„Viskas yra rylos sukimasis, bet tik vienetai ja groja, jie - laimingiausi“
(1)Esate profesionalus režisierius, aktorius, tad šventiniu laikotarpiu apsirengiate Kalėdų Senelio kostiumą ir dalyvaujate šventėse. Ką jose pastebite?
Adventas - švenčių laukimo laikas. Man jis šiemet prasidėjo Nasrėnuose, Motiejaus Valančiaus muziejaus organizuotu advento vakaru. Labai jaukus, žmogiškai šiltas vakaras buvo. Tokio jaukumo dabar dažnai pasigendu šventiniuose renginiuose.
Atrodo, lyg visi varžosi, kas spalvingesnį, trankesnį kalėdinį vakarėlį suorganizuos. Bet tas trankumas, spalvingumas niekada nebuvo būdingas tradicinėms lietuvių šventėms.
Ryla - toks instrumentas, kuris netinka prie to triukšmo. Ji groja daug kalėdinių giesmių ir lopšinių.
Gaila, kad vokiškų, ne lietuviškų, tačiau jas daugelis žino. Jaukus mechaninis muzikos instrumentas - dvaro kultūros palikimas. Unikalus tuo, kad norint juo groti nebūtina būti muzikantu, reikia tik mokėti rankenėlę sukti.
Daugelis šį instrumentą vis dar vadina lenkišku „katarinkos“ arba rusišku „šarmankos“ pavadinimu, o lietuviškasis ryla pavadinimas šiam instrumentui, man atrodo, labai vykusiai parinktas.
Kartais žmonės, išgirdę rylos melodiją, nusišypso, padėkoja. Šitas instrumentas - labai paprastas, bet magnetizuoja. Supratau vieną labai svarbų dalyką: gyvenime negalima daryti to, kas nepatinka.
Rylos pavadinimas kilo nuo žodžio „ryliavimas“, taip vadinamas buvo melodingas, gyvas, laisvos formos piemenukų dainavimas.
Kaip šiuolaikiniai žmonės priima rylos melodijas?
Labai gerai priima vyresnės kartos žmonės ir vaikai. Senoliams, matyt, dar pasąmonėje skamba rylos melodijos iš praeities, o vaikai ją mėgsta todėl, kad rylos muzikos pagrindas yra melodija.
Maži vaikai auga su melodinga muzika, kol tampa paaugliais, tada juos užvaldo ritmas, masinės kultūros skonis.
Kartais žmonės, išgirdę rylos melodiją, nusišypso, padėkoja. Šitas instrumentas - labai paprastas, bet magnetizuoja.
Jūsų pasirodymuose su ryla dalyvauja ir šuniukai, ir lėlės. Kuriate savitą gatvės teatrą, tačiau nutolote nuo akademinio teatro. Kodėl?
Kitą kartą toks teatrališkas bendravimas su žmonėmis gatvėje yra stipresnis nei teatre.
Mane jis žavi tuo, kad gatvėje daugiau tiesioginio santykio ir improvizacijos. Jaučiu malonumą sukurdamas gatvėje teatrališką šventę sau ir kitiems.
O nuo teatro nutolau. Su amžiumi kiti dalykai domina.
Kokie?
Tai, kas tikra, kas turi išliekamąją vertę, prie ko norisi sugrįžti.
Teatras dabar retai kalba apie tikrus dalykus. Jis pasidarė kaip parduotuvė. Ateini į parduotuvę - lentynos visko pilnos, bet negali toje gausoje, tarp tų etikečių rasti tikro, su meile pagaminto produkto.
Menas tapo etiketinis etikečių pasaulyje, toks, kurį reikia parduoti, įsiūlyti.
O kur rasti tai, kas iš sielos sielai?
Kaip jūs pats švenčiate Kalėdas?
Pats nešvenčiu, dažniausiai dirbu. Dirbti man patinka, nes matau, kad kitiems gera nuo mano darbo. Ir manau, kad geriau yra padaryti šventę kitam.
Jeigu darbo nėra, tada su šunimis prie jūros nuvažiuoju. Su šunimis randu daugiau apie ką pakalbėti nei su žmonėmis.
Nieko nekaltinu. Tiesiog toks etapas dabar mano gyvenime, kai noriu daugiau stebėti. Anksčiau norėjau dalyvauti.
Ką pastebite?
Kad eilinis žmogus priverstas 8 val. dirbti, bėgti, verstis per galvą, kad galėtų išgyventi, skolas atiduoti.
Jis gyvena nuolatiniame triukšme, jis neturi prabangos pavalgyti pusryčius ar vakarienę tyloje. Kuris iš mūsų gali sau leisti valgyti tyloje?
Kartais sutinku išmintingų senolių, su kuriais yra apie ką pakalbėti, ir mėgaujuosi tuo, kad darbas leidžia man bendrauti su mažais vaikais. Jie dar yra nesugadinti ir labai išmintingi. Jie mane akumuliuoja.
Supratau vieną labai svarbų dalyką: gyvenime negalima daryti to, kas nepatinka. Jeigu tik darysi, gausi kaip su bumerangu per galvą.
Daug teko purve pasivolioti, kol tai supratau. Kadangi artėja man pensinis amžius, pasižiūrėjau savo darbo knygelę, suskaičiavau joje apie 30 profesijų, pradedant lavonų išnešiotoju Onkologijos skyriuje, sargu, šaltkalviu, žurnalistu, universiteto dėstytoju... Daug teko praeiti, kad suprastum šį paprastą dalyką: neužstok kitam saulės ir tau niekas neužstos.
Groti ryla - yra tai, kas jums patinka. Kažkada esate sakęs, kad tai buvo jūsų vaikystės svajonė, kurią leidote sau išpildyti. Apie ką jums yra rylos melodija dabar?
Ryla man yra mąstymo apie pasaulį ir įsiklausymo į kitą žmogų būdas. Ryla groja nuolat pasikartojančią melodiją.
Mes juk taip pat visą gyvenimą grojame tą pačią melodiją.
Kalėdos, Velykos, Joninės, Vėlinės... Visą gyvenimą, metais iš metų sukamės tarp šių keturių taškų, bet iš tiesų net tų pačių dalykų neišgyvename iki galo.
Perkam dovanas, dažom kiaušinius, degam laužus, žvakes, bet ar tai paliečia esmę?
Įsivaizduojame, kad kasmet labai daug atrandame, patiriame. Knygų, filmų, renginių vyksta tiek, kad išprotėti gali. O kiek žmogui jų reikia? Kiek juose prasmingų akimirkų?
Viskas yra rylos sukimasis, bet tik vienetai ja groja, jie - laimingiausi.
Aš jaučiu, kad grodamas ryla nedarau niekam blogo ir man niekas nedaro.
Kiek metų jau grojate ryla?
Tiksliai nežinau, devynerius ar dešimt, bet tiksliai atsimenu, kad ji atkeliavo pas mane iš Vokietijos gruodžio 30 d. Nuo tada ir groju.
Grojate ryla įvairiose Klaipėdos miesto erdvėse. Kuri vieta jūsų mėgstamiausia, kodėl?
Man patinka groti gatvėje, nes gatvė turi karnavališkumo.
Žmonės savimi yra namuose, o kai eina į gatvę jie kitaip apsirengia, moterys pasidažo, vyrai lyg „mandresni“ pasidaro. Man patinka Romualdo Granausko pastebėjimas, kad savimi esame su savimi, o tarp žmonių esame tokie, kokie norime būti.
Labiausiai išskirtinė Klaipėdos miesto vieta man yra turgus. Ne veltui režisierius Juozas Miltinis siųsdavo studentus į turgų stebėti žmonių.
Turgus yra tarsi paskutinis gyvas laikraštis, be „laikų“, širdelių ir kitų „emodžių“. Bendraudami telefonu, per ekranus nesame gyvi, esame pasislėpę.
Tik gyvai bendraujant žvilgsnis, kūno judesys gali pasakyti daugiau nei žodis.
Turgus man yra ta vieta, kurioje gyvas su gyvu susitinka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą