Niekas nėra tobulas ir niekas nėra tobula, taip pat ir Antanas Smetona. Toli gražu...

Ir visai mūsų tarpukario valstybei, kurios, regis, dar neišsižadame.

Tokia buvo mūsų istorija, mes neturėtume jos vertinti selektyviai ar idealizuoti, tokią mes ją turime priimti ir tas paminklas padėtų ją prisiminti.

Aš nežinau nei vieno asmens, realiai kūrusio istoriją, kuris pretenduotų į neklystančiųjų ar šventųjų klubą.

Tai pasakytina ir apie mūsų didžiuosius kunigaikščius, karalius, visus paminklus, kuriuos matome Europos ar pasaulio miestuose.

Tačiau ir šiuo atveju Lietuvoje nesugebama pakilti aukščiau velėnos, pažvelgti į viską plačiau.

Istorikai ir teisininkai veliasi į beprasmiškas smulkmeniškas diskusijas, svaidosi „brido per upelį“ lygio replikomis ir argumentais.

Žvelgdamas į šią diskusiją matau ir labai aiškią iš JAV importuotos leftistinės ideologijos bei argumentacijos liniją.

Jos laikosi ir ją žiniasklaidoje aktyviai propaguoja kai kurie mūsų iškilūs teisininkai, uoliai besistengiantys įtikti dabartinei valdžiai ir jos neomarksistiniam kursui.

Visa jų argumentacija konstruojama pagal, beje, jau bankrutavusios BLM ideologijos schemą, kai praėjusių amžių istorinės asmenybės ar reiškiniai vertinami maunant juos ant dabar įsigalėjusios leftistinės ideologijos „vertybių“ kurpaliaus.

Mano nuomone, paminklo tam, kas nėra tobula, niekada nepastatys ideologiškai užangažuoti veikėjai ar politikuojantys rėksniai, tai gali padaryti tik išmintingi žmonės.