Tačiau Lietuvos švietimo bėda tikrai ne tame, kad Lietuvoje neturime gerų mokyklų. Turime net labai puikių, kurios kas metus paruošia po eilę „šimtukininkų“, kurių mokiniai skina laurus ne tik respublikinėse, bet ir tarptautinėse mokslo olimpiadose.
Didžiausia Lietuvos švietimo problema yra tame, kad bendras mokinių paruošimo lygis nuolatos krenta. Jei tam, kad nebūtų tragedijos su valstybinių egzaminų išlaikymu, tenka abiturientams pridėti po 10 taškų prie egzamino, tai ką jau bekalbėti...
Ir čia kalbame vien apie valstybinių egzaminų išlaikymą, t.y. minimalaus patenkinamojo balo iš egzamino surinkimą...
O dabar panašu, kad ta atskirtis tarp labai gerų mokyklų bei jų mokinių ir tarp visų kitų mokyklų ir jų mokinių pagilės dar labiau. Dar kitaip – geras išsilavinimas tik tiems, kurių tėvai gali už jį sumokėti.
Ir tai gali sukelti ar sukelia net trejopas neigiamas pasekmes Lietuvai. Visų pirma, net ir pačiose demokratiškiausiose ar labiausiai meritokratiškose pasaulio valstybėse elitas yra linkęs save „įbetonuoti“.
O vienas iš labiausiai pasiteisinusių būdų – būtent per švietimą. Jei valstybėje egzistuoja „sluoksniuota“ švietimo sistema, kurioje kartu egzistuoja ir labai geros mokyklos, ir, sakykime, ne tokios geros, akivaizdu, kad ne visiems mokiniams suteikiamos vienodos sąlygos siekti gero išsilavinimo.
O jei dar tos labai geros mokyklos yra privačios, kuriose mokslas kainuoja brangiai ar labai brangiai – turime situaciją, kai konkretaus vaiko galimybės siekti gero išsilavinimo yra nulemiamos tėvų finansinių galimybių.
Elitas turi finansinių galimybių daug investuoti į savo vaikų išsilavinimą, paprasti tėvai – ne. O jei dar šios privačios mokyklos yra iš dalies finansuojamos iš valstybės biudžeto – turime situaciją, kai patys mokesčių mokėtojai dar ir susimoka už socialinės atskirties didinimą.
Trumpai tariant – elitas, turėdamas finansinių galimybių finansuoti savo vaikų mokslą labai gerose, bet brangiose privačiose mokyklose, užsitikrina, kad jų vaikai turės didesnes galimybes įgyti gerą išsilavinimą bei gyvenime turėti geresnes galimybes, nei vaikai tų tėvų, kurie finansinių galimybių finansuoti savo vaikų išsilavinimo privačiose mokyklose neturėjo.
Visų antra, „sluoksniuota“ švietimo sistema neleidžia atsiskleisti visam tautos potencialui. Gal kur nors provincijoje pas nepasiturinčius tėvus gimė vaikas, kuris turi didžiulius gabumus fizikai ar chemijai (sakykime).
Bet jei šalia to vaiko gyvenamosios vietos nebus geros mokyklos ar tokio vaiko tėvai neturės galimybių finansuoti savo vaiko mokslo privačioje mokykloje, tokio vaiko potencialas gali likti neatskleistas, o visuomenė neteks gal būt super gero ateities fiziko ar chemiko, kuris galėtų nešti didelę naudą visuomenei ir valstybei.
Visų trečia, vidinėse mūsų partijos diskusija partijos kolegos iškėlė tokį pastebėjimą, kad drastiškai iki beveik jau katastrofos lygio sumažėjusį Lietuvos gimstamumą galėjo nulemti ir prastėjanti situacija su Lietuvos švietimu ir, atitinkamai, privačių mokyklų ir darželių įsigalėjimas. Ir aš esu linkęs tokiai minčiai pritarti.
Jei net santykinai pasiturintys tėvai, norėdami suteikti gerą išsilavinimą savo atžaloms ir, atitinkamai, leisdami juos į privačias mokyklas, o prieš tai – į privačius darželius, pasiskaičiuoja, kiek toks „malonumas“ jiems kainuos, ir pamato, kad galės finansuoti tokį išsilavinimą vienam, maks. – dviem vaikams.
Tai tiek vaikų ir turi.
Nors gal būt norėtų turėti ir daugiau, bet supranta, kad daugiau kaip vieno – dviejų vaikų išsilavinimo privačiose mokyklose nebeišgalės finansuoti.
Tai va, gerbiamieji, tokios tokelės.
Situacija yra ypač grėsminga, ir ją tikrai reikia spręsti. Bet tik jau ne tokiais būdais, nes toks sprendimas problemos ne tik nesprendžia, bet dar ją ir gilina.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą