Prisimenant Romą Sakadolskį: dešimt metų be intelektualo balso ir šypsnio

Lygiai dešimt metų be Romo Sakadolskio, be jo sodraus balso, šypsnio, taiklių pastabų. Be laisvo lietuvių intelektualo, gebėjusio suderinti skrupulingą žurnalisto profesinį sąžiningumą ir pilietinę aistrą, asmeninį įsipareigojimą savo kraštui ir žmonėms.

Prieš mirtį Romas vis labiau traukėsi iš viešumos. Išstumtas iš Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto, dirbo su studentais Kaune: važiuodavo į paskaitas net sirgdamas. Ir toliau išgyveno dėl bendrų Lietuvos reikalų, dėl lietuviškos žiniasklaidos būklės, bet kalbėjo apie tai nebe straipsniuose, o laiškuose.

Viename jų rašė:

„LRT vadovybė yra sudariusi palankias sąlygas kultūrininkams pasidžiaugti kultūra... 

Tačiau, kai reikia kalbėti apie valstybę, aptarti jos rūpesčius, pasiginčyti dėl jos krypties ir jų svarbos, tada diskusiją valdo tam tikri asmenys. <...>  

Jie <...> matuoja žodžio laisvę pagal tai, kiek jie patys gali ja džiaugtis, valstybės klausimus bei problemas traktuoja per politinės kovos, o ne politikos kūrimo prizmę."

Be griaudėjančio Romo juoko liko kraštas liūdnesnis, be aštrių jo įžvalgų – pilkesnis.