metraštininko akimis žiūrint, yra visiškai suprantamas ir teisėtas dinastijos įpėdinio valstybinės reikšmės  sprendimas, o ne kerštingo įniršio padarinys. 

Kuomet vokiečių magistras jau buvo sutelkes kariuomenę žygiui į Lietuvą padėti Vaišvilkui susigrąžinti po tėvo mirties jam priklausantį Lietuvos sostą, nelauktai iš Lietuvos atjojo Vaišvilko pasiuntiniai.  

Pasak kronikos, 

Kai kariuomenė Rygoje sustojo,
Jie naujieną sužinojo,
Kad lietuvių pasiuntiniai atėjo,
Kaip aš pasakojant girdėjau

 (7176–7190).

Kokia gi buvo Vaišvilko naujų pasiuntinių atnešta Livonijos magistrui naujiena, kurią kronikos autorius asmeniškai iš liudininkų pasakojimų buvo išgirdęs (als ich die mêre hân vernomen; (07190)?

Pasirodo, Vaišvilkui pavyko pačiam sutvarkyti visus reikalus Lietuvoje, tad jis maloniai dėkojo už pažadėtą magistro karinę pagalbą, kuri dabar esanti nebereikalinga, bet ateityje, pasiuntinių persakytais karaliaus žodžiais tariant,

Sūnui Mindaugo patiktų,
Kad laimė jam nutiktų,
Kad jis išvyst galėtų 
Magistro palankumą.
Jie kalbėjo: „Pone, paklausyki,
Kiek jis tau yra dėkingas,
Jis nuolatos ir nesvyruodamas
Draugystėje nori su tavim gyventi“ 

(7192–7199). 

Susitikę su  Livonijos ordino magistru Konradu Mandernu (Konrad von Mandern; mag. 1263–1266 ir 1268 m.), Vaišvilko pasiuntiniai  pranešė , kad Vaišvilkas savo įpėdinystės ir sosto atgavimo problemas pats išsprendė ir – nota bene! – išsprendė ne bet kaip, o „pagal stabmeldžių įstatymą“ (7206; nâch der heiden orden, 07206).

Štai tas Lietuvos karalystės perėmimo ir Vaišvilko įteisinimo karaliumi pranešimas:

Su žmonėmis jis [Vaišvilkas] susivienijo, 

Tai yra tikra tiesa.

Jie jam prisiekė ištikimybę

Ir sudarė sąjungą

Visai pagal stabmeldžių įstatymą.

Tad jei gyvensite ramiai,

Karalius jums dėkingas bus tikrai 

(7202–7208).

Sunku pasakyti, kodėl Lietuvos naujųjų laikų istoriografijoje nebuvo kreipiama deramo dėmesio į šį principinį, mano manymu, vokiečių kronikos pranešimą apie teisines karalaičio Vaišvilko išrinkimo ir pripažinimo Lietuvos karaliumi procedūras, užfiksuotas „Rimuotoje Livonijos kronikoje“.

Gal iš dalies taip pasireiškė tradicinis išankstinis Lietuvos istorikų nusiteikimas, esą Lietuvoje iki Mindaugo ir po Mindaugo negalėjo būti ir nebuvo jokių karalių.Labai kategoriškai šią nelinksmą ir nepalankią Lietuvos istorijai dogmą nusakė XX a. viduryje Zenonas Ivinskis. 

Jo manymu, „žuvo Mindaugas, žlugo ir karaliaus titulas Lietuvai“( Ivinskis 1954 Nr2: 55).Tradicinė Lietuvos istoriografija iki šios dienos, kaip minėta, laikosi tos pačios nuomonės, tad nenuostabu, kad tradiciniams istorikams praslysta pro akis principinė Livonijos kronikos autoriaus pastaba, kad po Mindaugo žūties lietuviai sutartinai išrinko karaliumi Mindaugo sūnų Vaišvilką pagal savas paprotines tradicijas. 

Kitaip sakant, vokiečių istoriniai šaltiniai verčia istoriškai ir iš esmės pakoreguoti minėtą nelinksmą dogmą,esą „„žuvo Mindaugas, žlugo ir karaliaus titulas Lietuvai“, ją paprasčiausiai patikslinant : žuvo Mindaugas, žlugo ir katalikiško karaliaus titulas Lietuvai.
Livonijos ordino kronikoje glaustai, bet išsamiai nusakoma naujo karaliaus išrinkimo ir įteisinimo procedūra, kaip ją išdėstė, pasak kronikos autoriaus, Livonijos magistrui Vaišvilko pasiuntiniai, atvykę su taikos siūlymu.

Pirmiausia pranešama, kad Mindaugo sūnus Vaišvilkas „jau susivienijo su žmonėmis“ (er sich vereinet / mit sînen lûten) ir užtikrinama, kad tai yra tikra tiesa (7202–7203; daß ist wâr; 07202–07203). 

Tai yra – magistrui pranešama, kad Lietuvoje baigtas tarpusavio susipriešinimas, ir Vaišvilkas gavo daugumos palaikymą taikiai perimti žuvusio karaliaus valdžią.

Pats aukščiausios valdžios perėmimas įvykdytas duodant naujam karaliui ištikimybės priesaiką:

Jie jam prisiekė ištikimybę

(7204)

(sie hân im gehuldet gar 

(07204).

Vaišvilkas. Šiuolaikinis imaginacinis  atvaizdas. Dail. A. Krivenko ( XX a.).

Ką tai reiškia? 

Ogi tai, kad daliniai valdovai ne šiaip sau šūkiais pripažino ar karo dainomis pagerbė, o tiesiogiai davė savo naujam valdovui vasalinės ištikimybės priesaiką (im gehuldet;07204).), taigi – pripažino jį savo karaliumi ir prisiekė jam tarnauti pagal vasalo priedermes.

Toliau vokiečių magistrui pranešama, kad visi prisiekusieji ištikimybę naujam karaliui vietinių žemių valdovai čia pat sudarė tarpusavio taikos ir bendros gynybos sąjungą (ist ein sûne worden). 

Tuo viskuo remdamasis naujasis karalius Vaišvilkas siūlo magistrui taikų sugyvenimą su Lietuva, iš savo pusės garantuodamas taiką:

Tad jei gyvensite ramiai

Karalius bus jums dėkingas

(7207–7208).

(dâ von moget ir blîben wol./der kunic ûch gerne danken sol; 

07207–07208).

Mums ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad „Rimuotosios Livonijos kronikos“ autorius rado reikalą pranešti, jog visos suminėtos naujojo karaliaus įsiviešpatavimo ir įteisinimo procedūros (vieša ištikimybės priesaika naujam karaliui, naujų vietinių vasalų sąjunga, paklusni vienam naujam monarchui) buvo įvykdytos pagal pagonių įstatymą (nâch der heiden orden).

Pastaroji pranešimo žinia turi dvejopą tikslą. 

Pirmiausia Livonijos ordino magistras yra užtikrinamas, jog naujo karaliaus, Mindaugo įpėdinio, valdžia ir jo hierarchinė padėtis valdžioje yra užgarantuota legitiminiu keliu pagal pagonių įstatymą. Pasiuntiniai patvirtina, jog tai yra tiesa (daß ist wâr). 

Kita vertus, specialus priminimas, jog viskas sutvarkyta pagal pagonių įstatymą, o ne kaip kitaip, leidžia mums teigti, jog istoriškai viduramžių Lietuvos karalystėje iš tikrųjų buvo laikomasi savo tradicinio pagoniško karaliaus išrinkimo, pripažinimo ir įteisinimo įstatymo.

Nei pasiuntiniai, nei vokiečių kronikos autorius neužsimena ir niekaip neapeliuoja į katalikišką karaliaus palaiminimo, patepimo ir vainikavimo procedūrą, pagal kurią buvo vainikuotas Mindaugas (na der Christen wyse).Priešingai – pasiuntiniai oficialiai praneša, kad karaliaus Vaišvilko statusas yra įteisintas pagal kitokį procedūrinį ordo, o būtent – pagal pagoniškas ordines (nâch der heiden orden). 

Taigi – vokiečių kronika žino du skirtingus karaliaus įteisinimo ceremonialus, krikščionišką ir pagonišką, tačiau nepriešpastato jų vieno kitam, o abu pripažįsta teisiniu požiūriu lygiateisius ir pateikia kaip istoriškai legitiminius aktus.

Galima būtų svarstyti, kodėl vokiečių ordino istorikas taip smulkiai dėsto teisinę naujojo Lietuvos karaliaus įsitvirtinimo bei pripažinimo procedūrą, ir apskritai, iš kur jis žino tuos nestandartinius katalikiškam pasauliui dalykus, kuriuos vėliau ėmė ignoruoti slaviškojo kanono Lietuvos istoriografija?Atsakymą duoda pats kronikos autorius, paaiškindamas, kad jis pats visą tai yra girdėjęs iš liudininkų, kurie dalyvavo magistro Konrado Manderno ir naujojo Lietuvos karaliaus Vaišvilko Mindaugaičio pasiuntinių pokalbyje. Kronikos autorius persako, ką pats yra girdėjęs apie šį diplomatinį susitikimą:

Kad lietuvių pasiuntiniai atėjo,

Kaip aš pasakojant girdėjau,

Magistrui jie kalbėjo..(7189-7191).

Belieka pridurti, kad susitikimas su naujo Lietuvos karaliaus pasiuntiniais ir jų atneštos žinios bei pasiūlymai magistrui buvo pakankamas pamatas nutraukti jau paregtą karo žygį į Lietuvą. 

„Rimuotosios Livonijos kronikos“ autorius čia pat praneša, kad magistras, nors jau buvo sušaukęs į Rygą kariuomenę, „pasitarė su broliais ir / Greitai pasiuntinius išsiuntė / Atgal į Lietuvos žemę“ ( 7213 -7215), matyt, su pranešimu, jog priima naujo Lietuvos karaliaus pasiūlytą taikos sutartį.

Beje, šį epizodą bene visų krypčių Lietuvos istoriografijos atstovai pripažįsta, kaip naują ir ryžtingą Mindaugo įpėdinio Vaišvilko diplomatinį žingsnį Lietuvos užsienio politikoje.

20. llgaplaukių karalių“ teisėtumo simbolika ikikrikščioniškoje Europoje

Daugelio viduramžių etninių karalysčių dinastinės tradicijos būdavo palaikomos  įvairiais būdais ir simboliais. Greta minėtų  tradicinių karalius rinkimų visuotinėje sueigoje egzistavo ir  daiktiniai karališkos dinastijos simboliai, kuriais būdavo įteisinama  sakralinė karaliaus valdžia ikikrikščioniškais laikais. 

457 m. dabartinės Prancūzijos teritorijoje susikūrė dar viena  - Merovingų ir vėliau Karolingų dinastijos valdoma Burgundijos karalystė ( lot. Regnum Burgundes, pranc. Royaume de Bourgogne; 534 – 933),  užėmusi imperijos provincinės Galijos likučius.

Ankstyvije frankų monarchijoje ( dabartinė Prancūzija) iškilusi Merovingų dinastija galiojo  savitas aukščiausios sakralinės valdžios ženklas  - ilgi karaliaus ir jo palikuonių plaukai. 

Bene garsiausias viduramžių kronikų autorius Turo vyskupas Grigalius Turietis (lot. Gregorius Turonensis, pranc. Grégoire de Tours; 538–594) paliko mums dešimties dalių (knygų) išsamią „Frankų istoriją“ (Historia Francorum), kurioje dėstė įvykius nuo pasaulio sutvėrimo iki VI a. įvykių, kuriuos jau pats regėjo savo akimis. Būtent jis paminėjo,  kad  frankai pradėjo rinkti ilgaplaukius karalius (regis crinitos super) iš pirmaujančių  kilmingų giminių. 

Kitas viduramžių Bizantijos istorikas, literatas ir advokatas Agafijus Mirinietis, vadinamas dėl savo advokato profesijos  Scholastiku (graik. Ἀγαθίας Σχολαστικός; lot. Agathias Scholasticus – 536–582), paliko detalesnių žinių apie frankų ilgaplaukių karalių dinastijas.

Pasak jo, tuo metu, kai frankų karalius Chlodvigas  padalino Merovingų valdomą  karalystę, kartu su miestais ir tautomis savo keturiems sūnums, vienas jų Chlodomeras ( lot. Chlodomerius I; 494–524)  po tėvo mirties

„patraukė su savo kariuomenę į žygį prieš burgundus (tai gotų gentis, gyvenusi savo darbu ir pasižymėjusi karo reikaluose), bet žuvo mūšyje, įsmigus iečiai į krūtinę. 

Kai jis gulėjo ant žemės, burgundai, pamatę jo ilgus , vėjo kedenamus plaukus, nusidriekusius iki nugaros, iš karto suvokė, kad jie nužudė priešų valdovą. 

Mat frankų valdovams buvo draudžiama kirptis nuo mažens, ir jie nuo vaikystės likdavo nesikirpę, jų plaukai, kaip galima pamatyti, gražiai krenta ant pečių, o iš priekio per vidurį perskiriami sklastymu, o ne taip, kaip pas turkus ir avarus – nesušukuoti, užleisti arba negražiai supinti. 

Jie [frankų valdovai] priešingai, plaukus plauna įvairiais kvapiais vaistais ir labai prižiūri. Tai laikoma savotišku karališkos giminės ženklu ir aukščiausia išimtinės garbės privilegija. 

Tuo tarpu pavaldiniai kerpasi „rateliu“ ir jiems anaiptol neleidžiama nešioti ilgus plaukus. 

Taigi, burgundai, nukirtę Chlodomero kūnui galvą, parodė ją Chlodomero kariuomenei ir tuo sukėlė frankams didžiulį sąmyšį ir neviltį, ir jų karinga dvasia taip krito, kad jie atsisakė toliau kautis. 

Karas buvo nutrauktas, ir nugalėtojai pagal savo norus, kaip jiems atrodė geriau, nustatė taikos sąlygas“( Агафий Миринейский 1953 : knyga I, skirsnis 3).

Nesunku pastebėti, kad Agafijaus Scholastiko aprašymas gana tiksliai atliepia Childeriko I antspaudinio žiedo vaizduliui, kur karalius vaizduojamas ilgais iki pečių plaukais su perskyrimu per vidurį .

Karaliaus Childeriko I žiedas su antspaudu, rastas 1653 m. karaliaus kapavietėje Turnė mieste ( pr. Tournai, lot. Tornacum; dabar Belgijos teritorijoje , pasienyje su Prancūzija). Atvaizde karaliaus biustas iš priekio:  ilgi iki pečių plaukai su perskyrimu per vidurį,  šarvai, per kairį petį permestas romėniškas karo vado apsiaustas ( lot. paludamentum ), dešinėje rankoje -  ietis. Legendoje įrašas lotyniškai « [ Sigilium] Childerici Regis ». Saugoma Prancūzijos nacionalnėje bibliotekoje ( Paryžiuje). Faksimilinė kopija, originalas pavogtas 1830 m.  

Agafijaus Scholastiko liudijimas ne vienintelis. Grigalius Turietis ne vienoje savo kronikos vietoje atskleidžia teisines ir sakralines ilgaplaukių karalių vaizdinio prasmes. 

Tačiau klaidinga būtų „ilgaplaukių karalių“ kilmę ar tradiciją sieti tiktai su Merovingų dinastija, kaip dažnai daroma. Atidžiau pažiūrėjus galima pastebėti, kad „ilgaplaukių“ valdovų samprata ir simbolika yra daug archajiškesnė nei Ankstyvieji Viduramžiai. 

Pagoniškos Romos imperijoje išgarsėjo Cezario vardas, ilgainiui tapęs, kaip  žinoma, daugelyje šalių aukščiausiojo valdovo titulu. Pirmiausia nuo romėnų titulo caesar pasivadino caru (цар) Bulgarijos valdovas Simeonas I (X a.), po jo titulą vartojo kiti bulgarų ir serbų valdovai. 

Vokietijoje iš lotyniško Caesar kilo vokiečių renkamo Šventosios vokiečių Romos imperijos monarcho titulas kaiseris (Heiliger Römischer Kaiser), vėliau atsirado Vokiečių valstybės (Deutsches Reich) kaizeris (Deutscher Kaiser), taikytas Vokiečių valstybės valdovams nuo 1871 iki 1918 m.

Iš lotyniško caesar Rusijos monarcho titulas carj ( царь) buvo vartojamas nuo 1547 iki 1721, kol jį oficialiai pakeitė imperatoriaus titulas, nors jo titulatūroje liko ir carj. 

Mažiau žinoma, kad pats lotynų kalbos žodis caesar, tapęs Julijaus Cezario giminės vardu (cognomen), savo pirminę prasme reiškė ne ką kitą, o būtent – „ilgaplaukis“ nuo lotyn. caesaries (ilgi plaukai, vešlios garbanos)...

Taigi „ilgaplaukių karalių“ istorijos tyrėjams, ko gero, tektų gilintis į pagoniškos Romos karalių laikus (753–509 m. prieš mūsų erą) ir dar giliau – į archajinius indoeuropiečių kultūros sluoksnius, kurie siejasi ir su aiščių tradicijomis.

Būsimasis frankų karalysčių suvienytojas  Chlodvigas ( valdė 481/482 – 511)  buvo tipiškos mažos karalystės valdovo sūnus,  paveldėjęs po tėvo  Childeriko I ( valdė 457 – 481 m.) mirties Salijų frankų karalystę.  Jo tėvas  Childerikas I buvo anaiptol ne prmasis salijų frankų karalius. 

Jis paveldėjo  sostą iš ankstesnių salijų frankų karalių Klodijaus ( 428 – 447) ir Merovejaus ( 448 – 458). Legendinio karaliaus Merovėjaus garbei salijų frankų dinastija buvo pavadinta Merovingų dinastija (lot. Merovingi arba  Merohingii  - “Merovėjaus sūnūs“).  

Tai pirmoji frankų karalių dinastija Prancūzijos istorijoje, kitaip dar vadinama „ilgaplaukių karalių“ ( lot. reges criniti) dinastija , kuri valdė suvienytą Frankų karalystę kelis šimtmečius iki VIII a. vidurio.

Pirmasis istorinis frankų salijų karalius Childerikas I ( pranc. Childéric I-er, 440 – 481). Atvaizdas bronzos medalyje (autor. Ž. Dasjė; Jean Dassier; 1676 – 1763) atspindi ilgaplaukių karalių su vadinamąja barbariškąja (ikikrikščioniškąja ) karūna tradiciją prancūzų kultūroje

Padėtis pasikeitė , kuomet dvaro valdytojas  Pipinas Trumpasis ( lot. Pippinus Brevis, 714-768) nusprendė nuversti savo valdovą Merovingų dinastijos karalių Childeriką III (Childéric III , ~ 714 – 755), kuris valdė karalystę nuo 742 m. Pipino Trumpojo šalininkai 751 m. paskelbė pagal senąjį paprotį Pipiną Trumpąjį karaliumi.  

Pradžioje Pipinas vis dėlto s nesiryžo  savavališkai  užimti Frankų karalystės sostą. Buvęs Merovingų karalystės dvaro viršininkas  nusiuntė pas Romos popiežių Zacharijų ( 741 – 752), frankų delegaciją, prašydamas pritarimo perversmui ir naujo, ne Merovingų dinastijos karaliaus išrinkimui. 

Zacharijus palaimino “atskiru įsaku nurodęs padaryti Pipiną karaliumi” (Gauvard 2019: ). Tuo tarpu Childerikas III, kaip dėsto Karolio Didžiojo biografas Einhardas, naujo popiežiaus Stepono II ( 752 – 757) “įsakymu buvo nuverstas, įvilkdintas į vienuolius ir uždarytas vienuolyne” Eihardas 2005: 37).

Įsidėmėtina, kad Pipinas Trumpasis, nepaisant Romos popiežių palaiminimo, gerai suprato savo valdžios neteisėtumą ir stengėsi apsisaugoti nuo teisėtų sosto paveldėtojų. 

Suimtąjį Merovingų karalių Childeriką III buvęs jo pavaldinys Pipinas ne tik įkalino vienuolyne. 

Tsargusis uzurpatorius  įsakė nukirpti Childerikui III jo ilguosius karališkus plaukus, tuo tarsi panaikindamas sakralinę ilgaplaukių Merovingų dinastijo teisę į frankų karaliaus sostą.

Paskutinysis iš Merovingų dinastijos. Vienuoliai nukerpa ilguosius karališkus plaukus ( Dail. Evariste Vital Luminais ; 1821 – 1896). Vadinamojo „Galų tapytojo“ paveikslas ( 210 cm x 172 cm) Karkasono ( Carcassonue, Prancūzija) dailės muziejuje.  

Įkalintas Sitju vienuolyne (Sithiu, Prancūzijos šiaurėje)  Childerikas III ten ir mirė po ketverių metų, o jo sūnus Teodorikas taipogi buvo iki mirties uždarytas Fontenelio abatijoje ( Lombardija, Prancūzija).

Susidorojimas su teisėtais sosto paveldėtojais  buvo tik pirmasis uzurpatoriaus veiksmas siekiant įteisinti savo neteisėtą atsiradimą frankų karalystės soste.

Viduramžių Europos istorijoje buvo sukurtas įspūdingas naujo karaliaus įteisinimo precedentas, keičiant karališkąją dinastiją.  Dabar jau nebeužteko tautinės sueigos renkant sau karalių pagak paprotinę ikikrikščioniškąją teisę. 

Atsirado naujas, antrasis dinastijos įteisinimo aktas pagal katalikiškąją tvarką. Ilgainiui naujoji tvarka katalikiškoje Europoje galutinai pakeitė senąją tradicinę sosto paveldėjimo tvarką, nutraukiant valdžios perdavimą nuo tėvo sūnui.

Tokiu būdu dinastinio karaliaus pakeitimo ir nedinastinio naujo karaliaus įteisinimo ceremoniją pirmą kartą atliko, kaip spėjama, Mainco arkivyskupas Bonifacijus, patepęs Pipino Trumpojo kaktą šventąja mira, kaip biblijiniais laikais būdavo patepami Izraelio karaliai.

Popiežius Steponas II atlieka  Pipino Trumpojo patepimo ir karūnavimo ceremoniją. Dail. Žanas Fuke ( pr.  Jean Fouquet; ~ 1420 – 1481).

Popiežiaus atlikta naujo karaliaus patepimo šventuoju aliejumi ceremonija turėjo simbolizuoti ir naujo karaliau įšventinimą dėka  Romos katalikų Bažnyčios, kurią ginti nuo Kristaus priešų privaląs pateptasis karalius. 

Karūnavimas su patepimu ir katalikišku įšventinimu (lot. ordo coronandi) turėjo reikšti, jog pateptasis jau nėra pasaulietinis asmuo, nes įšventinimo ceremonija  suteikia karaliui antgamtišką galią, ateinančią tiesiog iš Dievo, o ne vien tik iš karalių išsirinkusios tautos, ir karalius tampa iki Paskutiniojo Teismo dienos atsakingas už savo tautos išgelbėjimą“ (Gauvard 2019 ).

Savaime suprantama, kad naujoiji katalikiška karaliaus įteisinimo ceremonija ėmė galioti ir galėjo galioyi tiktai katalikiškoje Europos teritorijoje.

Pagoniškoje Lietuvos karalystėje, be abejo, liko galioti teisiškai legitimi tautos renkamo karaliaus ceremonija pagal paprotinius papročius. Ir ji galiojo iki pat antrojo Lietuvos krikšto jau ne Mindaugo laikais ( pirmasis katalikiškas Lietuvos karaliaus krikštas 1251 m. ir Mindaugo grįžimas pagonybėn 1263 m.), o Vytauto ir Jogailos laikais (1378 m.). 

Bus daugiau