© delfi.lt nuotr.
Verslininkė Jolanta Blažytė: „Etikečių baimės sindromas“, - taip pavadinčiau virusą, kuris šiuo metu siaučia Lietuvoje
(4)Karas Ukrainoje paėjo visai ne taip, kaip žadėjo mūsų „miltuoti“ influenceriai, o Vakarų pasaulis atsimušė į egzistencinį klausimą „kur eiti“: ar į Trečiąjį pasaulinį karą ar į derybas su Putinu.
Vartant Vakarų žiniasklaidos puslapius vis tik pastebiu dūsavimus tema „niekas nenorėjo mirti“.
Ukraina stumiama į derybas su Putinu ir nieko čia jau nebenuslėpsi.
Leidinyje The Financial Times išėjo straipsnis pavadinimu:
„Ukraina susiduria su tamsiausia valanda“
Pagrindinės straipsnio tezės:
Karininkai netiki, kad pavyks atsiimti teritorijas iki 1991m sienų;
Net priekinėse linijose kovojantys kariai išreiškia norą pradėti derybas su Rusija;
Vakarai didina spaudimą Zelenskiui, kad šis ieškotų diplomatinių sprendimų;
Vašingtono pareigūnai pripažįsta: mes pralošinėjame karą;
Didžiausia rizika – D. Trumpo pergalė. Jis jau kritikavo Zelenskį dėl atsisakymo derėtis;
Iš Vašingtono Zelenskis grįžo be leidimo atakuoti Rusijos teritoriją ir be kvietimo į NATO;
Ukrainiečių dalis, kuriems nepriimtinos teritorinės nuolaidos sumažėjo nuo 87 proc iki 55 proc.
Vakarai tikrai nenori mirti. Tiksliau paprasti Vakarų žmonės. Štai Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ruošiasi skambinti Putinui.
O ką daryti, jei kanclerio reitingai nugarmėjo į dugną, o reitingų viršūnėse karaliauja politinė jėga AfD, kuri pasisako už taikos derybas su Rusija?
Tai čia tokios nuotaikos Vakaruose. O Lietuvoje viskas kitaip. Čia šiukštu negalima kalbėti to, apie ką dažnai jau rašo ir Financial Times ir Washington Post ir Bloomberg ir Economist ir pan.
Čia negalima kalbėti apie tai, apie ką kalba jau didžioji dalis tiek JAV, tiek Europos piliečių.
Čia negalima net 10 proc pasakyti to, apie ką kalba buvęs ir net gal būsimas JAV Prezidentas D. Trumpas.
O jeigu prasižioti apie Ukrainos teritorines nuolaidas Rusijai (ko pageidautų net 45 proc Ukrainos žmonių), tai jau tada belieka tik apsisiausti balta paklode ir keliauti paskui tą vietos nerandantį vaiduoklį.
Daug keliauju po Europos šalis, daug bendrauju su tų šalių žmonėmis ir visur pataikau „ant tų“, kurie nori taikos, nori ateities, nori gyventi, kurti, dirbti ir visiškai nesvajoja tapti patrankų mėsa.
Tačiau parvykus į Lietuvą – o mama mia!!! Ir vėl tas „mes jiems parodysim“, „mes nugalėsim“, „mes pasiųsim paskui laivą visus, kurie ne su mumis“.
Apie tai, ką jau atvirai rašo Financial Times ir daug kitų „sisteminių“ vakarietiškų leidinių, Lietuvos politikoje iš esmės kalba tik viena politinė jėga - TAIKOS KOALICIJA. Ir ką?
Nežinau, ar tie drąsūs žmonės dar suskaičiuoja, kiek jie sulaukia „heitų“, šmeižto, cancel‘inimo?
O kur dar tonos etikečių!!!! Juk norėti Taikos Lietuvoje yra kone nusikaltimas.
O štai norėti Trečiojo pasaulinio karo, virš galvos skraidančių branduolinių raketų ir vis naujų upių kraujo (geriausiai svetimo)- va čia tai jėga, va čia tai edukacijos laipsnis, va čia tai „vertibinė politika“.
Tuo tarpu visa kita į valdžią susiruošusi govada politikų vis dar tampo 2022metų naratyvus, nors dvejų metų bėgyje geopolitinė situacija apsivertė aukštyn kojomis.
Tik baimė ir prisitaikymas liko tie patys, ir toje pačioje sukaustyto proto konstrukcijoje.
Nes, nūūū, jeigu tik prasižiosi „kitaip“, tai tuoj išlįs koks Algelis su savo siūlymais šaudyti ar koks konservatorių komjaunuolis, per kiekvieną mėnulio pilnatį rašinėjantis Prezidentui pisiulkas ir skundžiantis „ ne tuos“.
Na, ir, aišku, dar koks nors miltuose išsivoliojęs influenceris, su visu ir kasdien atsinaujinančiu savo etikečių fabrikėliu.
Ir visi visų „sisteminių“ bei „nesisteminių“ partijų vadovai karo Ukrainoje tema šoka tą patį kadrilį, kuriam muziką rašo tai balkonėlio muzikantai, tai vilos Graikijoje šeimininkai.
Nes jeigu nešoksi, taigi gausi etiketę.
„Etikečių baimės sindromas“, - taip pavadinčiau virusą, kuris šiuo metu siaučia Lietuvoje.
Nenuostabu.... 50 metų sovietmečio kilpoje gyvenusi karta žinojo, kad yra visiškai įprasta kalbėti vieną, jausti kitą, o daryti trečią.
„Sėdėk tyliai, daryk kas tau sakoma ir tapk niekuo“, - toks buvo sovietinio botago, raižančio žmonių smegenis, veiklos tikslas.
Atrodo, niekas per 30 nepriklausomybės metų nepasikeitė.
Ir jei Vakarų Europos, pavyzdžiui, Vokietijos žmonės kalba ir galvoja laisvai ir savo karingąjį kanclerį gali pastatyti į vietą, tai nemaža dalis lietuvaičių vis dar sėdi išgyvenimo programoje, kurią valdo „sėdėk tyliai ir tapk niekuo“ įstatymai.
Ir vis pagalvoju: ką veiks ta „elitinė“ valdžios chebra, šiuo metu dedanti „į kelnes“ dėl kiekvienos iš palatos Nr.6 atkeliaujančios etiketės, tuomet, jei virš galvos pradės skraidyti ne etiketės, o pačios tikriausios branduolinės bombos?
Ką veiks visi tie sofos generolai, kurie visada žino, kaip turi būti valdomas pasaulis, bet niekaip nežino, kaip numušti per sieną nelegaliai skrendantį oro balioną?
Ką veiks tie „ekspertai“, kurie šventai tiki, kad L. Kasčiūno į Lietuvą atgabenti betono gabalai yra ne pinigų plovimas, o NATO 5 straipsnį perspjaunanti saugumo garantija Lietuvai?
Ir šiaip, ką veiks visa ta agresyvioji palata Nr6?
E.M. Remarkas sakė: „aš visada galvojau, kad kiekvienas žmogus pasisako prieš karą, kol nesupratau, kad yra tokie, kurie pasisako „už“, ypač tada, kai jiems patiems nereikia kariauti“.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą