Latvijos sąjūdinė dvasia. Tauta nepasiduoda genderizmo diktatūrai, o Lietuva?

Nors Latvijos valdžia, spaudžiama Briuselio ir vietinių „pažangistų“, jau ratifikavo Stambulo konvenciją ir įteisino vienalyčių partnerysčių įstatymą, visuomenė nekapituliavo. Priešingai, įsisiūbavo nauja, Sąjūdžio laikus primenanti politinės drąsos banga.

Šiandien latviai kelia ne vien abortų klausimus ir nevaidina kovos už vertybes, bet stoja į principinį mūšį už tautos suverenitetą ir prigimtinės šeimos sampratą. Jų pasiryžimas ne tik demaskuoja ES ideologinę diktatūrą, bet ir atskleidžia, kokio masto dvasinė stagnacija apėmusi Lietuvą.

Ar dar pajėgsime pasimokyti iš brolių latvių ir prisiminti, ką reiškia tikra tautinė-politinė kova už laisvę ir tiesą.

Nacionalinio susivienijimo pirmininko prof. dr. VYTAUTO RADŽVILO nuomone, genderizmo ideologija Latvijoje brukama ne mažiau aršiai, kaip mūsų šalyje.

Bet jie nepasiduoda, – sako jis. Apie tai šiek tiek žinojau. Tačiau nustebau ar veikiau apstulbau perskaitęs šį tekstą apie jų ryžtą, drąsą ir valią priešintis.

Latviai ideologiškai prispausti labiau

Latviai ideologiškai prispausti net labiau, negu mes. Saeima priėmė vienalytės parterystės įstatymą ir net ratifikavo Stambulo konvenciją (SK). 

Bet gyva jų pasipriešinimo dvasia. Ir tai yra sąjūdinė dvasia, kuri skiriasi nuo įprastų protesto ir politinės kovos nuotaikų tuo, kad reiškiasi kaip tautos pasiruošimas sukilti pirma pasitaikiusia proga.

Latviai mėgina išnaudoti net ne prasivėrusį galimybių langą, bet kiekvieną politinės konjunktūros plyšelį, kaip mes darėme „perestroikos“ laikais. 

Nežinau, kas jiems tapo tokiu plyšeliu. Gal juo tapo Trampo pradėtų permainų gūsis ar dar kas nors.

Bet kad ir kokią mūsų baltiškieji broliai būtų pamatę progą, akivaizdu – jie nevarinėja tuščių šnekų apie prigimtinės šeimos vertybių gynimą ir kelia ne „techninius“, nieko nelemiančius ir nieko iš esmės jau negalinčius pakeisti klausimus.

Latviai parodė suprantantys, kad esama fundamentalių, gyvybiškai svarbių klausimų, kuriuos įmanoma ir būtina spręsti tik principine politine kova. O jeigu nedrąsu ar per sunku – verčiau nieko nedaryti, neapsigaudinėti ir neapgaudinėti kitų.

Prof. Vytautas Radžvilas

Jie apsisprendė stoti į politinį mūšį arba, vaizdžiai sakant, griebė jautį už ragų – aktualizavo tariamai genderistų jau išspręstą Stambulo konvencijos klausimą. Ir padarė tai ne bet kur ir ne bet kaip – Saeimoje, aukščiausioje valstybės politinėje institucijoje. 

Tai yra ne kas kita, o sukilimas prieš despotišką ES viršūnių valdžią ir atviras iššūkis genderistinei Briuselio ideologinei diktatūrai.

Ir kas tai yra, jeigu ne sąjūdinė kova už tautos laisvę ir valstybės suverenumą?

Neverta spėlioti, kuo šis sukilimas baigsis. Aišku, kad žinia apie jį nuvilnys per visas ES šalis, ir ją, beje, skleis pati išsigandusių genderistų kontroliuojama žiniasklaida, kaip kad yra Lietuvoje.

Sisteminė žiniasklaida tai darys nemokamai, nes toks sukilimas yra europinės reikšmės politinis įvykis, kurį nutylėti gana keblu.

Net jeigu šis žygis šį kartą nepavyks, pastangos nenueis veltui. Atrodo, latviai supranta, kaip be galo svarbu yra neleisti genderistinei valdžiai sunorminti įvykusius ir dar vykstančius šeimos sampratos pokyčius. 

Ir tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – palaikant tautoje sąjūdinę pasipriešinimo dvasią nuolatos ir atkakliai kartojamais sukilimais prieš primestą tvarką. 

Taigi veiksmais, o ne graudulingais žodžiais apie griaunamą prigimtinę šeimą ir nykstančias jos vertybes.

Argi nesakoma, kad ir šuo kariamas pripranta?

Vergija – sudėtingas reiškinys. Net jeigu ji primesta, prie jos priprasti lengva. Taip, kad nejučia ji tampa antrąja prigimtimi ir savastimi.

Genderistinės ideologinės priespaudos ir masinio indoktrinavimo sąlygomis toks pripratimas ypač pavojingas. Nežinau, kokie Latvijoje reikalai su GĮP (kažkas panašaus turi būti). Tačiau bet kuriuo atveju genderistinis indoktrinavimas ne tik daro tiesioginę žalą visapusiškai luošindamas jo paveiktus žmones, o ypač vaikus ir jaunimą.

Netiesioginė žala ne mažesnė, nes pasyvus ir nuolankus susitaikymas su juo iš esmės yra tautos įsiverginimo praktika. Vergo įpročiai ugdomi ir išsiugdomi.

GĮP veikia dvejopai. Neatsitiktinai Lietuvoje lėtai, bet nesustabdomai auga genderistinei ideologijai palankių jaunų žmonių skaičius. Ir šis pritarimas jau yra savanoriškas. 

Juk matydami virtuvėse burbančius dėl GĮP, bet bijančius pakilti menkiausiam viešam protestėliui tėvus vaikai savaime gauna nuolankumo pamokas ir pradeda laikyti norma genderizmo ideologijos „tiesas“ ir „šeimos formų įvairovę“. 

Tokiame kontekste latvių kova įgyja ypatingą reikšmę.

Dar vienas sąjūdinis tos kovos bruožas – glaudi Saeimoje dirbančių politikų ir visuomenės, pirmiausia šeimų organizacijų, sąsaja ir veiksmingas bendradarbiavimas.

Kaip minėta, latviai aiškiai supranta, kad stebėti genderizmo diktatūros įsitvirtinimą ir pasyviai laukti, kol ji pati stebuklingai žlugs – pražūtinga. 

Lygiai taip pat jie atrodo puikiai suvokiantys, kad neįmanoma tikėtis, jog kada nors į Saeimą bus išrinkta prigimtinės šeimos rėmėjų dauguma, kuri išsidrąsinusi balsavimais atmes Briuselio genderistines direktyvas ir be pasipriešinimo atkurs prigimtinės šeimos statusą.

Jie nepasiduoda tokiai iliuzijai ir saviapgaulei. Ypač svarbu, kad jai nepasiduoda šeimos organizacijos ir religinės bendruomenės, kurios taip pat kelia politinius reikalavimus atšaukti SK ir veikia kaip spaudimo valdžiai grupės. Todėl yra reali ir veikli parlamento atstovų atrama. 

Tokia sinergija Lietuvoje kol kas atrodo tiesiog neįsivaizduojama. Apie ją sunku net pasvajoti. Nors pagalvojus kyla klausimas: kodėl?

Partinis įspėjimas viceministrei, primenantis SSKP

Kas trukdo Seime sukurti gausesnę ir kovingą grupę „Už šeimą“ iš skirtingų frakcijų narių, kurie ne tik nevengia, bet ir noriai įsivardija tradicinių vertybių ir prigimtinės šeimos gynėjais? Kas trukdytų tokiai grupei sutelktai iškelti SK, GĮP, vienalyčių „partnerysčių“ ir kitus klausimus?

Kas trukdė „Žygio už gyybę“ iniciatoriams ir organizatoriams papildyti renginio koncepciją ir šūkius vienu-dviem iš tiesų principiniais politiniais reikalavimais? 

Panaikinti GĮP ar bent leisti tėvams ir vaikams pasirinkti analogišką jų pasaulėžiūrą atitinkantį ugdymą, sustabdyti tos pačios lyties partnerysčių registravimą teismuose iki problema bus išspręsta iš esmės, gal dar aiškiai atmesti SK kaip genderizmo ideologijos Trojos arklį?

Reikėjo tik tiek, kad minėtas žygis būtų tapęs latvių kovos lygio renginiu. Nežinant Latvijos sąlygų ir visų aplinkybių sunku pasakyti, kiek sunki ir pavojinga yra jų kova. 

Reikia manyti, jos dalyviams nėra saldu. Vargu ar juos noriai kviečia į diskusijų laidas ir maloniai su jais šnekučiuojasi genderistinės valdžios ir žiniasklaidos atstovai. Bet latviai kovoja. Lietuviai – ne.

Šis palyginimas ir jį darant ypač išryškėjanti nemaloni tiesa yra dar kartesni todėl, kad daugėja požymių, jog Lietuvoje genderizmo diktatūra vis labiau įsitvirtina.

Vienas iš tokių naujausių požymių – ši reakcija į K. Zamarytės-Sakavičienės paskyrima Teisingumo viceministre.

Dar prieš kokius 5 metus toks puolimas būtų neįmanomas arba bent jau būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tai nėra įprastas leftistinių „aktyvistų“ vykdomas puolimas.

 Šiuo atveju yra apklausiami ir pasisako ne genderistinių NVO atstovai, bet asmenys, kuriuos galima pavadinti politinių-valstybinių struktūrų atstovais.

Tai reiškia, kad paskirtajai, net nepradėjusiai dirbti viceministrei didžiausios pozicinės ir opozicinės Seimo partijos – LSDP ir TS-LKD – per savo atstoves (pirmiausia O. Leiputę ir A. Bilotaitę) siunčia išankstinį įspėjimą: nedrįskite ir nemėginkite nukrypti nuo valstybės genderistinės ideologijos pagrindinės linijos.

Maža to, viceministrei ir visai Teisingumo ministerijai brėžiamos „raudonosios linijos“, kurių nevalia peržengti. Tai jau nebe visuomeninis „apačių“ spaudimas, bet partinis įspėjimas. 

Smarkiai ir keistai primenantis SSKP įprastus ir dažnai siųstus įspėjimus nenukrypti nuo partijos generalinės ideologinės linijos. Jį net galima pavadinti modifikuotu ir šiandienai pritaikytu tokių įspėjimų modeliu.

Toks atviras įžūlumas yra rodiklis, kaip toli per ankstesnios valdžios kadenciją Lietuvos valstybė pasistūmėjo genderistinės diktatūros įtvirtinimo linkme. 

Apskritai totalitarinės diktatūros įvedamos dviem būdais: vienu smūgiu, iš karto „užveržiant varžtus“, arba šliaužiančių suvaržymų ir represijų keliu „žingsnis po žingsnio“.

Pirmiausia būtina atsisakyti veidmainystės

Pastaruoju keliu eina Lietuva. Kad geriau suprastume jo savitumą ir vingius, prisiminkime, kad net apie 2012 m. Lietuvos atstovai Briuselyje dar mėgino „atsimušinėti“ nuo ES reikalavimų įteisinti LGBT ideologiją ir „šeimos formų įvairovę“ pateikdami argumentą, kuriuo tam tikrais atvejais rėmėsi ir Maskvos spaudžiami greičiau įgyvendinti „pažangius socialistinius pertvarkymus“ okupuotos LSSR administratoriai: lietuviai yra konservatyvūs, jiems būtina duoti laiko „subręstI“ tokiems pokyčiams.

Į tai iš dalies atsižvelgta. Mat visose ideologinio tipo diktatūrose gana įprasta suteikti pereinamuosius laikotarpius, per kuriuos „senieji kadrai“ gautų šansą „persiauklėti“ ir įsisavinti „pažangias“ pažiūras. Tų laikotarpių trukmė visada priklauso nuo daugelio įvairių aplinkybių.

Teisingumo viceministrei pasiųstas įspėjimas iškalbingas. Panašu, kad pereinamasis laikotarpis prisitaikyti prie genderizmo ideologijos baigėsi. 

Stambulo konvencija, GĮP, partnerystės įstatymas – šie klausimai Lietuvoje, atrodo, laikomi išspręstais. Ir jie tikrai tokie taps, jeigu pritrūks žmogiškos drąsos ir valios eiti latvių pasirinktu politinės kovos keliu.

Pirmasis būtinas žingsnis – atsisakyti veidmainystės. Ligšiolinė kova už prigimtinę šeimą latvių veiksmų fone atrodo kaip pigus žaidimas, turintis nesamoningo sandėrio ar suokalbio bruožų. Latvijoje visuomenė, šeimų organizacijos ir politikai yra susitelkę žūtbūtinei kovai, solidariai prisiimdami visus tos kovos sunkumus ir pavojus.

Lietuvoje vyksta „nekonfrontacinės“ vaikštynės, kurių tikslas ir prasmė lieka neaiškūs. Politikai bejėgiškai šneka ir „teisingai balsuoja“ už šeimos vertybes lygiai taip pat suprasdami, kad tos kalbos ir balsavimai absoliučiai bejėgiški. Bet visiems gerai. Ramu ir saugu.

Bet kas laukia prigimtinės šeimos, tautos ir valstybės?

Pagaliau kalbėkime atvirai ir iš esmės. Prisimindami brolius latvius, lygiuokimės į juos. Jie parodė – kovoti galima net sunkiausiomis sąlygomis.

Tebūnie jų kova mus įkvepiantis pavyzdys.

Šaltinis: pozicija.org

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.