Gediminas Jakavonis: Kodėl Lietuvoje elitas visada išduoda savo tautą?

Buvo praėję penkeri metai nuo mūsų įstojimo į Europos Sąjungą ir jau ryškėjo Briuselio dominavimo požymiai ne tik ekonomikoje, bet ir visose kitose gyvenimo srityse.

Prie naujos vakarietiškos ideologijos dominavimo mūsų valstybėje greičiausiai prisitaikė ir aktyviausiais Briuselio komandų vykdytojais tapo ne kas kitas, o buvę komunistinės nomenklatūros atstovai.

Geriausiu to pavyzdžiu reikėtų laikyti Vladimiro Lenino įkurtos TSKP )Tarybų Sąjungos komunistų partijos) istorijos dėstytoją Vytautą Landsbergį, tapusį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku.

Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalyje, pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, šis pilietis apsiskelbė faktiniu valstybės vadovu ir su savo partija ėmėsi seno, gerai išmokto darbo.

Darbo, kuris reiškia besąlygišką niekieno nerinktos sąjunginės valdžios įsakymų vykdymą Lietuvoje.

Vykdymą įsakymų, kurių tikslas, kad nei buvusioje Sovietų Sąjungoje, nei dabar Europos Sąjungoje lietuvių tautos ir Lietuvos tautinės valstybės neturi likti!

Jei netikite, paskaitykite Pasaulio ekonomikos forumo Davose, į kurį taip veržiasi ir Prezidentas Gitanas Nausėda, ir ministras Gabrielius Landsbergis, oficialius įvairių švabų, Sorošų dokumentus.

Tai visai ne jokios sąmokslo teorijos. Faktas ir tai, kad Jungtinių Tautų paskelbtais duomenimis mes, lietuviai, kartu su latviais ir puertorikiečiais esame trys labiausiai nykstančios pasaulyje tautos.

Atrodo, aiškiau būti negali – gelbėkimės, broliai lietuviai, kovokim už savo didvyrių žemę!

Anaiptol, Lietuvos Respublikos Seime priiminėjama strategija „Lietuva 2050“, kurioje apie lietuvių tautos išlikimą nėra nė žodžio.

Priešingai, čia Lietuvos valstybės teritorija – tai žemė atvira visiems pasaulio imigrantams ir perėjūnams, kuriems čia gyventi bus labai gera.

Ir tai vyksta dabar, kai pasaulyje auganti įtampa, kariniai konfliktai ir patys baisiausi karai net nepasiekė apogėjaus, kai trinamos visos žmogiškos vertybės, sveikas protas, o valstybės tarpusavio santykiuose nesilaiko jokių taisyklių.

Ar mūsų tautiečiai, norintys ir turintys galių išlaikyti savo Lietuvos valstybę, turėtų kreiptis į šalies elitą, turintį savo rankose valdžią?

Valdžią, kurią elitas įgijo pasinaudodamas lietuvių patiklumu, kantrybe, kvailumu ir verčia mūsų valstybę viso pasaulio akyse durnių laivu, kuris gali plaukti tik pasroviui.

Mes savo Lietuvos žemės nepaveldėjome iš savo tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų ir jiems turime grąžinti visą.

Dabartinėje situacijoje teritorinių pretenzijų iš kaimyninių valstybių mums neturi tik braliukai latviai. Ir neapgaudinėkim savęs dėl strateginės partnerystės su Lenkija.

Kai Seimo kvaileliai lietuvaičiai nubalsavo dėl trijų lenkiškų raidžių įtvirtinimo, Prezidentas G. Nausėda šio sprendimo nevetavo, pasiteisindamas tuo, kad „Lenkija darė didelį spaudimą“.

Jei Lietuvą kas užpuls, Lenkijos kariuomenė ateis į pagalbą. Tik ar po to išeis iš Vilniaus krašto?

Sovietai kažkada išvadavo nuo vokiečių, bet patys pamiršo išeiti. Priminsiu, kad tarpukariu, kai praradom Vilnių, Lietuva ir Lenkija nekariavo.

Jos tuomet derėjosi Suvalkuose, o Vilniaus kraštą užėmė „maištininko“ L. Želigovskio kariuomenė. Lietuviams kontratakuojant lenkus, buvom sustabdyti įsikišus tuometinėms Jungtinėms Tautoms. Tai pačiai organizacijai, kuri dabar įspėja Rusiją ir Izraelį, tik šioms nė motais. Parodykite man katiną, kuriam rūpi, ką apie jį mąsto pelės.

Visų tarptautinių organizacijų žodis privalomas tik Lietuvių elitui.

Čia jie pirmūnai komjaunuoliai, vykdantys pasaulio didžiųjų valią ir lenkiantys net Kinijos chunveibinus, kai reikia griauti tautos atminties simbolius.

Bet čia reikia ruoštis ginti savo valstybės sienas, stiprinti šalies gynybą, „ruoštis karui“, kaip pasakė G. Landsbergis.

Ir tada nuskamba saliamoniškas mūsų Ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės siūlymas, kad Lietuvos žmonės savo šalies gynybai turi „susimesti“ pinigų.

Va taip, taip! Čia taip, kaip problemas, anot buvusios šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės, „geriausia, geriausiai sprendžia Ingridos Šimonytės vadovaujama mūsų elitinė Vyriausybė.

Ar pirmas kartas, kai naivūs ir geraširdžiai lietuvaičiai „susimesdinėja“, kad ir kariaujančiai Ukrainai paremti? Iš visų, ukrainiečius remiančių, valstybių, pagal BVP procentą, esam pirmoje vietoje. „Vargšė, neturtinga“ JAV, beje, yra paskutinė.

Na, o kur aukojami milijonai, ten visada atsiranda Edmundas Jakilaitis, Jonas Ohmanas, Andrius Tapinas.

Dar buvo LRT „Valstybės kūrėjo“ titulu nominuotas Olegas Šurajevas, bet jį kažkodėl pakeitė tos pačios televizijos „primadona“ Rita Miliūtė. Nors koks skirtumas – Miliūtė ar Šurajevas?

Visą šią kompaniją, manau, vienija ne tik meilė dideliems pinigams, bet ir tai, kad į visus konservatorijų oponentus jie žiūri kaip V. Leninas į buržuaziją.

Čia parašiau jiems suprantama kalba. Ukrainiečiams padėti reikia, bet nenoriu to daryti per šiuos „tarpininkus“. Geriau paremsiu be pastogės likusius susprogusio Viršuliškių namo gyventojus.

Bet grįžkime prie savo išsivaikščiojančios ir išmirštančios tautos bėdų, į kurias mūsų iš globalistų pinigų išlaikomam elitui nusispjauti.

O bėgama iš Lietuvos ne tik ieškant geresnės algos, bet ir tikintis daugiau teisingumo.

Pas mus braške ant teisingumo torto reikėtų laikyti buvusį Konstitucinio teismo pirmininką Dainių Žalimą, kurį Laisvės partija iškėlė kandidatu į šalies prezidentus.

Žmogus, kuris sugebėjo traktuori Konstituciją taip, kaip reikia valdančiųjų dabartinei koalicijai ir kas liečia lietuvių kalbą ir vienalytes santuokas, o jei reiktų, neabejoju, rastų būdą įteisinti zoofiliją.

Nuo tokių liberalių idėjų mūsų tautos skaičius ne tik nedidėja, bet, plintant narkotikams, mes dar ir degraduojam.

Kas yra tauta? Tai, visų pirma, mūsų lietuvių kalba, kultūra, kurią sudaro tradicijos, papročiai, gyvenimo būdas turimoje savo valstybės teritorijoje ar etninėse žemėse.

Išnaikink šiuos dalykus ir tautos neliks. Ir nesvarbu, ar tai mes, lietuviai, ar jau išnykę mums giminingi prūsai, jotvingiai.

Turime vieną iš šešių seniausiųjų pasaulio kalbų – savo lietuvių kalbą, kurią iškiliausi žmonijos protai laiko raktu į visos žemės istorijos pažinimą.

Turėtume ją saugoti, puoselėti, nes nedaug kas be mūsų gali didžiuotis tokiais dalykais.

Tai mūsų protėvių, senelių, tėvų perduota didžiausia vertybė, kurią net sovietmečiu sugebėjo apginti Vilniaus universiteto dėstytojai.

Vilniaus universiteto, kuris tada tapo lituanistikos bastionu ir lituanistikos idėjų skleidėju visame pasaulyje.

Laikai pasikeitė ir nepriklausomoje Lietuvoje VU vadovavęs rektorius Artūras Žukauskas, beje, augęs šeimoje, kurioje buvo kalbama rusiškai, sugebėjo praktiškai sunaikinti lituanistikos katedrą svarbiausioje Lietuvos Alma mater.

Dabar jis Laisvės partijos narys, vadovaujantis LR Seime Švietimo ir mokslo komitetui. „Įsileido lapę į vištidę“, kaip pas mus kaime sakoma.

Šio ir kitų mūsų valdžios elito veiksmų rezultatas – jau iki mums svetimų raidžių įteisinimo, lietuvių kalbą imta tobulinti pradėjus nuo moteriškų pavardžių rašybos, išmetant „ienė“ ir paliekant tik „ė“ pabaigoje.

Čia pirmiausia pasinaudojo kompleksuotos, į mūsų valdžios rodomus užsienius nusitaikiusios personos.

Dabar Laisvės partija, susirūpinusi į Lietuvą plūstančių imigrantų teisėmis, nutarė bandyti lietuvaičių moterų pavardes užbaiginėti ir su galūne „a“ bei nereikalauti Lietuvoje išmokti kalbėti valstybine kalba.

Kuo viskas pasibaigs, prognozuoti nesunku.

Tereikia pavaikščioti po šalia Vilniaus krašto kapines. Kas buvo save dabar čia lenkais laikančių žmonių protėviai, ant kurių kapų užrašytos pavardės Žemait, Gaidel, Talmant, Tamašev?

Ar iš tikrųjų reikia taisyti ir su mūsų valdžios elito leidimu prastinti lietuvių kalbą?

Pirmykštis žmogus susišnekėdavo riksmais ir šauksmais, o sudėtingesnė, turtingesnė daugybe žodžių kalba – tai aukštesnio išsivystymo lygio požymis.

Bet mūsų elito „Trijų mergelių“ valdančios koalicijos partijų lyderėms labiausiai priimtinas vienos Ilfo ir Petrovo knygos „Dvylika kėdžių“ herojės kalbos stilius, kur viską, tik keičiant intonaciją, galima išreikšti vienu žodžiu „cho-cho“.

Žavėjausi švedu, Suomijos kariuomenės vadu maršalu Carlu Gustafu Emiliu Mannerheimu, kuris su savo kariais sustabdė jo tėvynę puolusią Raudonąją armiją.

Būdamas kitatautis, jis pasielgė kaip tikras savo šalies pilietis ir patriotas.

Mūsų pusiau lenkei Premjerei I. Šimonytei ir pusiau rusei Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen tokio patriotiškumo, savo valstybės pilietiškumo aiškiai trūksta.

Pastaroji atvirai užsimojo sunaikinti ne tik lietuvių kalbą ginančias, bet ir etnokultūrą, liaudies meną kuruojančias organizacijas.

Na, o ką tuo metu veikia mūsų tautos išrinktasis elitas Seime? Anot šviesios atminties finansų ministro Romualdo Sikorskio, „veršių tautos“ teliukai tyli ir pritariamai linkčioja galvomis.

Jie ploja ir džiūgauja, kai šalies Prezidentas G. Nausėda bučiuoja svetimo valstybės vėliavą, jiems neužkliūna, kad Vilniuje ant valstybinių įstaigų kabinamos LGBT, transvestitų vėliavos.

Negana to, LR Seimo narių grupė, kurie tikriausiai ruošiasi daryti karjerą ir tapti europarlamentarais, įsiteikdami savo būsimiems šeimininkams, pabandė teikti įstatymo pataisą, ribojančią būtinybę kelti Lietuvos trispalvę.

Mes visi gyvename simbolių pasaulyje.

Vėliava, herbas – tai ženklai, kurie vienija tautą, nepriklausomai nuo lyties, išsilavinimo, socialinės padėties ir bet koks pasikėsinimas į juos turi būti traktuojamas kaip nusikaltimas. Sausio 13-ąją nepriklausomybę apgynėm prisisegę Vyčius ir Gediminaičių stulpus.

Dabar mūsų elitas šią dieną mini prisisegę nuo sovietų gegužės 9-osios Pergalės dienos atvirukų nusižiūrėtas „nezabudkes“.

Gal ir gerai, nes pagal šį ženklą gali atpažinti, kas Lietuvoje yra elitas, kurį turint, priešams kurti „penktosios kolonos“ mūsų valstybėje visai nebūtina.

Gediminas Jakavonis

Tai subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai