Padėtis Baltarusijos „fronte“ vis labiau kaista

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas „Respublikai" komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras ir politikos apžvalgininkas Audrius BUTKEVIČIUS

- Rusai atakuoja Baltarusiją visais informaciniais frontais ir akcentuoja, kad, nepaisant nesutarimų, privalo kaimynams padėti. Kodėl?

Archyvų nuotr.

- Taip elgiasi ne rusų visuomenė, o Vladimiro Putino komanda ir valdančioji „Vieningoji Rusija". Jie į rudenį vyksiančius Rusijos Dūmos rinkimus eina puikiai suvokdami, kad naudojamas vos ne paskutinis visuomenės motyvavimo resursas.

Visuomenės pasitikėjimas šia partija yra stipriai išsemtas. Todėl šiandien į Aliaksandrą Lukašenką ir galimybę formuoti Rusijos-Baltarusijos sąjunginę valstybę žiūrima kaip į patriotinių reakcijų stimulą, naująjį Krymą.

Rusų ekonomistai ir visuomenės veikėjai puikiai supranta, kad Baltarusija gali tapti dar viena našta ant sulinkusios šalies kupros, kuri dėl V. Putino vykdomos konfrontacinės politikos jokių realių balų Rusijai nepridės.

Be to, stipri Baltarusijos ekonomika tėra didysis „Batkos" aplinkos mitas, savo apimtimis ji identiška Lietuvos ekonomikai. Pažiūrėjus atidžiau, be MAZ'o ir kalio trąšų gamyklų, poros naftos perdirbimo kombinatų ir padangų fabriko nėra nieko, kas iš tikrųjų būtų svarbu tarptautinio verslo mastu. Valstybės ekonomiką „užlenktų" net jos trąšų verslo uždarymas, tad kalbėti apie rimtą indėlį į Rusijos ekonomiką yra juokinga.

Todėl Baltarusijos verslo išsidalijimu labiau suinteresuoti atskiri rusų oligarchai ir „Gazprom" tipo korporacijos, neseniai Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus, tiksliau „Batkos", kaltintos revoliucijos jų šalyje organizavimu.

Šiuo atveju kolektyvinis Kremlius, siekdamas spustelti „Batką" greitesniam susijungimui su Rusija, „revoliucijai" finansuoti naudoja privatų kapitalą, bankus, energetikos įmones ir žada jiems už atliktą „darbą" leisti išsidalinti Baltarusijos rinką ir ūkį bei persiskirstyti 9 milijonus vartotojų.

Pastarieji 21-eri metai - nuolatinis Rusijos bandymas paminti Baltarusijos suverenitetą ir rekonstruoti buvusią Rusijos imperiją bei vėlesnę SSRS. Prezidentas V. Putinas taip stipriai įsijautė į mitologinį „Sobiratelj zemelj ruskich" (Rusijos žemių surinkėjas) vaidmenį, kad net nesislėpdamas aiškina istorinės Rusijos konceptą, pagal kurį jai priklauso visos teritorijos, įėjusios į imperijos sudėtį iki XVIII a. pabaigos, įskaitant ir tai, ką Rusija gavo po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.

Nei Baltarusijai, nei Lietuvai šie paistalai saugumo neprideda. Apie kitą V. Putino pamėgtą konceptą „Rusų pasaulis" čia nepasakosiu, bet baltarusiams ten vietos nėra! Kremlius, turėdamas omenyje A. Lukašenką, atvirai kalba apie šešias Rusijos gubernijas, kuriose rusus smaugia išprotėjęs diktatorius.

- Koks šiuo atveju yra Europos ir Lietuvos vaidmuo?

- Kas mums geriau - įjungta į Rusiją Baltarusija, pavirsianti pavojinga, rusų pajėgomis NATO pasienyje užtvindyta teritorija ar bent jau tokia situacija, kurią turėjome iki 2020 m. rinkimų, kai „Batka" nebūtų praleidęs per savo teritoriją karinės atakos nei prieš mus, nei prieš ukrainiečius? Pastarasis variantas buvo palankus tol, kol Lietuvos politikai, tikėtina, nepradėjo atstovauti trečiosios šalies iš šiaurės rytų interesams.

