Valdas Vižinis

Valdas Vižinis. „Nužudyti” Rimą, Justiną, Salomėją

(7)

Trys neeilinės asmenybės, Lietuvos kultūros uolos, trys neeiliniai dvasinio žmogaus gyvenimo žadintojai, trys likimai, suvienyti politikų teismo nuosprendžiu. Žeminančiu, menkinančiu, žlugdančiu, keliančiu skausmą.

Nepakeliamu – Lietuvos politikoje nėra sąžinės, moralės. Nėra kilnumo, atjautos. Nėra žmogiškumo. Juk suvokiant žmogiškuosius likimus taip nesielgiama. Dar ir dar kartą prikišamai parodant – politika negailestingai šlykšti, o ja užsiimantys – šlykštūs, pavojingi, dviveidžiai.

Kai kaltės – Salomėjos – gyveno ir kūrė Stalino okupacijoje, Justino – gyveno ir kūrė sovietmečiu. Ir jau protu nesuvokiama Rimo – gyveno ir kūrė Rusijoje !!! Lyg žaibu per sąmonę – lyginant su jų kūrybos milžiniškumu politikų „inkriminuotos” kaltės – tik sunkiai nusakomi pilkumų toliai jūroje.

Galvoje netelpa ir tai – kaip? Juk nei vienas jų nedirbo sovietinėse represinėse struktūrose, nežalojo, nevežė, neskundė.

Žinau, žinote ir jūs – tai neišvengiamybė, vieną sovietiniais laikais konservatorijoje dėsčiusį marksizmą leninizmą kultūrologą, nuolat rašantį sunkiai nuvokiamus eilėraščius.

Prisisiuvusį Tėvynę prie kišenės. Iš visų jėgų, kiek dar beliko, bandantį ropštis į dvasinių lietuvių autoritetų plejadą. Kuriantį žiniasklaidos paslaugiai pakišamoje kiekvieno lietuvio panosėje.

Neliečiamą, įslaptintą, tą kurio KGB byloje, kaip nustatė LNK žurnalistai, nebėra pusės lapų. Nereikia būti dideliu pranašu – netrukus šio kultūrologo pavardę bandys kišti į miestų gatves, mokyklas.

Galbūt neturėčiau taip rašyti ir rinktis tik orius žodžius. Tačiau pyktis – pamatinė žmogaus savybė ir kartais žodžius rinkti – lyg būti persekiotojų pusėje. Juolab pasaulyje kurį paliko išmintis – išgirstami tik įžeidimai ar pažeminimai.

Emocinio proletariato prakeikimas

Filosofas Arvydas Šliogeris teigė tikrąjį meną atspindint būtį. Tą didžiąją, sunkiai suvokiamą mąstyti nepratusiam žmogui meno prasmę. Rimo, Justino, Salomėjos.

Maskvos Vachtangovo teatro, buvusio Rimo Tumino namais, pomirtinė dedikacija prasideda žodžiais „Kosminio mąsto meistras”. Meistras Rimas – filosofas, kuriam harmonija, grožis, pasaulis, gėris, blogis, jų sąveika – žmogaus dvasinio pasaulio grindimas.

Harmoningos, kilnios žmonijos nuolatinis siekis lydėjo didįjį Lietuvos Meistrą ir mirė kartu. Gyvenimas – lyg žvaigždė, kurios nebėra, tačiau šviesmečiais sklendančią šviesą dar galės stebėti kelios kartos.

Andželika Cholina rašo: „nubaustas Tuminas buvo ir visuotine meile, kuri virto ir į nemeilę – tautos Genijus išvejamas iš savo teatro, iš šalies, kai kultūros politikai vadovauja žmonės su emocinio proletariato kompleksu, kurie rūpinasi savo reikšme, priešingai nei Tuminas, kuris išnaudojo savo padėtį ir talentą tam, kad tarnautų žmonėms, o ne virš jų pakiltų…”

Rusijos teatralai neatsitiktinai Rimui suteikė Meistro titulą. Iškiliausiame XX -XXI a. Bulgakovo romane – „Meistras ir Margarita” Šviesa ir Blogis – nesutaikomos priešybės – aiškina viena kitą, bet net absoliutus blogis – pasirinkęs kančios stebėtojo kelią gali būti kilnus.

Savaime brėžiasi Bulgakovo meistro ir Lietuvos Meistro paralelės. Bulgakovo Meistras – sugebėjęs pervokti tūkstantmečių slepiamą Kūrėjo likimą po mirties netapo šviesa. Jis, Blogio paprašęs pasiimti iškankintą Meistrui suteikė taip trokštamą ramybę. Kaip ir Rimui, pasaulį ir sceną mačiusiam Kūrėjo akimis.

Oskaras Koršunovas rašo: „Gal kaip niekas suprantu Rimo dramą. Menininko patekusio į istorijos kumpliaračius. Praradusio viską ir čia, ir ten. Ir pas savus ir pas priešus. Prarado abu savo sukurtus teatrus, kuriuos vadino namais. Iš vienų namų išėjo, į kitus neįsileido.

Neįsileido mirtinai sergančio į namus, kuriuos nuo pamatų iki iškilių bokštų pats pastatė. Nebeleido kurti tėvynėje. Mirė kurdamas egzilyje. Negrįžta iki šiol. Biblinis Jobas viską prarado, bet po to atgavo. Rimas nebeatgavo. Dar vienas sutapimas, po mano atleidimo mane pakvietė tik vienas teatras – Rimo. Per daug sutapimų. ”

Modernios Lietuvos valdžia ir nauja kankinystė

Nejučia brėžiasi Lietuvos paralelės su senovės Roma, dabartine Rusija. Valdžios ir kultūros susidūrimas visada tragiškas kūrėjo likimui. Kiekvienas totalitarizmas kuria kankinius. Lietuviška valdžia, antikultūros ministerija savuosius – Rimą. Justiną. Ir Salomėją.

Nekonroliuojama kultūra visais laikais potenciali priešprieša ideologijai. Ideologija visada tarpsta bekultūrėje žmogaus sąmonės pusėje. Kai kultūra skatina žmogų mąstyti, jausti, rištis su pasauliu nematomomis gėrio linijomis. Juk neįmanoma skaičiuoti kilnumo, meilės žmonėms, orumo, pagarbos. Šie klodai už mokslo ribų.

Nepasversi, neištirsi prietaisu. Kultūra, ne ideologija žmogų daro žmogumi. Iš kvailio ideologija gali daryti tik didesnį kvailį, kai kultūra skatina kur kas kilnesnei gyvenimo pajautai.

Yra kultūra dvasingumu rišanti žmogų su pasauliu ir yra politinė ideologija – momentinė valdžios nauda. Teisėjų vardų neprisimena niekas. Tik nuteistuosius.

Valdžios šėlsmetis

Antikultūros ministerija, ideologiją vietoj kultūros brukantys politikai taip ir neišgirdo žinomų profesorių, docentų kultūrininkų kreipimosi dėl Salomėjos – dirbančios genocido centre buvusios žurnalistės išvados tendencingos ir neprofesionalios.

Kad politikų sprendimas keisti Salomėjos Nėries gatvių pavadinimus pagrįstas vieninteliu dokumentu, kuris, pasak jų, yra „tendencingas publicistinis ir mėgėjiškas rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio“.

Patvirtino gera dešimtis profesorių, docentų, mokslo darbuotojų.

Labai tiksliai valdžios šėlsmetį apibūdina Arvydas Juozaitis per Rimą, o ir Justiną – nepriklausomybę atnešusi Lietuva išvaroma iš Lietuvos.

Justino likimas ne mažiau tragiškas.

Didieji kūrėjai gyvena du gyvenimus – mirtingąjį ir nemirtingąjį. Net didieji poeto politiniai priešai pripažįsta – „didysis” ir tuoj pat „nemirtingąjį” numeta į dvasinį pragarą – „sovietmečio”.

Kiek dar išnirs iš pelkių miglų ir bandys poetą nusitempti į savo prietemas Toleikių, Putinaičių. Iššoksiančių pagal nematomo tamsos dirigento lazdelę.

Kultūra ir „žudanti” žmogiškumą, žmogų verčianti tik naudos siekiančiu gyvuliu antikultūra.

Yra Užkalnis, Ramanauskas, Šurajevas, antikultūros ministras Simonas Kairys. Ir yra RIMAS, JUSTINAS, SALOMĖJA.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder