Lietuvos žmogaus teisių ir kitos pilietinės organizacijos kreipėsi į LR prezidentą, Seimo narius, Vyriausybę ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, reikalaudamos nedelsiant taisyti Viešojo administravimo įstatymą, kurio pakeitimais faktiškai buvo įtvirtinta dvikalbystė viešojo administravimo srityje ir paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas.
Organizacijų teigimu, 2025 m. rugsėjo 25 d. priimti Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, formaliai grindžiami licencijavimo sistemos tobulinimu, realiai išplėtė viešojo administravimo subjektų pareigą administracinių paslaugų aprašymus teikti ne tik lietuvių, bet ir anglų bei kitomis Europos Sąjungos valstybių kalbomis.
Tai, anot protesto iniciatorių, nėra techninis ar neutralus sprendimas, o esminis viešojo administravimo kalbinės tvarkos pokytis.
Pilietinės organizacijos pabrėžia, kad šis reguliavimas taikomas ministerijoms, savivaldybėms, valstybės registrams, informacinėms sistemoms ir kitoms institucijoms, todėl apima praktiškai visą kasdienę piliečių sąveiką su valstybe.
Ypač pavojingomis laikomos šio reguliavimo pasekmės Pietryčių Lietuvoje, kur „kitos ES kalbos“ praktinis taikymas neišvengiamai reiškia lenkų kalbos įtvirtinimą greta lietuvių kalbos, sukuriant realią dvikalbę administracinę aplinką.
Tai, organizacijų vertinimu, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valstybinės kalbos principui ir sudaro precedentą tolesniam lietuvių kalbos išstūmimui iš viešosios erdvės.
Protesto autoriai taip pat atmeta argumentą, jog kalbama tik apie interneto svetaines ar techninius aprašymus.
Skaitmeninė erdvė šiandien yra pagrindinė viešojo administravimo komunikacijos forma, todėl būtent joje panaikinus lietuvių kalbos išskirtinumą sudaromas teisinis pagrindas dvikalbystės plėtrai ir kitose srityse.
Be to, pabrėžiama, kad šis sprendimas glaudžiai susijęs su augančiais migracijos mastais ir ES Migracijos ir prieglobsčio pakto įgyvendinimu nuo 2026 m., todėl viešojo administravimo daugiakalbiškumas įtvirtinamas kaip ilgalaikis politinis pasirinkimas, o ne laikina priemonė.
Pilietinės organizacijos reikalauja:
Nedelsiant taisyti Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir atkurti realų valstybinės lietuvių kalbos statusą visoje viešojo administravimo sistemoje.
Nnutraukti dvikalbystės normalizavimą per administracines procedūras ir „technines pataisas“.
Pradėti atvirą politinę diskusiją dėl valstybinės kalbos apsaugos, neperkeliant atsakomybės išrinktiems tautos atstovams.
Organizacijos pabrėžia, kad dvikalbystė Lietuvoje buvo įteisinta ne viešai deklaruotu politiniu sprendimu, o per teisines formuluotes, kas kelia grėsmę konstituciniams valstybės pagrindams ir visuomenės pasitikėjimui valstybe.
Pridedamas Protestas.
DĖL DVIKALBYSTĖS ĮTEISINIMO IR VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS STATUSO PANAIKINIMO
Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ir
KITŲ PILIETINIŲ ORGANIZACIJŲ
PROTESTAS
2026 m. sausio 5 d.
2025 m. rugsėjo 25 d. Seimas pakeitė ir papildė Viešojo administravimo įstatymą, faktiškai įtvirtindamas dvikalbystę viešojo administravimo srityje ir taip paneigdamas konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą.
Pakeitimų pagrindu tapo siekis suvienodinti ir patikslinti licencijavimo sistemą, apibrėžti licencijos sampratą, bendruosius licencijavimo reikalavimus, taip pat siekis stiprinti verslo priežiūros ir poveikio priemonių pagrindus, jų viešinimo tvarką, išplečiant teisių gynimo galimybes ir kt. Todėl tuo tikslu Viešojo administravimo įstatymas buvo papildytas III (1) skyriumi LICENCIJAVIMAS.
