Kaip naiviam pasakų kvaileliui suprasti, kodėl švietimo sistemoje iki pamatų griaunami naudingi pastatai

Regis, anksčiau iškelta prielaida, kad yra šimtagalvis drakonas, gal A. Volano gatvės rūsiuose tarpstantis, tikrai pasitvirtina. Nes atrodo, kad visų pokyčių scenarijus pagal tą patį pasakišką kurpalį sukurtas.

Šį kartą norėčiau pasukti keliu, apie kurį pasakos ir istorijos jau senokai intensyviai kuriamos ruošiant, kaip man atrodo, visokias grytutes ir jonukus pietums patiekti. Ir tos pasakos darbinis pavadinimas susijęs su mokytojų karjeros / profesinio tobulėjimo vizijomis.

Sakysite, rūpinasi mokytojų karjera, kas čia blogo. Juk ne tiek daug metų iki visiško prestižo beliko. Ir projektas viešai įvairiuose susitikimuose su asociacijų atstovais ir darbo grupėse pristatomas, švietimo bendruomenė supažindinama. O dar tik pradžių pradžia, dar tik vizijos.

Tai, kad tas modelis man atrodo ankstesnio klonas su nežymiais pagražinimais ir entuziastingu tikėjimu, jog taip dar nebuvo, ne pati didžiausia blogybė. Yra tose lentelėse vienas nerimą sukėlęs punktas nekaltu pavadinimu „Profesinės kultūros srities kompetencijos“.

Ir ten nėra jokios gradacijos ir skirstymo lygiais. Tiesiog parašyta: „Kompetencijų raiška visuose lygmenyse vienoda.“

Sakysite, kas čia blogo? Išvertus iš biurokratinės kalbos į žmonių tai reiškia, kad patvirtinus tokį projektą nebeliks kvalifikacinių kategorijų ir už vedamas pamokas, pasiruošimą joms mes visi gausime tą patį užmokestį, nes pamokų kokybė stebuklingai staiga taps vienoda.

Vėl sakysite, kas čia blogo, jeigu visi mokytojai gaus už pamokas kaip ekspertai ar metodininkai? Net naiviam pasakų kvaileliui aišku, kad nuolatos trūkstant lėšų švietimui visi gaus kaip vyr. mokytojai (su mokytojais dėl savisaugos instinkto turbūt nesulygins).

Taip ir papildomų lėšų žadėtam algų pakėlimui atsirastų. O paskui koks drakono dvaro šauklys galėtų lentelėmis ir statistikomis apsiginklavęs visuomenei istorijas apie ištesėtus pažadus porinti.

Bet palikime tas technines detales kokiai nors būtinai atsirasiančiai darbo grupei ir jos narių sąžinei (jeigu tokią turi) bei grįžkime prie pamokų, kvalifikacinių kategorijų ir tokios krypties pertvarkos (ne)būtinybės pagrindimo faktine medžiaga.

Nesuprantu, kam reikia viską apversiančios reformos, kai UNESCO ekspertai tą sritį įvertino teigiamai? Turbūt šimtagalvis drakonas įsakė. Nes logika ir nuoseklumu tuo paaiškinti neįmanoma.

Pusėje Europos valstybių yra įdiegta daugiapakopė karjeros struktūra kaip Lietuvoje ir tik dviejose tai nėra susiję su aukštesniu darbo užmokesčiu. Norime būti tretieji?

Kaip su etatiniu? Nejaugi visa kita taip tobulai sutvarkyta, kad vietoj nežymių korekcijų griausime pastatą? Tuo labiau kad, TALIS 2018 duomenimis, Lietuvoje 59 proc. mokytojų nurodė - mokytojams siūlomos karjeros galimybės buvo svarbus motyvas renkantis šią profesiją, vadinasi, ir ta sistema juos tenkino.

Sakysite, bus įvykdytas socialinis teisingumas, nes visi dirba tas pačias 45 minutes per pamoką ir visų indėlis į kokybę vienodas. Tokios legendos sklando seniai, bet jos dažniausiai būna pagrįstos šventu tikėjimu, kad, garsiai ir įkyriai daug sykių kartojant tą patį, vandenį galima paversti vynu, varlę princese (jei nenori bučiuoti), o pageidaujamą faktą realiu. Pasakose taip galima, nes ten drakonas, o mes grįžkime į realybę.

Kad nebūčiau apkaltinta šališkumu, jog esu suinteresuota ir ginu savo būsimą ekspertės algą, nesiremsiu jokiais asmeniniais pavyzdžiais, tik oficialiais faktais ir profesionalų tyrimais bei išvadomis. Imsiu tik ŠMSM ir jai pavaldžių įstaigų duomenis.

Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra - 2018 m. metinis pranešimas apie mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, veiklos kokybę: „Pamokų kokybė nemenkai priklauso nuo pamokoje dirbančio mokytojo kompetencijų, patirties, kvalifikacinės kategorijos. Lyginant pamokų komponentų įvertinimus skirtingą kvalifikacinę kategoriją turinčių mokytojų vedamose pamokose, esti klasikinis vaizdas - kuo mokytojo kvalifikacinė kategorija aukštesnė, tuo jo pamokos įvertinamos aukštesniu lygiu“ (24 p.), „Mokytojai, turintys aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, dažniau dirba šiuolaikiškai, grįsdami savo mokymo stilių ir metodus šiuolaikine mokymosi paradigma“ (32 p. Apibendrinimas ir išvados).

Sakysite, vienas šaltinis nieko neįrodo. Gal jis tendencingai parinktas. Gerai. Žiūrime kitą ŠMSM paruoštą ataskaitą „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose. 2019. Mokinių pasiekimų atotrūkis“: „Analizė parodė, kad šiuolaikiškos buvo 60 proc. visų stebėtų pamokų. Statistiškai reikšmingai dažniau šiuolaikiškos pamokos (jas dažniau vedė mokytojo metodininko ir mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją įgiję mokytojai) vyko progimnazijose ir mokyklose, kuriose mokosi mažiau nemokamai maitinamų mokinių. Neepizodiškas mokinių bendradarbiavimas stebėtas analogiškoje aplinkoje. Pagal mokinių gebėjimų ir įsivertinimo kriterijų nustatyta tik viena statistiškai reikšminga koreliacija - pamokos vertinimo kriterijus dažniau nurodė mokytojai metodininkai ir mokytojai ekspertai.“ (45 p.)

Gal vėl tendencingai parinkti arba jau pasenę duomenys ir projekto iniciatoriai turi naujesnių? NŠA pateikta ataskaita „Švietimo kokybę gerinantys modernios pamokos aspektai bendrojo ugdymo mokyklose. 2020 m. analizė“: „Pasirinkti analizuoti ugdymo kokybę gerinantys pamokos aspektai gerokai dažniau buvo fiksuoti per mokytojų metodininkų ir mokytojų ekspertų vedamas pamokas.“ (52 p.)

Manau, kad jums jau atsibodo skaityti ilgas ir apie tą patį bylojančias citatas. Tačiau girdžiu piktdžiugišką šnypštimą apie tai, kad pirmojo mano minėto dokumento 6 puslapyje yra teiginys, jog „<...> nuodugnesnė duomenų analizė rodo didelius veiklos kokybės skirtumus ne tik tarp skirtingos kvalifikacijos mokytojų, bet ir tarp turinčiųjų tą pačią kvalifikacinę kategoriją. Pavyzdžiui, daugiau kaip trečdalio aukščiausios kvalifikacijos mokytojų ekspertų vestų pamokų įvertinimas yra žemesnis nei šalies vidurkis“. Bet žemesnis nei šalies vidurkis yra 71 proc. neturinčiųjų kvalifikacinės kategorijos, 62,9 proc. mokytojų, 58,4 proc. vyr. mokytojų, 42,6 proc. metodininkų. Koreliacija net imant nekokybišką darbą akivaizdi. Kaip pasiūlyta spręsti kilusius neatitikimus? Pasakiškai.

Ar yra šitoje srityje problemų? Žinoma, yra. Ir jos įvardytos pirmojo minėto dokumento 6 puslapyje: „<...> pagal šiuo metu veikiančią atestacijos sistemą įgyta aukšta kvalifikacija ne visuomet patvirtina ir užtikrina aukštą pedagoginės veiklos, ugdymo kokybę.“

Ar vedamų pamokų kokybė pagerės ir visi pradės puikiai dirbti suvienodinus užmokestį? Žinoma, ne.

Ir net naivus pasakų kvailelis supranta, kad daug kartų sakoma frazė „Visi mokytojai privalo vesti puikios kokybės pamokas“ netaps realybe vien dėl to, kad bus kartojama ir kartojama. Ir joks drakono spjaudymasis ugnimi ar fėjos mojavimas burtų lazdele nepadės.

Realybė veikia ne taip. Realybėje neužtenka žodžių magiškos galios, būtina pasiremti faktais, tyrimais, statistika. Realybėje niekas negriauna pastatų tik dėl to, kad reikėtų kosmetinio ar šiek tiek didesnio remonto. Realybėje identifikavus problemą būtų nagrinėjami tie nelemti žemesnės kokybės atvejai ir jų priežastys, būtų rašomas rimtas, faktais ir skaičiavimais paremtas situacijos įvertinimas, pagrindimas, tada numatyti problemų sprendimų būdai (vienas jų galėtų būti - peržiūrėti įgijusiųjų kvalifikacinę kategoriją peratestavimo principus) ir t. t.

Ar jums irgi atrodo, kad mes ne realybėje gyvename?