Kas ir kodėl iškreipia tikrovišką pasaulio vaizdą? (12)

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai" komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

- Mums kasdien pasakojama, kad rusai puola vis aršiau, o štai rusams bandoma įteigti, kad juos puola Vakarai. Tai kas ką puola ir kodėl?

- Konfliktas Ukrainoje, galbūt net karinis, šiandien reikalingas beveik visiems. Europos Sąjungai (ES) norisi kažkaip užbaigti šitą Ukrainos reikalą, kuris tęsiasi jau 8 metus ir kurio pabaigos nematyti. Bet dar blogiau, kad šis konfliktas kiršina ES, nes jos viduje toli gražu nėra vienodo požiūrio į Ukrainą: pavyzdžiui, Lietuvos ir Prancūzijos požiūris bei interesai ten skiriasi radikaliai...

Jau dabar visiems aišku, kad neįmanoma taikiai išspręsti Ukrainos klausimo, net jeigu prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurio pozicijos kiekvieną dieną silpnėja, bandytų vykdyti Minsko susitarimus, nes tai tiesiog nepraeitų pro Ukrainos Radą - ukrainiečių parlamentarai jau yra pasiruošę konfliktui ir jokių kompromisų nepripažįsta.

Taikus kelias tarsi pasibaigė, o sprendimo nėra. Rusams - tas pats: Donbase ir Luhanske gyvenantys žmonės, kurių dauguma yra Rusijos piliečiai, 8 metus „kabo" tarp dangaus ir žemės, o Maskva jiems neleidžia nei pulti, nei pasiduoti.

Dauguma ten gyvenančiųjų nori būti su Rusija, be to, pasidavimas būtų smūgis Maskvos prestižui. O pulti neleidžia, nes Rusija turi savo strateginius planus ir toks puolimas Maskvai dar atrodo pernelyg ankstyvas.

Taigi, žmonės kenčia, o pasienyje tarp tų nepripažintų respublikų ir likusios Ukrainos 8 metus kasdien šaudoma į abi puses.

Suprantama, kad Maskva taip pat turi interesą kažkaip tą konfliktą išspręsti, juolab kad tie Minsko susitarimai buvo Rusijos iniciatyva.

Bet čia yra ir daugiau žaidėjų.

Jungtinės Valstijos taip pat yra suinteresuotos konfliktu Ukrainoje (ne veltui JAV tiek metų maitina ją ir visiškai kontroliuoja Ukrainos politiką).

Gal ne visi žino, bet ten, net valstybinėse įmonėse, sėdi JAV žmonės, kurie gauna milžiniškas algas, teismų sistema taip pat visiškai kontroliuojama užsienio ir t.t. JAV Ukraina reikalinga dėl geopolitinio konflikto su Rusija ir, panašu, kad tas momentas artėja.

Šioje situacijoje, kas bepradėtų karą, yra visiškai aišku, kad Rusija ir bus paskelbta agresore, nes Vakarų visuomenė yra paruošta šiam vieninteliam variantui...

Čia panašiai kaip su Gruzijos ir Rusijos karu 2008 m.: yra oficialus ES specialiosios komisijos pareiškimas, kad karą pradėjo Michailas Saakašvilis, bet paklauskite bet kurio žmogaus ES ar Lietuvoje ir jums jis pasakys, kad karą pradėjo Maskva...

Organizatorių nuotr.

- Bet sutikite, kad Rusijos kalbos apie „saugumo garantijas" šiais laikais atrodo juokingai: koks skirtumas - priims Ukrainą į NATO ar ne, jeigu amerikiečiai savo raketas gali pasistatyti Latvijoje ar Lenkijoje ir jos skris iki Maskvos dar trumpiau negu iš Kijevo?

- Ši logika egzistuoja ir ji suprantama. Tik atkreipčiau dėmesį, kad rusų ultimatume yra ne tik reikalavimas nepriimti Ukrainos į NATO. Ten taip pat yra reikalavimas, kad JAV pašalintų savo ginkluotę iš pasienyje esančių NATO šalių, beje, ir iš mūsų.

Jie sako, kad nori tam tikrų saugumo garantijų ir kad tai nesusiję vien su Ukraina.

Čia reikia suprasti, kam tas karas apskritai reikalingas? Rusams? Bet jeigu JAV ieškotų kompromiso, šį reikalą būtų galima išspręsti taikiai.

O štai JAV gyvena iš spausdintų pinigų, jų skola yra beprotiško dydžio ir jie taip gyventi gali tik būdami pirmieji pasaulyje - arba JAV pasaulyje dominuoja absoliučiai, arba subyra.

Todėl būtent JAV pirmiausia turi interesą išlaikyti savo padėtį, o tai reiškia, kad jos negali leisti atsirasti valstybėms, kurios pretenduotų į Amerikos ekonominę galybę.

Pretenduoja pirmiausia Kinija. Jeigu JAV nesustabdo kinų, tuomet amerikiečiams kyla mirtinas, tiesiog egzistencinis pavojus. O šiuo metu pasaulyje yra trys žaidėjai - JAV, Rusija ir Kinija.

Jeigu bet kurioje kompozicijoje yra du prieš vieną, tai tas vienas pralaimi. O dabar kaip tik ir formuojasi Rusijos ir Kinijos aljansas, kuris gali būti patvirtintas vasario mėnesį Pekine, todėl JAV tiesiog negali šito leisti.

- Bet štai JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) kategoriškai su jumis nesutinka ir šiomis dienomis paskelbė apie JAV ekonomikos „milžinišką pažangą". Kodėl jūs piktybiškai neįžvelgiate šios pažangos?

- Kaip tik ką tik pasirodė nauja Amerikos ekonomikos apžvalga, kuri rodo, jog pastaruoju metu stipriai krito pramonės produkcijos kiekiai. Antra vertus, mes nuolat matome JAV problemas dėl parduotuvių aprūpinimo prekėmis.

Bet svarbiausia - per šį „kovidinį" laikotarpį JAV emitavo daugiau pinigų negu per 100 metų iki tol. Jeigu tai yra „pažanga", tuomet man juokinga...

Tokius dalykus galima daryti tik tada, jeigu tavo pinigai pasklinda po visą pasaulį ir yra naudojami kaip atsiskaitymo priemonė. Bet pasaulis jau supranta, kad tokiu būdu jis tiesiog šeria JAV, nes visi prisideda prie amerikiečių gero gyvenimo ne pagal galimybes.

Tiesiog nesuvokiamai skandalingas faktas, kad ES perka energetinius išteklius už dolerius, nors turi savo eurą.

Suprantu, kad absoliuti dauguma žmonių nekelia sau klausimo, iš kur atsiranda pinigai... Bet pasaulis sukasi tik apie pinigus, todėl Dž.Baideno kalbos apie ekonomikos „pažangą", kai jie į pasaulį paleido tiek daug niekuo nepadengtų pinigų, skamba kaip pasityčiojimas.

Juk tokiu būdu jie kenkia visiems, nes kelia milžinišką infliaciją, kadangi pinigų masė daug kartų viršija prekių ir paslaugų kiekį.

O dabar pasaulyje pakilus energijos kainoms pradėjo užsidarinėti gamybinės įmonės, nes gaminti darosi nerentabilu.

Prekių mažėja, o pinigų daugėja - tai veda į aklavietę, į socialinį sprogimą.

Tie, kurie gyveno Tarybų Sąjungos pabaigoje, gali įsivaizduoti, kuo visa tai baigsis... O grįžtant prie pagrindinės temos, tai Ukraina yra tas vargšas pėstininkas, pakliuvęs į didžiulio geopolitinio žaidimo areną.

Užuot susigaudę ir mėginę pasitraukti iš jiems visiškai beviltiško reikalo, jie lenda giliau ir iš paskos dar traukia mus...

- Čia mes tarsi užmirštame dar vieną gana įtakingą žaidėją. Daugelis lietuvių pradeda piktintis, o kodėl Ukrainos atžvilgiu tokią pasyvią poziciją užima Vokietija, kuri net ginklų atsisako jiems parduoti?

- Taip, Vokietijos užsienio reikalų ministrė Analena Berbok (Annalena Baerbock) jau patvirtino, kad ginklų neduos. Taip yra dėl to, kad Vokietijoje net „žalieji" pradeda suvokti geopolitines realijas.

Juo labiau kad jie dabar atsistojo prie valstybės vairo ir viską pamatė ne iš rinkiminių pozicijų, o realiai. Vokietijoje tikrai netrūksta žmonių, kurie suprastų pasaulį ir šį Ukrainos reikalą taip, kaip yra iš tikrųjų.

Tačiau didelę dalį didžiosios Vokietijos žiniasklaidos kontroliuoja anaiptol ne vokiečiai, panašiai kaip pas mus.

Ten dešimtmečius dominuoja užsienio kapitalas, pirmiausia - amerikiečių, todėl daugelis rinkėjų gyvena dirbtinai suformuotame iškreiptame pasaulio vaizde. Ir politikams tenka laviruoti tarp mėginimų įtikti tokiems rinkėjams bei tikrovės.

Beje, Prancūzijoje yra lygiai tas pats - Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) visą laiką pasisako už kitokius sprendimo būdus, nei deklaruoja mūsiškiai politikai, kurie yra visiškai priklausomi nuo Jungtinių Valstijų politinio elito. Ir čia įvardinčiau ne vien respublikonus - tiek jie, tiek demokratai yra vienodai suinteresuoti dominuojančia Amerikos padėtimi pasaulyje.

Beje, apie iškreiptą vaizdą, kurį visi mato, geriausia iliustracija yra paskutinė ekspertų grupės ataskaita apie Baltarusijoje nutupdytą lėktuvą. Ten parašyta, kad, nutupdant lėktuvą, iš Minsko pusės nebuvo jokios prievartos.

Tad ar mūsų valdžia meluoja, ar tiesiog apsigavo, patikėję šnabždesiais iš šalies? Ir didelė dalis mūsų visuomenės šventai tiki tais šnabždesiais, o ne faktais...

- Nepamirškime ir mūsų kaimynų skandinavų. Štai lietuviškuose „naujienų" portaluose nuolat teigiama, esą Švedijos ir Suomijos visuomenė tiesiog veržte veržiasi į NATO bloką dėl agresyvaus rusų elgesio. Tikriausiai jūs tuo taip pat tikite?

- Nei švedai, nei juo labiau suomiai į jokius karinius aljansus nesiveržia - šiuo klausimu mums ir vėl dirbtinai formuojamas iškreiptas vaizdas. Taip, politikai ten priversti laviruoti tarp amerikiečių spaudimo ir savo nacionalinių interesų, nenorėdami tapti tokiais pėstininkais geopolitiniame kare, kokiais tapome mes ir ukrainiečiai.

Todėl kai JAV pradeda vėl spausti, jie surengia apklausą ir visada paaiškėja, kad stoti į NATO, geriausiu atveju, nori vos trečdalis apklaustųjų...

Štai ne taip seniai Suomijos prezidentas su V.Putinu 6 valandas kalbėjosi, plaukiodami laive be jokių vertėjų. Apie ką jiems tiek laiko prireikė kalbėtis?

Beje, po pokalbio abu buvo patenkinti ir matėsi, kad jie susitarė. Spėju, jog suomių prezidentas klausė V.Putino: kur yra ta raudonoji linija, kurią peržengus Suomijos valstybingumui grėstų realus pavojus.

Nes, skirtingai nuo mūsiškių, jis supranta Suomijos nacionalinį interesą.

O kalbant apie mūsų politikų „veiklą", mane, kaip valstybės kūrėją, apima siaubas - jie stato mus visus į realų pavojų, rizikuoja valstybingumo praradimu bei mūsų žmonių gyvybėmis vien dėl to, kad patenkintų... amerikiečių interesus.

Ir didžioji dalis žiniasklaidos, net nesusimąstydama, šią Lietuvos interesų išdavystę pristato kaip neišpasakytą gėrį.

Sidebar placeholder