Tačiau pridengiant licencijavimo paslaugų aprašymu, Seimas kartu pakeitė ir šio įstatymo 19 str. nuostatas, reguliuojančias administracines paslaugas.
Būtent nuo šiol įsigaliojusio minėto įstatymo 19 str. 1 dalis nustato, jog „Administracinės paslaugos yra ne tik licencijų išdavimas, bet ir dokumentų, kuriuose pateikiama viešojo administravimo subjekto informacinėse sistemose, valstybės archyvuose ar veiklos dokumentuose esanti informacija, kurią viešojo administravimo subjektas turi įgyvendindamas jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, išdavimas, išskyrus licencijų išdavimą.
Dar daugiau, Įstatymo 19 str. 2 dalis nustato, jog administracines paslaugas teikiantis Viešojo administravimo subjektas turi sudaryti savo teikiamų administracinių paslaugų sąrašą ir, vadovaudamasis vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka, parengti, patvirtinti ir centriniame elektroninių valdžios vartų portale paskelbti teikiamų administracinių paslaugų aprašymus lietuvių ir papildomai anglų ir (ar) kita Europos Sąjungos valstybės narės kalba.
Šie paslaugų aprašymai, turi būti peržiūrimi ir prireikus atnaujinami ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo tokių pasikeitimų įsigaliojimo dienos.
Įstatyme imperatyviai nustatyta, kad administracines paslaugas teikia viešojo administravimo subjektai, tai reiškia, kad šis teisinis reguliavimas taikomas ministerijoms, savivaldybėms ir jų įstaigoms, valstybės registrams ir informacinėms sistemoms, inspekcijoms, tarnyboms bei kitiems viešojo administravimo subjektams.
Nors formaliai ši pareiga taikoma tik administracinių paslaugų aprašymams, skelbiamiems centriniame elektroninių valdžios vartų portale, realiai ji apima esminę viešojo administravimo komunikacijos dalį – leidimų gyventi ir statybos leidimų išdavimo, pažymų apie deklaruotą gyvenamąją vietą gavimo, įmonių registravimo Registrų centre, vairuotojo pažymėjimų bei licencijų verstis ūkine ar profesine veikla išdavimo procedūras ir kt.
Atitinkamai viešojo administravimo subjektai yra įpareigoti šių paslaugų aprašymus, įskaitant licencijų, leidimų, pažymų, registravimo, duomenų išdavimo ir kitų teisės aktų nustatytų dokumentų skelbti papildomomis kalbomis (pvz., lenkų).
Pažymėtina, kad valstybinės kalbos statuso silpninimas nebūtinai vyksta atvirai ar vienu sprendimu. Istoriškai ir teisiškai kalbos statusas dažniausiai ardomas palaipsniui – plečiant išimtis, keičiant administracinę praktiką, mažinant privalomumo ribas.
Būtent tai ir įvyko, kai viešosios informacijos teikimas kitomis kalbomis buvo paverstas ne išimtimi, o teisėta ir normine viešojo administravimo funkcija.
Ir šiuo atveju Seimas, formaliai deklaruodamas tobulinantis licencijavimo sistemą, klastingai panaikino valstybinės lietuvių kalbos išskirtinumą viešojo administravimo srityje.
Tai reiškia, kad lietuvių kalbos, kaip vienintelės valstybinės kalbos, statusas buvo paneigtas būtent toje viešojo administravimo srityje, kuri piliečiams yra kasdieniškai svarbiausia, taip teisiškai normalizuojant dvikalbę viešojo administravimo sistemą valstybėje.
Nėra pateisinama įstatymo išlyga dėl skyriaus „Licencijavimas“ reikalavimų netaikymo, kuri nepanaikina prievolės ministerijoms, savivaldybėms ir kitiems viešojo administravimo subjektams skelbti savo teikiamų administracinių paslaugų aprašymus mažiausiai dviem kalbomis.
Tai reiškia, kad lietuvių kalba nustojo būti vienintelė ir besąlygiškai privaloma Lietuvos valstybės kalba.
Ypač pavojingas šis pokytis regionuose, kuriuose egzistuoja stiprus politinis ir demografinis spaudimas dvikalbystei.
Pietryčių Lietuvoje „kitos ES kalbos“ praktinis taikymas neišvengiamai reiškia lenkų kalbos įtvirtinimą greta lietuvių kalbos, taip sukuriant realią dvikalbę administracinę aplinką. Tokia praktika ne tik prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valstybinės kalbos principui, bet ir kuria precedentą tolesniam lietuvių kalbos išstūmimui iš viešosios erdvės.
Atmestinas viešai skelbiamas argumentas, esą šie pakeitimai tėra techninio pobūdžio ar tik interneto svetainių klausimas, nes skaitmeninė erdvė šiuo metu yra pagrindinė administracinės komunikacijos terpė, todėl būtent joje panaikinus valstybinės kalbos išskirtinumą sudaromas teisinis ir praktinis pagrindas dvikalbystės plėtrai ir kitose srityse.
Be to šis reguliavimas nėra neutralus ar vien techninio pobūdžio. Jis tiesiogiai siejamas su sparčiai augančiais migracijos mastais ir Europos Sąjungos migracijos politika, kurią nustato Migracijos ir prieglobsčio paktas.
Minėtas paktas praktiškai turės būti taikomas nuo 2026 m. birželio mėn. Pagal jį Lietuva bus įpareigota arba apgyvendinti tūkstančius svetimšalių, arba mokėti finansinę baudą už atsisakymą juos priimti.
Atitinkamai sąmoningai yra pertvarkoma ir viešojo administravimo sistema, kad ji būtų pritaikyta nuolatiniam ir masiškam migrantų aptarnavimui – viešojo administravimo komunikacijos daugiakalbiškumas įtvirtinamas ne kaip laikina ar išimtinė priemonė, bet kaip politinis sprendimas, skirtas administruoti augančias ne lietuviškai kalbančių asmenų grupes, jų teisinius santykius su valstybe ir kasdienius administracinius poreikius.
Tačiau ES teisė nesukuria absoliučios pareigos silpninti nacionalinės kalbos statusą. Valstybės narės turi diskreciją taikyti apsaugines išlygas, atsižvelgdamos į savo istorinę patirtį, kalbinį pažeidžiamumą ir konstitucinius principus.
Tai reiškia, kad nuorodos į ES reglamentus negali būti laikomos pakankamu ar pateisinančiu argumentu atsisakyti aktyvios valstybinės kalbos apsaugos.
Žmogaus teisių ir kitos pilietinės organizacijos pabrėžia, jog žmogaus teisės ir tautinės valstybės konstituciniai pagrindai nesukuria priešpriešos.
Valstybinės kalbos apsauga yra ne diskriminacijos forma, o būtina sąlyga pilietinei lygybei, demokratinei komunikacijai, lietuvių tautos identitetui ir valstybės suverenitetui užtikrinti. Kalbos statuso neutralizavimas, prisidengiant žmogaus teisių plėtra, iškreipia pačią žmogaus teisių sampratą.
Todėl reikalaujame Seimo narius:
Nedelsiant taisyti Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, panaikinusias valstybinės lietuvių kalbos išskirtinumą. Atkurti lietuvių kalbos realų, o ne deklaratyvų valstybinį statusą visoje viešojo administravimo srityje.
Nutraukti dvikalbystės normalizavimą, vykdant „techninių pataisų“ ir administracinių procedūrų plėtimo būdu.
Pradėti atvirą ir sąžiningą politinę diskusiją dėl valstybinės kalbos apsaugos, neperkeliant atsakomybės išrinktiems tautos atstovams į tariamai neišvengiamus išorinius įsipareigojimus.
Pabrėžiame, kad dvikalbystė Lietuvoje tapo įteisinta ne viešai paskelbtu politiniu sprendimu, o klastingai – per teisines įstatymo formuluotes. Toks elgesys kelia nepasitikėjimą Seimu ir rimtą grėsmę konstituciniams valstybės pagrindams bei reikalauja neatidėliotino politinio bei teisinio atsako.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Pilietinės visuomenės atstovai:
Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija – Alvita Armanavičienė
Asociacija Talka kalbai ir tautai – Mindaugas Karalius
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą