Mikheilas Saakashvilis kaip Gruzijos likimo indikatorius - net jei ir iki mirties 

Žiemą, pasak spaudos sekretorės Darynos Chyzh, M. Saakashvilis tesvėrė 69 kilogramus.

Palyginimui, teismų pradžioje 2021 metais 195 centimetrų ūgio ekspolitikas svėrė 120 kilogramų. Kovą į Gruzijos kliniką „Vivamed“ iš kalėjimo perkeltas M. Saakashvilis

nurodė esąs prie mirties. 

Vasarį teismas išklausė nepriklausomo eksperto teiginį, jog buvęs prezidentas kalėjime buvo apnuodytas.

Gruzijos valdžia tokią galimybę atmetė kaip ir tarptautinės bendruomenės raginimą išleisti M.Saakashvilį gydytis į Europą. 

Ukrainos pilietybę turintis (nuo 2015 metų) buvęs gruzinų politikas 2021-ųjų rugsėjo 29 dieną ryžosi slapta grįžti į tėvynę, kur iškart (spalio 1-osios vakarą) buvo sulaikytas ir nuteistas šešerių metų įkalinimui už įgaliojimų viršijimą, kai prezidentavo. 

Dar pora bylų prieš jį - už valstybės lėšų iššvaistymą bei neteisėtą sienos kirtimą - teismuose tebesvarstomos. 

Pats kalinamas įtariamasis teismus yra pavadinęs ištisiniu farsu bei nurodęs, jog tėvynėje jam faktiškai patvirtintas mirties nuosprendis. 

Ukrainos užsienio reikalų ministerija ne kartą ragino oficialų Tbilisį baigti tyčiotis iš Ukrainos piliečio, leisti jam grįžti į dabartinę tėvynę. 

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, jog nors labai gerbia Gruzijos vidaus reikalus, nesupranta tokio elgesio su trečiuoju prezidentu, kai šalies valdžia de facto jį žudo. 

Po drastiškų foto publikacijų liepos 3-ąją kariaujančios šalies prezidento kantrybė, panašu, trūko - V.Zelenskis įpareigojo savo šalies užsienio reikalų ministeriją išsikviesti Gruzijos pasiutinį Kijeve, įpareigoti jį palikti Ukrainą per 48 valandas ir vykti į tėvynę konsultacijoms M.Saakashvilio klausimu. 

Gruzijos užsienio reikalų ministerija išreiškė standartinį „gilų susirūpinimą“, pavadino Kijevo sprendimą kišimusi į kitos šalies vidaus reikalus, kad jis nukreiptas prieš draugišką valstybę bei naciją ir rimtai kenkia Guzijos bei Ukrainos strateginiams santykiams. 

Ministerija vis dėlto irgi nurodė tvirtai remianti Ukrainos teritorinį vientisumą bei nepriklausomybę ir kad visada rems kariaujančią šalį-partnerę.

Esą būtent dėl karo Gruzija susilaikys nuo įtampą dvišaliuose santykiuose galinčią skatinti žingsnių. 

Žodžiu, Tbilisis diplomatiškai manevravo, net kai trečiojo prezidento M. Saakashvilio dabartinė Gruzijos valdžia pakęsti negali.

Ar Kijevo demaršas tarptautinių pasekmių turės, kai prezidentas V. Zelenskis ragino Ukrainos  tarptautinius partnerius prisidėti, gelbėjant trečiąjį Gruzijos prezidentą, nes jokia valdžia Europoje neturi teisės pasmerkti žmogaus myriop? 

Ukrainos taikomųjų politikos tyrimų centro „Penta“ direktorius Volodymyras Fesenka sako tuo neabejojąs - M.

Saakashvilis išlieka Ukrainos ir Gruzijos santykių faktoriumi.

Dabartiniai reikalai turi turtingą priešistorę - ypač Guzijos bei Ukrainos strateginių santykių bei tezės „trečiojo prezidento dabartinė Gruzijos valdžia pakęsti negali“ kontekste. 

Gruzijos užsienio reikalų ministras Davidas Zalkalianis M. Saakashvilio sulaikymo išvakarėse 2021-aisiais televizijoje „Imedi“ (valdančiajai partijai „Gruzijos svajonė“ palankus kanalas) nurodė, kad jo ekstradicijos klausimas svarstytas su ankstesne Ukrainos (Petro Porošenkos, kuris ir pasikvietė iš tėvynės dėl persekiojimo po to, kai atsistatydino 2013-aisiais, priverstą bėgti Gruzijos prezidentą) valdžia. 

Kad visi su M. Saakashviliu susiję klausimai bus sprendžiami griežtai laikantis įstatymų. 

Ministras irgi pareiškė esąs įsitikinęs, kad situacija neturės neigiamų pasekmių Ukrainos ir Gruzijos strateginiam bendradarbiavimui. 

Kad bendradarbiavimas iš tiesų strateginis, liudija kad ir Ukrainos, Gruzijos, Moldovos prezidentų 2021-ųjų liepą Batumyje pasirašyta bendra Deklaracija apie nepajudinamą šių šalių Euroatlantinės integracijos siekį bei demokratinių reformų kursą. 

Vis dėlto D. Zalkalianiui teko (specialiai?) viešai pasakyti apie neigiamų pasekmių nebuvimą Ukrainos ir Gruzijos strateginiam bendradarbiavimui. 

Gruzijos ministras pirmininkas Iraklius Garibashvilis tą pačiądieną „Imedi“ irgi pabrėžė ypač gerus, broliškus Gruzijos bei Ukrainos santykius ir kad M. Saakashvilio įkalinimas jų nepablogins. 

Spalio 6 dieną Gruzijos premjeras vis dėlto paskelbė laišką, kuriame kaltino M.Saakashvilį valstybinio perversmo rengimu ir tarsi tarp kitko užsiminė apie jo priklausomybę nuo narkotikų. 

M. Saakashvilis atsakė nedelsdamas siūlymu abiem (laiško autoriui ir jam) atlikti narkotikų testus prieš televizijos kameras. 

Trečiojo Gruzijos prezidento advokatas Beka Besilaja bylas vadina politizuotomis. Esą prezidentas M.Saakashvilis vaišino svečius valstybės sąskaita, kas normalu.

Tai nebuvę dideli pinigai - restoranai etc. ar kai jis kaip valstybės vadovas nuvyko vizito į Čekiją, pagerbė gėlėmis Václavo Havelo kapą, irgi už valstybės pinigus. 

Žodžiu, nerimta viskas, komiška. 

Kalėjimo kameroje eksprezidentą aplankė Ukrainos aukščiausiosios rados deputatė Elizaveta Yasko, specialiai tuo reikalu atskridusi iš Kijevo.

Dar prieš M. Saakashvilio „šastelėjimą“ į tėvynę ji su trečiuoju Gruzijos prezidentu paskelbė vaizdo įrašą, kuriame deklaravo abipusę meilę bei ketinimą kurti šeimą. 

Po maždaug valandą trukusio pokalbio su mylimuoju kalėjime ukrainiečių politikė nurodė labai geidžianti kuo greitesnio M. Saakashvilio, kuris yra politinis kalinys, paleidimo.

Esą gruzinų liaudis privalo apginti savo kaip ir M. Saakashvilio ateitį, nes trečiasis Gruzijos prezidentas turi didelę širdį ir geba daryti dideles permainas, kas Ukrainoje labai vertinama. 

Taip atrodo, pavadinkime, intermedinė reikalo pusė.

Yra ir konceptuali. 

Pasak ukrainiečių žurnalisto Leonido Shveco, apmaudoka, kad Ukrainoje reformatorius ne ypač atrado save, nors prie prezidento P. Porošenkos tikėjosi net premjero posto. 

Viskas baigėsi nelabai žymiomis (įtakos prasme) pareigomis vyriausybėje, Ukraina ir antru būti nemokantis M.Saakashvilis „nesusitiko“. 

Gyvendamas Ukrainoje M.Saakashvilis veržėsi į tėvynę, grįžimas nepaisant nieko Gruzijos valdžiai virto testu - sugebės pasielgti civilizuotai, nesugebės... 

Prezidentaudamas (2004-2013) tegul ir su perlenkimais M.Saakashvilio suvaldė korupcijos bei kriminalo siautėjimą, pasirodė kaip vienas ryškiausių posovietinės erdvės politinių vadybininkų, spėjo reformuoti Gruziją, perorientuoti šalį euroatlantinės integracijos kryptimi. 

Jo prezidentavimo laikotarpiu šalies BVP vienam gyventojui išaugo 4,5 karto - nuo 920 iki 4200 dolerių. 

Ir dabartinė Gruzijos valdžia seniausiai (pavyzdžiui, prezidento interviu rusų televizijos kanalui „Doždj“ 2017-ųjų spalio 15 dieną) pripažino, jog M.Saakashvilio valdymo laikais šalyje sukurta valstybinė infrastruktūra, efektyviai dirbusi ir tebedirbanti visuomenės labui. 

Pasak „Ilia State University“ (ISU) Tbilisyje profesoriaus Davido Darchiashvilio, jis nebuvo pačiu geriausiu demokratu, ne Václavu Havelu, reformatoriškoje kovoje nemūvėjo „baltų pirštinaičių“, kas galų gale lėmė pralaimėjimą 2012 metų parlamento rinkimuose. 

Trečiasis Gruzijos prezidentas kaltinamas įsakęs išvaikyti protesto mitingą 2007 metų lapkričio 7 dieną ir atsakingas už opozicininio televizijos kanalo „Imedi“ biuro nusiaubimą. 

Tbilisyje tą dieną prasidėjo masinės opozicijos akcijos su M. Saakashvilio atsistatydinimo reikalavimu, policija prieš protestuotojus panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas. 

Jų vaikymą tiesioginiam eteryje transliavo rusų ir gruzinų verslo oligarchui Arkadijui (Badriui) Patarkatsishviliui priklausantis „Imedi“. Policija vakare įsiveržė į jo biurą ir nutraukė transliaciją. 

Lapkričio 7-osios neramumuose, skirtingais vertinimais, nukentėjo nuo 300 iki 600 žmonių, šalyje 11 dienų įvesta ypatingoji padėtis. 

Tuometinė Gruzijos valdžia skelbė, jog prie neramumų prisidėjo rusų specialiosios tarnybos. Kremliui M. Saakashvilis kelia tvarų neprielankumą.

Tarkime, citata: „Norite, kad ir aikštėse Rusijoje bėgiotų dešimtys tokių kaip M. Saakashvilis?“.

M. Saakashvilis tvirtina nedaręs neramumų malšinimui jokios įtakos, viską sankcionavo tuometinis vidaus reikalų ministras (beje, už tai nuteistas ir atkalėjęs). Ir kartoja tezę apie rusų specialiąsias tarnybas, informaciją apie tai jam esą asmeniškai perdavęs Aliaksandras Lukašenka (!). 

Jau praeitimi tenka laikyti laikus, kai Ukraina ir Gruzija savaip lenktyniavo dėl euroatlantinės integracijos tempų. 

Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kulebai interviu televizijai „1+1“ 2020-ųjų gruodžio 31-ąją nurodė apie NATO narystės gairių plano gavimo skirtumus tarp jo šalies ir Gruzijos.

Esą jei Tbilisis gaus jį pirmas, nes anksčiau pradėjo dalyvauti NATO narystės programoje ir yra rimtai įsigilinęs į programas, kuriose Kijevas težengia pirmus žingsnius, tai ne priešins šalis, o atvirkščiai, tik stiprins Ukrainos pozicijas, kadangi patvirtins alternatyvos nebuvimą ir jos narystei. 

Gruodžio 26-ąją Gruzijos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl siekio tapti NATO bei ES nare kaip šalies užsienio politikos prioritetą be jokių alternatyvų. 

Briuselyje 2021 metų kovo 23-ąją surengtoje konferencijoje NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas Aljanso vardu sveikino Ukrainos ir Gruzijos aktyvų dalyvavimą Aljanso misijose ir nurodė, kad NATO inensyvins politinę bei praktinę paramą šioms šalims.

Nors šiai jau kategoriškai susiskaldę, Gruzijos parlamento deputatai 2021-2022 metų sandūroje vieningai kreipėsi į Ukrainos valdžią su raginimu atsisakyti P.Porošenkos persekiojimo. 

Pasak kreipimosi, Ukraina ir Gruzija yra strateginės partnerės ir atsispirdamos prieš Maskvą, ir siekdamos euroatlantinės partnerystės.

Tokiomis aplinkybėmis ypač svarbus bet kokių nestabilumo apraiškų šalies viduje likvidavimas. Nuo politiškai angažuoto oponentų persekiojimo dera susilaikyti. 

Kreipimosi dabartinėmis aplinkybėmis kitaip kaip pikantiškulaikyti neišeina.

Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo „trio“ eurointegracinį kelią pradėjo ir kurį laiką žygiavo pavyzdingai darniai. 

2021 metų Birželio 24-ąją „trio“ užsienio reikalų ministrai bendroje publikacijoje leidinyje „Euractiv“ nurodė, jog Ukrainoje, Sakarvele ir Moldovoje Sutarties nuostatos nuosekliai diegiamos, nors susiduriama su įvairiais iššūkiais. 2022-ųjų kovo 3 dieną jau liepsnojant karui Ukrainoje Kijevas, paskui jį ir Gruzija bei Moldova pasirašė stojimo į ES paraišką. 

Bet 2022-ųjų birželio 17 dieną Europos Komisija (EK) kandidačių į ES statusą oficialiai rekomendavo suteikti tik Ukrainai bei Moldovai. 

EK savo rekomendacijose neumaldoma: skirtingai nei Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele demokratiją, žmogaus teises bei laisves garantuojančių institutų išvystymas nepakankamas. 

O juk ne be trečio prezidento likimo peripetijų įtakos. Takoskyra. 

Gruzijos ministras pirmininkas I. Garibashvilis jau antrą karo Ukrainoje dieną tvirtai pareiškė, jog jo šalis nesidės prie Vakarų sankcijų Rusijai, nes to reikalauja Gruzijos nacionaliniai interesai.

„Sakartvelo svajonės“ atstovai vėliau tą patį kartojo daug kartų. 

Partija skelbia, kad karą su Rusija 2008 metais išprovokavo trečiasis prezidentas, dėl ko Sakartvelas nukentėjo. I. Garibashvilis įsitikinęs, jog M.Saakashvilis grįžo į tėvynę turėdamas tikslą surengti perversmą bei priversti Sakartvelą įsivelti į karą (buvęs prezidentas atvyko į Sakartvelą likus beveik pusmečiui iki Rusijos įsiveržimo). 

„Jei M.Saakashvilis dabar būtų valdžioje, turėtume antrą Mariupolį. Ar suprantate, nuo kokios purvinos provokacijos visus apsaugojome?“ - skelbė ministras pirmininkas, 2022-ųjų pavasarį lankydamas regionus. 

Demokratijos, euroatlantinės integracijos reikaluose Gruzija regimai stabčioja, M.Saakashvilio kalinimo „sagos“ testas tą net per vaizdžiai iliustruoja, deja.