Migracija ir saugumas: kodėl didžiausia grėsmė slypi ne ten, kur daugelis ieško

Jo nuomone, didžiausia problema yra ne pati migracija, o politikų nesugebėjimas įvertinti galimų rizikų. 

V. Rachlevičius pabrėžia, kad ekonominiai motyvai savaime nesukuria lojalumo valstybei, o krizės akivaizdoje ypač svarbų vaidmenį atlieka bendras vertybinis ir istorinis pamatas. 

Autorius ragina neignoruoti sudėtingų klausimų ir mokytis iš kitų Europos šalių patirties, kol dar nevėlu.

Vidas Rachlevičius: Ką mes giname ir kas tie „mes“?

Valstybės gynyba prasideda ne nuo ginklų ir poligonų, o nuo sąžiningo atsakymo į klausimą: ką mes giname ir kas tie „mes“? 

Mūsų politikai apsimeta nematą ir nesuvokia rimčiausių Europos problemų su kuriomis jau labai pavėluotai bandoma kovoti, todėl mes entuziastingai einame tų pačiu klaidų keliu. 

Kaip ir dėl daugelio kitų rimčiausių problemų, taip ir migracijos klausimu nėra viešos ir rimtos diskusijos. 

Mes – ne Kanada ar Australija, Lietuva yra valstybė, esanti įtampos, informacinių karų bei hibridinių konfliktų zonoje. 

Tačiau didžiausia problema nėra pati migracija. 

Didžiausia problema yra politikų kvailumas ir naivumas. 

Tik realybės nesuvokiantis arba atvirai sau ir kitiems meluojantis politikas gali teigti, kad ekonominiai motyvai automatiškai sukuria lojalumą valstybei.

Kad gyvenimas vienoje teritorijoje automatiškai sukuria bendrą tapatybę, o galimos krizės akivaizdoje valstybė gali ignoruoti kultūrinius ir politinius skirtumus. Istorija rodo priešingai: kai spaudimas didėja, visuomenės, kurios neturi bendro tvirto pagrindo, yra linkusios fragmentuotis. 

Dar viena labai pavojinga leftistinė iliuzija - kad įvairovė savaime stiprina valstybę. 

Esminė daugiakultūrės visuomenės silpnybė krizės metu – bendro vertybinio ir istorinio pamato nebuvimas. 

Visas tekstas: Vektoriai.lt