Spektaklis „Vienuolio išpažintis“ – estetiškai preciziškas, bet turiniu veidmainiškas

Spektaklyje kuriamas pasakotojas nuolat ieško kaltų aplink save, bet ne savyje. Atsakomybė sistemingai permetama kitiems: broliams, kolegoms, bendruomenei, tiems, kurie neatsiprašė, nesuprato ar neįvertino. Tuo pat metu nutylima paties pasakotojo veidmainystė, jo gebėjimas prisitaikyti, ieškoti asmeninės naudos ir patogiai perrašyti savo istoriją taip, kad jis visada liktų moralinėje aukštumoje.

Tie, kurie šį žmogų pažinojo trumpai, dažnai pasimovė ant charizmos ir šventumo įvaizdžio. Tie, kurie pažinojo 10, 20 ar 30 metų, žino: tai ne gelmė, o kaukė, užsidėta norint pasiekti tikslus.

Ypač ciniškai skamba detalės, kurios pateikiamos kaip dvasinės metaforos. Pavyzdžiui, teiginys, kad vienuolis piešdavo kopų tulpes, atrodo kaip sąmoningas romantizavimas. Kur kas tikslesnė alegorija būtų narcizai - kaip savimeilės ir narcisizmo simbolis, persmelkiantis visą pasakojimą. Tai nėra išpažintis - tai savęs gražinimas.

Atskiro dėmesio verta frazė, kad „kai Dievas išėjo iš vienuolyno, aš paskui Jį išėjau“. Tai ne poezija ir ne dvasinė krizė, o atviras marazmas, pateikiamas kaip gili tiesa. Ši mintis ne atskleidžia tikėjimo dramą, bet bando pateisinti paties žmogaus sprendimus, perkeliant atsakomybę Dievui, tarsi Jis būtų pirmas pasitraukęs. Tai - melas, užmaskuotas metafora.

Todėl šis spektaklis neturėtų būti vadinamas „Vienuolio išpažintimi“. Tai nėra atvira savianalizė ar drąsus tiesos pripažinimas. Tai vienuolio pasiteisinimas: gražiai apšviestas, estetiškai išbaigtas, bet morališkai tuščias bandymas nusimesti kaltę ir išeiti švariam kitų sąskaita.

Ir simboliška, kad finale vienuolis nusivelka vienuolio apdarą: scenoje tai gali atrodyti kaip apsivalymas, bet šiame pasakojime tai labiau primena kitką - nusimetamas ne rūbas, o atsakomybė.

O tada lieka esminis klausimas: koks šito spektaklio tikslas? Jei tai būtų tikra išpažintis, joje būtų vietos kaltės pripažinimui, tiesai ir tylai, o ne nuolatiniam kaltųjų medžiojimui. Čiagi susidaro įspūdis, kad tikslas yra susirasti patogų pasiteisinimą ir kartu užsikurti naują įvaizdį - naują židinį ir naujas rusenančias viltis, kurias galima uždegti kitų akyse, kad būtų galima eiti toliau siekiant naujų tikslų. Ne tiesa išlaisvina - o gerai suvaidintas pasakojimas, skirtas tam, kad vėl būtų patikėta.