Michailas Andrijanovas: Pasimatuok regėjimą... bet ne sužinok! Keista optikos patirtis Klaipėdoje

Dalinuosi šia istorija ne tam, kad gaučiau patarimų – puikiai žinau, kur galima kreiptis tokiais atvejais (tai padarysiu). Rašau tam, kad kiti žmonės neužliptų ant to paties grėblio.

Prieš rašydamas užėjau į šio optikos salono puslapį – ir, tiesą sakant, kas antras atsiliepimas ten buvo apie tą patį. Identifiškai. 

Žmonės skundžiasi, kad negali ne tik gauti, bet net sužinoti savo regėjimo duomenų, o pardavėjai kažkokiu antgamtiniu būdu sugeba „paaiškinti“ paslaugos sąlygas taip, kad niekas jų neišgirstų.

Tai, deja, rodo, kad tokia praktika – ne atsitiktinumas, o galimai sistemingas pirkėjų klaidinimas. Jei tai nėra tiesioginė apgavystė, tai bent jau man taip atrodo kaip sistemingas būdas gauti papildomą naudą iš klientų.

Turiu savo vertinimą šios situacijos, bet kol kas nenoriu jo išsakyti, kad nedaryti įtakos jūsų nuomonei. Noriu sužinoti: ar jums tokia situacija atrodo normali, ar vis dėlto ne visai?

Štai mano istorija:

Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai kreipiausi į vieną Klaipėdos optikos saloną dėl regėjimo patikros – apie tai iš karto pasakiau darbuotojoms. Paaiškinau, kad niekada anksčiau nesu tikrinęs regėjimo ir nesu susipažinęs su jų vidaus taisyklėmis.

Man buvo atliktas tyrimas – išmatuota regėjimo aštrumo vertė ir akispūdis. Tada pradėjome rinktis akinius – užsidėjau vienus ir sakau: „Na, paimkime šiuos.“

Pardavėjai jie nepatiko – sako: „Išsirinkite kitus.“ Tada pasiūlė kelis kitus modelius.

Pagalvojau, kad jei akinių išvaizda tokia svarbi, prie šio klausimo reikia prieiti rimtai ir pasitarti su žmona. 

Sakau: „Gerai, tada noriu pasirinkti akinius pasitaręs su šeima, o kol kas sumokėsiu už tai, kas jau padaryta.“

Tiesą sakant, mane šiek tiek sutrikdė tai, kad visi siūlomi akiniai kainavo nuo 200 eurų ir daugiau. 

Pirkti tokį brangų daiktą be artimųjų nuomonės man pasirodė neatsakinga – juk jie dažniausiai žiūrės į šį „akiniuotą“ veidą.

Tuomet man paaiškino, kad jei neperku akinių, paslaugos kaina bus didesnė – ne 12 €, o 42 €. Pagalvojau: „Na ką padarysi – paslauga suteikta, vadinasi, reikia mokėti.“ Sutikau ir sumokėjau.

Tačiau po apmokėjimo paaiškėjo, kad negaliu ne tik gauti, bet net išgirsti savo regėjimo tyrimo rezultatų. 

Man pasakė, kad net duomenų užrašymas ant lapelio ar jų pasakymas būtų papildomai mokamas. Kitaip tariant, už medicininio pobūdžio paslaugą sumokėjau, bet jos rezultatai liko optikos salono nuosavybėje – be teisės susipažinti su jais.

Tiesa, vienu akimi spėjau pamatyti skaičius ant lapelio, o akispūdžio reikšmę man pasakė pati matavusi moteris. 

Nežinau, ar tai „profesinė paslaptis“, bet pasakysiu – buvo 13, visiškai normalus. Sakau: „Bet juk aš matau, kas parašyta ant lapelio.“

Ir tada situacija pradėjo virsti komedija – moteris bando ranka pridengti ant lapelio užrašytus skaičius. 

Pagalvojau: „Oho...“ Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad esu kantrus, bet kai trys darbuotojos sako, jog pats kaltas, nes „neišgirdau“ arba „nesupratau“ jų atmintinai išmoktų frazių, mano kantrybė baigėsi.

Tiesiog stovėjau, žiūrėjau joms į akis ir galvojau: „Jūs užsidėjote tuos baltus chalatus – ir taip, žinodamos, kad tai paprasčiausias būdas dar kartą paimti pinigus už jau suteiktą paslaugą. Taip elgiatės su senoliais? Ir su paaugliais?“

Tuo momentu kažkas tiesiog trūko. Pagalvojau: „Na, pasprinkite jau tais 40 eurų“, mečiau čekius ant grindų ir išėjau.

Žinau, daugelis sakys, kad reikėjo išsaugoti čekį, bet patikėkite – tai ne problema. Jei reikės, viską galima atsekti pagal banko pavedimą. 

Esmė čia ne apie mane ar mano čekį.

Kalbant teisiniu požiūriu, toks atsisakymas pateikti regėjimo tyrimo duomenis pažeidžia vartotojo teises. Suprantu, kad papildomos paslaugos dažnai pateikiamos greitai, tarsi tarp eilučių:

„Perkant akinius kaina tokia, neperkant – kitokia; su akiniais receptas nemokamas, be akinių – mokamas; o jei visai neperkat, net nepasakysim, kokie jūsų akių skaičiai.“

Visa tai galbūt parašyta mažomis raidėmis, ir tikriausiai taip ir padaryta šioje parduotuvėje. Bet vis tiek – kažkaip gyvuliškai. 

Bent jau baltų chalatų tokiu godumu neterštų.

Ir kad jau kalbame apie logiką – štai keli pavyzdžiai, kaip tai skambėtų kitose srityse:

Įsivaizduokite, kad prieinate prie ūgio matavimo aparato. Įmetate 2 eurus. Aparatas suzvimbia: „Sveikiname! Jūsų ūgis išmatuotas.“ Bet koks jis? „Pasakysiu, kai sumokėsite dar 2 eurus.“

Arba atvažiuojate į autoservisą. Meistras sako: „Apžiūra – 10 eurų, jei remontuojate pas mus. Jei ne – 30.“ Sutinkate: „Gerai, mokėsiu 30.“ Meistras spaudžia ranką: „Sveikinu, apžiūrėjau. Nori sužinoti, ką radau? +20 eurų.“

Arba užsukate į restoraną, užsisakote picą už 10 eurų. Padavėja atneša čekį, atsiskaitote. „O pavalgyti?“ „Pavalgyti galėsite, jei sumokėsite dar kartą – mes teikiame tik užsakymo paslaugą.“

Šia istorija dalinuosi ne iš pykčio, o iš noro, kad kiti žmonės žinotų, kas jų gali laukti.

O 40 eurų – puiki kaina ne tik už asmeninę patirtį, bet ir už galimybę įspėti visus skaitytojus apie tokio pobūdžio „verslo modelį“. 

Manau, kad kiekvienas, kuris pasirinks savo pirkiniams mažiau „mistines“ įstaigas nei šį optikos saloną, sutaupys daug daugiau nei 40 eurų.