Retas ES politikas realiai suvokia tai, kas vyksta Baltarusijoje, todėl tolesniam Minsko stūmimui į Maskvos glėbį puikiai pasitarnauja mūsiškiai.

Beje, „Batką" atakuojantys europiečiai, kuriuos kiršina ir siundo mūsų žmonės, prikiša jam demokratijos nebuvimą. Tačiau 26-erius metus iš santykių su juo pelnęsis padorus lietuvis, manau, sutiktų pakentėti dėl tos „nedemokratijos", nes gaunama nauda buvo gerokai didesnė.

Įvertinti reikia ir tai, kad pačioje Baltarusijoje nėra nė vienos politinės partijos, kuri užimtų rimtesnės opozicijos vietą.

Nėra politinės jėgelės, nekalbant apie jėgą, kuri pasakytų, ko jie siekia ir kokią mato Baltarusiją santykiuose su NATO ir ES, kaip jie vertina rusų agresiją prieš ukrainiečius, Krymo okupaciją ir t.t.

Juokinga, bet A. Lukašenka iki šiol nepripažino Krymo okupacijos teisėta! Ir tik dabar, V. Zelenskio administracijai pradėjus taikyti Baltarusijai politinį spaudimą, „Batka" atsakė tiesioginiais „Belavia" reisais į Krymą, pradėjo bendradarbiauti su Rusijos okupuotų Donbaso teritorijų prokuratūra. V .Zelenskio politika keistai primena lietuvišką ir puikiai tinka V. Putino dėliojamam pasjansui.

Nėra Baltarusijoje ir politinės opozicijos, kuri atitiktų mūsų interesus: neteko matyti jų „revoliucijos" metu nei vienos lietuviškos vėliavos, išgirsti nei vieno padėkos žodžio už palaikymą. Net į A. Tapino maršą iki sienos nebuvo atsakyta. Pasakojimai apie tai, kad jiems neleido „Batka", yra absurdas.

Palyginimui, yra Rusija, kur V. Putinui su politiniais lyderiais teko susidoroti fiziškai, bet opozicinės politinės jėgos vis tiek išliko. Pasižiūrėkite į Kirgizijos ar Ukrainos protesto akcijas ir net nepatyrusia akimi atskirsite pirštą nuo Dievo dovanos.

- Kalbant apie protestus, Sviatlana Cichanouskaja žada, kad jie atsinaujins, ir prašo naujų sankcijų.

- Jeigu ji laiko save „prezidente", bet tuo pat metu reikalauja sankcijų savo valstybei ir siekia sunaikinti jos ekonomiką, tai tokios politikos nepavadinsi kitaip nei išdavikiška. Jos logika ir viltis, kad Vakarų sankcijos išprovokuos Baltarusijos žmones prieš „Batkos" administraciją, demonstratyviai rodo, jog pakankamo palaikymo visuomenėje ji, kaip „prezidentė", neturi.

Kita vertus, reikalavimas atakuoti savo šalies ekonomiką užsienio sankcijomis jos tėvynę dar labiau stumia tiesiai į V. Putino glėbį. Akivaizdu, kad iš ES bus tik spaudimas, tačiau nepakankamas, kad priverstų A. Lukašenką atsistatydinti.

Tad paramos pastarajam teks keliauti pas V. Putiną, tik ten teks pasirašyti valstybingumą naikinančius susitarimus. Ar „prezidentė" S. Cichanouskaja to nesupranta? Ar Lietuvos vadovai to nesupranta? Ko jūs siekiate, ponai?

Kai taip elgiasi mūsų URM vadovas G. Landsbergis ar Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, turint omenyje jų šeimyninius santykius su TSRS spec. tarnybomis, logiką įžvelgiu. Bet kai to paties siekia „išrinktoji", jos veiksmus galima paaiškinti tik jos vyrelio ar tokių opozicionierių kaip babarikos bei cepkalos prorusiškų pažiūrų protegavimu. Juolab kad kolektyviniai jų veiksmai aiškiai veda Baltarusiją sąjunginės valstybės formavimo link.

Beje, estai, panašu, tai suprato, todėl nusprendė peržiūrėti savo politiką. Reaguodamos į tai, rusė Viktorija ir neva baltarusė Svetlana skubiai nulėkė į Estiją, kad išaiškintų estams, jog yra tik „viena tiesa" ir kitaip būti negali.

- Kaip šiame kontekste vertinti rusų kalbas apie „broliškas tautas"?

- Patikslinsiu, kad neginu A. Lukašenkos administracijos veiksmų ir nelaikau jo valdžios naudinga Baltarusijai. Visgi teigiu, kad 26-erius metus trunkantis jo valdymas Lietuvai buvo naudingesnis, negu griūvanti Baltarusijos valstybė. Manau, kad kaip tik dėl A. Lukašenkos vykdytos politikos šalis iki šiol nėra įtraukta į Rusijos glėbį.

Rusijos kalbos apie „broliškas tautas", kai tai taikoma Baltarusijai, yra ne kas kita, o istorinė demagogija. Būdama Abiejų Tautų Respublikos dalimi, Baltarusija kartu su Ukraina buvo suvokiamos kaip „rusinai" ir netgi sukilimo herbe turėjo savo simbolį - arkangelą Mykolą.

O reaguojant į Kremliaus poziciją, privalome pasiūlyti URM vadovui bei prezidentui Gitanui Nausėdai padaryti skubų pareiškimą apie lietuvių ir baltarusių tautų tikrąją brolybę, akcentuojant, kad netoleruojame jų inkorporavimo į Maskvos sudėtį.

Ir net Lukašenka valdžioje yra mažesnis blogis nei suvereniteto praradimas, kaip buvo Lenkijoje „Solidarumo" laikais, kai gen. V. Jeruzelskio diktatūra buvo mažesnis blogis nei Rusijos karinių bazių įvedimas.

- Kuo ir kada visa tai pasibaigs?

- Vienintelis, kuris gali atlaikyti V. Putino spaudimą iki šio rudens rinkimų Rusijoje, yra A.Lukašenka. Nori nenori tenka palinkėti jam gudrumo ir sveikatos vykdant Baltarusijos nepriklausomybės gynimo nuo Rusijos politiką, nes visi kiti turi priešingus interesus.

Vienas laiko rubežius - rudeniniai 2021 rinkimai į Rusijos Dūmą ir vėlesnės po jų galimos politinės perturbacijos. Šalyje diskutuojamos galimybės apriboti prezidento valdžią, nes daugelis oligarchinių struktūrų yra prieš V. Putino politiką ir tikisi pokyčių. A. Lukašenka tai puikiai supranta, tempia laiką ir lengvai priešinasi.

Kitas rubežius - 2024 metai, kai baigsis V. Putino kadencija ir jis turės būti perrinktas. Bet tam vis tiek bus būtini tam tikri politiniai veiksmai. Tai dar vienas lūžio taškas, galintis pakeisti padėtį.

Neįsivaizduoju, kas galėtų pakeisti padėtį. „Batka" nesitrauks, su juo kalbėti mūsų „politikai" negali, o jis mato, kokio menko kalibro kolūkio brigadininkai vadovauja Lietuvos ministerijoms.

26-erius metus sugebėjusio iš Maskvos gauti dotacijų, bet jai neparsiduoti, A. Lukašenkos veikimą galima vertinti tik teigiamai. Jis prekiavo ginkluote, kariniais tepalais ir naftos produktais su Ukraina šios karo su Rusija metu ir nepripažino Krymo okupacijos. Jis sėkmingai tiekė ginkluotę Gruzijai, šiai konfliktuojant su rusais.

Niuansų yra daug, bet tai gerai, nes turėdamas tokią politinių manevrų patirtį jis turi bent minimalią galimybę sulaukti 2024-ųjų. Tuomet, žiūrėk, ir URM anūko nebebus, dėl ko Lietuvos interesais besirūpinantys asmenys galės lengviau atsikvėpti ir, duokdie, Baltarusijos kroviniai sugrįš į Klaipėdos uostą.

Sidebar placeholder