SOS! Ir prezidentas laidoja lietuvių kalbą

O šiuo atveju - teisė lietuviškuose pasuose rašyti „x", „w" ir „q" raides. Politologas Vytautas SINICA sako, kad šiuo atveju prisitaikėliškumas nusvėrė pagrindinį valstybės įstatymą - Konstituciją.

- Darsyk įvardinkite, kas yra šio įstatymo projekto autorius. Kodėl jis atsidūrė Seimo darbotvarkėje dabar? Juk lenkai pastaruoju metu dėl to nerėmė mūsų prie sienos.

- Lenkija iš tiesų nekelia šio klausimo nuo tada, kai ten į valdžią atėjo dabar valdanti „Teisės ir teisingumo" partija. Santykių su Lenkija problema buvo, kai valdė liberalai su skandalais garsėjusiu ministru R.Sikorskiu priešakyje.

Dabar Lenkija supranta, kad santykiai su Briuseliu, regioninis saugumas ir kuo didesnis JAV buvimas mūsų regione yra nepalyginamai svarbiau už asmenvardžių klausimus, kurie trukdytų bendradarbiauti.

Bet mūsų valdžioje vienus vergiško mąstymo žmones keičia kiti, kurie, neturėdami jokių įgaliojimų, dalija tuščius pažadus lenkų politikams.

Pasų įrašus su „w" Lenkijos politikams žadėjo S.Skvernelis, žadėjo A.Kubilius, žadėjo G.Kirkilas.

Kokią jie turėjo teisę ir kokį Tautos mandatą visa tai žadėti? Neturėjo jokio. Bet Lietuva tapo šių pažadų įkaite. Nėra vieno šio projekto autoriaus.

Visa konservatorių vadovybė, pradedant G.Landsbergiu ir I.Šimonyte, entuziastingai jį palaikė.

- Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos teigimu, tai nėra vertybinis klausimas. Jūs su tuo sutinkate?

- Sunku sugalvoti labiau klaidingą teiginį. Net jeigu jai pačiai šis klausimas neatrodo vertybinis, jeigu ji pati nejaučia ar nesupranta paso įrašų valstybine kalba simbolinės prasmės ir svarbos, galėtų tuo nesididžiuoti ir - dar svarbiau - galėtų visgi apsidairyti ir pastebėti, kad daugybei žmonių, ypač Sąjūdyje dalyvavusių žmonių, kurie kažką supranta apie laisvės kainą, šis klausimas yra net labai vertybinis, o ne sausai teisinis.

Dabar mėgstama visus vertybinius klausimus demagogiškai pervadinti į „žmogaus teisių klausimus". Tai labai gudrus ėjimas.

Kai koks klausimas paskelbiamas „žmogaus teisių", tuo klausimu pasisakyti „prieš" liberalų ir kairiųjų akyse, taigi ir didžiosios žiniasklaidos akyse, tampa tarytum blogo skonio ar net amoralumo ženklu.

Visi privalo būti už „žmogaus teises", bet tuo manipuliuojant vis nauji dalykai skelbiami esant „žmogaus teisėmis".

Tas pat buvo padaryta ir su asmenvardžiais - valdantieji politikai skelbė, kad juos rašyti norima kalba yra „žmogaus teisė", o pats asmenvardis - „nuosavybė".

Nei tarptautiniai teismai, nei logika tokių teiginių nepatvirtina.

Dauguma brandžios demokratijos šalių - nuo Vokietijos ir Norvegijos iki JAV ir Kanados - leidžia pasų įrašus tik valstybinėmis kalbomis.

Visi JAV lietuviai tą gerai žino ir „ž", „č", „ū", „ė" ten tikrai pasuose nerašo.

Tačiau ir vėl vergiškai norima, kad, tarkime, mišriose santuokose esantys Lietuvos piliečiai galėtų pasuose rašyti angliškai ar norvegiškai, jeigu britų ar norvegų įstatymai neleidžia ten rašytis lietuviškai.

Žinoma, pagal juos mes turime prisitaikyti.

Toks keliaklupsčiavimas avansu skelbia, kad esame žemesnioji tauta, kurios normos gali būti derinamos pagal kiekvieno poreikį.

- Anot politiko Juliaus Sabatausko, Seimas pagaliau įgyvendino žmonių teisę į laisvę - „tik numirę tapdavo laisvi". Ką iš tikrųjų įgyvendino Seimas?

- Seimas viso labo paskelbė pasauliui, kad tenkiname kitų šalių užgaidas (svarbiausia visgi buvo įtikti Lenkijai), nevertiname savo valstybinės kalbos ir neturime nacionalinės savigarbos.

Bent man asmeniškai baisiau už susiaurintą valstybinės kalbos vartojimą (daugybei paslaugas teikiančių žmonių reikės mokytis vartoti - ištarti ir rašyti - kitomis kalbomis) yra užsidegimas aukoti mūsų Konstituciją.

Konstitucinis Teismas net keturis kartus - nuo 1999 metų iki 2014 metų - teikė išaiškinimus, kad paso įrašai nevalstybine kalba vietoje valstybinės yra negalimi ir prieštarauja lietuvių, kaip valstybinės, kalbos statusui.

Konstitucija leidžia tik įrašus kita kalba kitų įrašų skyriuje. Tą patį bent du kartus patvirtino ir Konstitucinio Teismo įgaliota Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

- Vis dažniau matome valdžios mėginimus priimant įstatymus, jų pataisas ar nutarimus apdumti visuomenę pagal principą: viena sakau, kita laikau mintyje. Kaip jūs manote, ar šitas principas netaikytinas ir šiam atvejui?

- Viena vertus, įstatymas priiminėtas labai atvirai, nesislapstant, galima sakyti, juo didžiuojantis.

Politikai Ž.Pavilionis, V.Abramikienė, J.Džiugelis ir daug kitų rašė, kodėl tą laiko labai geru sprendimu.

Negali sakyti, kad slėpė. Kita vertus, įstatymo priėmimą lydėjo kaip reta gausi melo lavina.

Meluota, kad jis neprieštarauja Konstitucijai, nors prieštaravimas konstatuotas net kelis kartus ir tą rašė net Seimo Teisės departamentas.

Meluota, kad įstatymas tik dėl mišrių santuokų, ne dėl Lietuvos lenkakalbių, nors įstatymas apima ir pastaruosius, o tik susituokusiems su užsienio šalių piliečiais taikomas pataisas valdantieji griežtai atmetė.

Meluota, kad rašyti pasuose nevalstybine kalba yra „europinė" ar „vakarietiška" praktika, nes, priešingai, tą darančių šalių Vakaruose - nėra, yra tik kelios mūsų posovietiniame regione.

Manipuliuota net tuo, kad Antanas Smetona 1938 metais pasirašė analogišką įstatymą. Tai tiesa, bet visi patogiai nutyli, kad tas įstatymas buvo priimtas po Lenkijos ultimatumo, kaip vienas jų reikalavimų, palaužusių ir žeminusių Lietuvą.

Paralelė su 1938 metų nuolaidomis Lenkijai geriausiai parodo, kad toks pasų „liberalizavimas" žemino Lietuvą tada ir žemina dabar.

Skirtumas tas, kad dabar yra nemažai žmonių, kurie neturi tautinės savigarbos ir to nesupranta.

- Ką galima pasakyti apie Konstitucijos vaidmenį, įtaką priimant panašius įstatymus - politikas Emanuelis Zingeris verčiau pasirems „Aušros" laikų rašmenimis, kiti postringaus apie atvirą visuomenę, civilizuotą dokumentą. Kodėl su Konstitucija šiandieniniams valdantiesiems ne pakeliui?

- Konstitucija įtvirtina principą, kad viešajame gyvenime ir piliečių santykiuose su valstybe turi būti vartojama valstybinė kalba, kurios mokėjimas visiems piliečiams - privalomas.

Su šiuo principu valdantiesiems tikrai ne pakeliui. E.Zingerio ir kitų kalbos apie XIX-XX a. sandūros laikų rašmenis yra dar viena manipuliacija.

Tiesa, kad tautinio atgimimo vedliai, tas pats Jonas Basanavičius, savo tekstuose rašė „w".

Jie daug ką rašė kitaip. Tačiau tai nebuvo užsienio kalbos raidynas.

Tuo metu, iki Jonui Jablonskiui sunorminant lietuvių kalbą, tai buvo būtent lietuvių kalbos dalis ir jie vartojo savo mylimą lietuvių kalbą tokią, kokia ji tada buvo. Dabar gi akivaizdu, kad į pasus kišamų raidžių lietuvių kalboje nėra. Tai visiškai kitas santykis.

Panaši manipuliacija yra ir užuominos į lenkiškus užrašus Lenkijos okupacijos metais mirusių lietuvių antkapiuose.

Apsimetama, kad jei antkapyje iškalta pavardė su „w", tai teisė į tikrąjį pavardės užrašymą neva realizuota tik po mirties.

Yra visiškai priešingai - lenkų kunigai daugybės žmonių nesutiko laidoti, jeigu nebus lenkiško užrašo.

Ne vienas to laikotarpio Vilniaus krašto lietuvis yra tą paliudijęs, vienas kitas dar vaikšto tarp mūsų. Ironiška - Seimas įteisina okupacijų padarinius - prievarta ar dėl prisitaikymo prie įvairių režimų prievartos sulenkintas pavardes.

- Tiek vienalyčių „šeimų" įteisinimo atžvilgiu, tiek narkotikų legalizavimo ir kai kurių alkoholio draudimų naikinimo atveju kalbama, kaip tai padėtų sustiprinti žmonių orumą. Ta patį girdime ir dėl lietuvių kalbos darkymo. Tai yra mažumų diktatūros plano dalis?

- Žmogaus orumas yra esminė krikščioniškos civilizacijos, kuriai ir mes priklausome, sąvoka.

Tai mintis, kad kiekvienas žmogus, nors skiriasi gebėjimais ir visais išoriniais bruožais, yra vienodai vertingas vien dėl to, kad yra Dievo sukurtas žmogus.

Mūsų dienomis bandoma ir jau pavyko visiškai apversti šią sąvoką, orumą suprantant kaip autonomiją, kaip principą „darau, ką tik noriu".

Sekant jūsų pavyzdžiu apie vienalytes „šeimas", klasikinė orumo samprata klaustų, ar patys savo orumo nežeidžia vyrai, santykiaujantys su vyrais?

Naująja „darau, ką noriu" orumo samprata besiremiantys žmonės sako, kad jų orumą žeidžia tai, kad valstybė jų santykių neprilygina vyro ir moters santuokai.

Neatsitiktinai konservatyviais apsimetantys, o iš tiesų visiškai liberalūs politikai, tokie kaip A.Navickas, taip labai mėgsta kalbėti apie orumą.

Tai nieko konkretaus visuomenei nebereiškiantis, talpus prasmėms žodis.

Paso įrašai tarsi neturi moralinės dimensijos, bet čia taip pat bandoma kalbėti apie orumą. Esą įrašas norima kalba to orumo padaugina, o įrašas valstybine kalba - jo sumažina. Įrašo kalba, kol gyvename pagal visiems vienodą ir lygybę prieš įstatymą laiduojančią tvarką (o iki šiol taip ir yra), žmogaus niekaip negali žeminti.

Apskritai, tiesa, kad bandymai sukurti daugiakalbystę pasuose yra bendro plano kurti kuo didesnę įvairovę dalis.

Keičiant šeimos sampratą kuriama „šeimų" įvairovė, keičiant lyties sampratą - lyties tapatybių įvairovė, lietuvių tautą pakeitus „Lietuvos tauta" bandoma pasakyti, kad Lietuva yra atsieta nuo ją įsteigusios tautos, stumiant Katalikų bažnyčią iš viešojo gyvenimo į privačią erdvę bandoma sukurti religinę įvairovę, kuri nereikštų daugiau religijos valstybės gyvenime, priešingai, reikštų jos nebuvimą, nes - kuo ryškesnė religinė įvairovė, tuo aiškiau, kad nė viena jų negali lemti valstybės įstatymų.

Paso įrašai tapo simboliniu būdu tą patį principą pritaikyti tautybei ir kalbai.

- Piliečiai, Sausio 13-ąją nušvilpę premjerę ir Seimo pirmininkę, buvo pavadinti ne Lietuvos žmonėmis, o jedinstvininkais. Parlamentarai, balsavę už lietuviškos abėcėlės sudarkymą, vadinami ir išdavikais, ir išgamomis. Kokių epitetų nusipelno vieni ir kiti jūsų akimis?

- Ironiška tai, kad Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas „Jedinstvo" vadino Sausio 13-osios protestuotojus, tačiau būtent jo partijos atstovai Seime sausio 18 dieną masiškai balsavo už vieną svarbiausių tikrosios „Jedinstvo" programos tikslų - asmenvardžius pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės.

Juk, kaip Sąjūdis kovojo už valstybinės kalbos statusą lietuvių kalbai, taip „Jedinstvo" ir autonomininkai kovojo už tris oficialias kalbas Lietuvoje. 36 TS-LKD atstovai Seime balsavo už šį „Jedinstvo" tikslą, bet prof. Landsbergis dėl to neišspaudė nė žodžio, priešingai, atsargiai tą teisina ir gina.