Pradėjau gyventi būdama 58-erių: kaip miela, kai išmoksti mylėti save, o ne nuolat gyventi tik dėl kitų

Nesipriešink, nesiginčyk, nesiskųsk.

O jei svajoji — daryk tai tyliai, nes svajonės nieko nereiškia.

Ištekėjau jauna, susilaukiau dviejų vaikų.

Buvau mama, žmona, namų šeimininkė. Skalbiau, lyginau, gaminau, visą dieną bėgiojau.

Mano vyras dirbo. Grįždavo namo pavargęs, valgydavo tylėdamas, sėsdavo prie televizoriaus. Tada pradėdavo kritikuoti: kad esu nuobodi, kad apleidau save, kad neturiu ką pasakyti.

Sakydavo, kad su tokiomis moterimis kaip aš negyvenama — tik egzistuojama.

O aš? Aš tylėjau.

Nes „šeima yra šventa“.

Nes „reikia turėti kantrybės“.

Nes mama man kartodavo: „Turėk kantrybės. Tu esi žmona, tu esi mama“.

Ir aš turėjau kantrybės.

Laukiau dienos, kai vaikai užaugs, taps savarankiški, ir tada — galbūt — prasidės mano gyvenimas.

Tada vieną dieną jis išėjo.

Be scenų, be paaiškinimų.

Atsikėlė, susikrovė lagaminą ir daugiau nebegrįžo.

Likau viena.

Ir keista, bet pirmas jausmas nebuvo skausmas. Tai buvo tyla.

Tikra tyla. Gili.

Tyla, kurioje pirmą kartą išgirdau save.

Iš pradžių buvau pasimetusi.

Nebejaučiau, kas esu.

Nebepamenu, kas man patiko, ko iš tikrųjų norėjau.

Vaikščiojau po namus kaip svečias.

Klausiau savęs, kada paskutinį kartą nuoširdžiai juokiausi.

Arba kada paskutinį kartą pabudau be būtinybės skubėti į virtuvę ruošti kavos visiems.

Vieną dieną pabudau — ir nepaklojau lovos.

Pasidariau kavos tik sau ir atsisėdau balkone.

Stebėjau, kaip šviesa lėtai skverbiasi pro užuolaidas.

Tai buvo mažas dalykas… bet stebino mane.

Tai buvo tik mano.

Nuo tada kažkas pasikeitė.

Užsirašiau į anglų kalbos kursus. Tiesiog taip. Ne dėl darbo, ne dėl „naudos“.

Išmokau naudotis išmaniuoju telefonu, kad nusipirkčiau traukinio bilietą.

Išvykau. Viena. Pirmą kartą gyvenime.

Tada išvykau dar toliau.

Pamačiau jūrą žiemą. Tikrą jūrą. Ne nuotraukose.

Ji turėjo sūrų, aštrų kvapą… kvepėjo laisve.

Nusiaviau batus, atsisėdau ant drėgno smėlio ir pagalvojau:

„Kodėl laukiau taip ilgai?“

Kaimynė man pasakė:

„Ar tu išprotėjusi? Keliauti viena beveik šešiasdešimties?“

Nusišypsojau.

Nes galbūt pagaliau nebesijaučiau pasimetusi. Radau save.

Dabar gyvenu viena.

Ne todėl, kad niekam nereikalinga.

Bet todėl, kad pirmą kartą myliu save.

Neturiu tvarkaraščio.

Bet turiu norų.

Nebeleidžiu dienų prie viryklės.

Dabar praleidžiu valandas muziejuose, regioniniuose traukiniuose, knygynuose, po antklode su romanu, kurį metų metus laikiau ant naktinio staliuko, nes „niekada nebuvo laiko“.

Kartais žiūriu į save veidrodyje. Raukšlės yra, žinoma.

Bet akys kitokios.

Jose yra nauja šviesa.

Nes 58-erių metų nustojau tik egzistuoti. Ir pradėjau iš tikrųjų gyventi.

Tarsi apie mane, tik tai puiku, juk nutiko man būnant daug jaunesnei ir kaip miela, kai išmoksti mylėti save, o ne nuolat gyventi tik dėl kitų.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas Loretos Kazlauskaitės asmeninėje Facebook paskyroje   

KOMENTARAI:

Regina Rimkiene
Nuotrauka garsios aktorės Helen Mirren. Ši istorija neatitinka tiesos. Ji neturi vaikų ir niekada nesiskundė gyvenimu, jos gimtoji kalba - anglų k. Kaip galima nežinoti šios, net Oskaro apdovanojimą gavusios, garsios aktorės!

Ausra Nyman
Čia aprašyta moteris greičiausiai su žema saviverte. Ir iš dalies kaltas auklėjimas, nes dažniausiai psichologinės problemos prasideda vaikystėje. Juk šeimai reikia ne tarnauti, o ją mylėti ir vertinti, nepamirštant ir savęs. Ir netylėti, jeigu blogai. Protingas vyras supras. Deja, neretai šeimoj būna dar finansų faktorius, kai moteriai vienai sunku išlaikyti namus, vaikus. Tuomet ji nejučia tampa vyro tarnaite, o su tarnaite gyventi vyrams neįdomu. Todėl moterims būtina turėti ir finansinę nepriklausomybę bei savo santaupų. Aktorės nuotrauka šiame poste tikrai ne esmė. O aprašytas atvejis - klasikinis.

Ana Ustinova
Santuoka yra legaliai įforminta moters vergovė ir puikios sąlygos vyrui augti karjeros laiptais. Būna išimčių žinoma, būna pasidalijimas ir balansas, tačiau tai labiau statisinė anomalija.

Svajūnė Petkevičiūtė
Aš truputį anksčiau pradėjau gyvento viskas buvo, kaip aprašyta ir kai išėjo jis, tada supratau, kad puikiai susitvarkau ir gyvenimas nušvito įvairesnėm spalvom dabar vaikai suaugę, turi savo gyvenimus sutariu puikiai o pati esu sau šeimininkė

Stanislava Donauskiene
Taip, tapau laiminga ,kai palikau vyrą ir užaugo vaikai.

Meilutė Gaidamavičienė
Įsižiūrėkite atidžiau. Veidas gal ir nieko, nušlfuotas. Pažiūrėkite žemiau. Tie išsišovę raktikauliai išduoda tikrą senatvę. Nieko nesakyčiau, jei skelbtųsi privačioj erdvėj. Bet nelįsti į viešumą

Danutė Limontienė
faktas,išbandžiau savo kailiu!! gyvenimas prasideda nuo 60!!!

Sandra Robertson
Nzn is kur tas blogis stovet prie virykles ??? as gaminu savo seimai su meile ir maistas tai yra vienas is pasitenkinimu gyvenime. Zinoma nereikia pamirsti saves

Roma Andriuškevičienė
Nuostabus jausmas ,kai būdama tokių metų supranti ,kad niekam nieko neskolinga ir pradedi gyventi taip ,kaip nori pati

Enrika Wurtz
Manau, ši nuotrauka asociatyvi. Ši aktorė vaikų savo neturėjo.

Žalioji Gamtos Mokykla
Su nauja pradžia. Kartais santuokos būna karminės, kai iškenti tiek kiek reikia, atiduodi skolą iš praeitų gyvenimų ir išsilaisvini.
Toliau yra tikimybė susitikti giminingą sielą...

Vitalija Udrėnienė
Šaunuolė. Reikia save mylėti.
Kai esam pavargusios, ligotos, tampam niekam nereikalingos.
Galiu parekomenduoti gerų, natūralių produktų sveikatai, grožiui, namų švaros ir daug kitų ....…

Dalia Bakutiene
Jei poroje tik egzistuoti, gyventi skirtinguose pasauliuose, tai šimtą kart geriau vienai. Tada gyveni sau,ir niekad gyvenimą keisti ne per vėlu labai geras straipsnis.

Irena Šedytė-Šiaulienė
Tokia ta mūsų karta...Dabar moterys moka mylėti save.

Irena Matkeviciene
Labai smagu, ko gero, daugumai taip, iš mūsų. Pradedi gyventi, kai suvoki, jog metai eina tolyn, kiek liko gyvenimo, reikia skubėti dar viską išgyventi.