NUOPELNAI. „Iš tiesų didžiuojuosi, kad tuo metu, kai vyko tas karas su rusais, man pirmininkaujant miesto Tarybai, Klaipėdoje pabaigėme statyti Jūrininkų ligoninę, Jūrų muziejų, atidarėme Kalvystės muziejų, įsteigėme Klaipėdos universitetą, butus privatizavom“, - apie nuopelnus miestui atsiliepia Vytautas Čepas. Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.

Vytautas Čepas: Neturime atsparumo svetimai įtakai

(12)

Kalbamės su rašytoju, psichologu Vytautu Čepu.

- Kaip reagavote į žinią, kad jums suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. Ką jums tai reiškia?

- Nereagavau neigiamai (juokiasi). Žmogus negali pasakyti, kaip tokiais atvejais reaguoti, nes tai būna vieną kartą gyvenime. Nors pagalvojau, kodėl dabar, po 30 metų? Juk pastaruoju metu aš nieko ypatingo nenuveikiau - mano didieji, ypatingi nuopelnai buvo 1990-1995 metais, kai buvau pirmasis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas.

- Tas laikas, jums, vienam iš Klaipėdos sąjūdžio steigėjų, buvo ypač sunkus - teko dirbti tada, kai mieste ypač agresyviai reiškėsi sovietų kariuomenė, prosovietinis judėjimas „Jedinstvo", daug problemų kėlė didelė rusakalbių diaspora, todėl netrūko mitingų, provokacijų, kai būta net bandymų užimti savivaldybę. Ką jūsų patirtis sako, ar šiandien reikia nerimauti dėl to, jog Vilniuje, Klaipėdoje vėl vis daugiau girdisi rusų kalbos ir nematyti didelio noro iš atvykėlių mokytis kalbėti lietuviškai?

- Kalbą gyvenant kitoje šalyje būtina išmokti, nes kitaip būsi atplaiša. Nes sukelsi erzelį ir nepasitenkinimą. Sovietiniais laikais išties buvo baisu - nors lietuvių kalba buvo šios žemės kalba, bet žmonės daugiau kalbėdavo rusiškai.

Negerai, kad dabar atvažiavusieji, turiu omeny ukrainiečius ir baltarusius, net nesiruošia mokytis lietuvių kalbos, nors dirba, pavyzdžiui, aptarnavimo sferoje. Gal galvoja, va, pabūsime čia, laimėsime karą ir grįšime į Ukrainą. Didžioji dalis grįš, bet kita tai liks. Jiems būtina mokėti kalbą.

Manau, kad šitas dabartinės valdžios patosas, esą palaikykim dabar juos, o kalbą jie išmoks vėliau, neturi pagrindo. Reikia tam skirti pinigų, galbūt sudaryti tam tikrus kalbos mokėjimo lygius - būtina per kalbą juos įtraukti į visuomenę. Nes kitaip susidarys diaspora, kuri turės savo papročius, savo kalbą, savo uždarą gyvenimą.

Mūsų valdantieji nori pasirodyti dideli patriotai, internacionalistai. Prisimenat, kaip buvo sovietmečiu - visi internacionalistai, dėl to nereikia mokytis kitos kalbos. Tačiau tas internacionalizmas gali mūsų tautą pražudyti. Nes kalba yra tai, kas tautą buria, palaiko. O dabar kai kam atrodo, na ir kas, įtraukėm tas 3 nelietuviškas raides, na ir kas, leiskime aptarnavimo sferoje dirbantiems atvykėliams kalbėti rusiškai, nieko baisaus, kad gatvėje įmonių pavadinimai angliškai užrašyti. Atsiprašau, neturi būti nieko panašaus.

Tautos kalbos niekada neištinka infarktas ar insultas - kalba miršta iš lėto. Po truputį, po truputį - ir jos nebėra, tik prisiminimai. Kaip iš daugelio kalbų, sakykime, kuršių, jotvingių tik atskirus žodžius težinome. Tas gali ištikti ir lietuvių kalbą, jei ir toliau taip elgsimės. Juk mūsų čia, Lietuvoje, jau nėra nė trijų milijonų.

Todėl šia prasme tai ypač pavojingas dalykas. Deja, daugelis to nesupranta, ypač jaunoji karta, kuri linkusi kalbėti angliškai, ir produktų, įmonių pavadinimus rinktis angliškus. Štai Klaipėdoje vyksta Jūros šventė, o trečdalis pavadinimų - angliški. Kodėl? Klaipėda jau nebemoka lietuviškai? Ar čia tiek užplūs užsieniečių? Bet ar turime jiems pataikauti?

Nėra atsparumo svetimai įtakai. Kažkur esame pametę patriotinį auklėjimą, nes patriotiškumą suprantame taip, kaip tai buvo suprantama Sovietų Sąjungoje: žygiuot, saliutuot, automatas. O juk patriotizmas ateina per papročių ugdymą, tradicijų puoselėjimą, kalbos mokėjimą. Dabar pusė jaunimo jau gerai nebemoka savo tėvų kalbos, nes nežino daugelio lietuvių kalbos žodžių.

Pasakai žodį „keselis" ir matai, kaip žmogus žiūri į tave akis išpūtęs (keselis - iš vyčių nupintas statinės pavidalo krepšys pašarui nešioti - red. past), arba žodis „drapanos" daugeliui jau taip pat nežinomas. Jaunus žmones reikia to mokyti. Pamokos turi būti apie tai, o ne tas dabar propaguojamas „Gyvenimo įgūdžių ugdymas", kur viskas susiveda į daugialytiškumą.

- Rugpjūčio 31-oji kalendoriuje pažymėta, kaip Laisvės diena, nes 1993 m. rugpjūčio 31 dieną Rusijos armija paliko Lietuvą. Jus, aktyviai dalyvavusį išvedant sovietinę kariuomenę, noriu paklausti, ar dabar, vykstant karui Ukrainoje, visai kitaip turėtume vertinti šią Laisvės dieną, kurios daugelis net neprisimintų, jei ne įrašas kalendoriuje?

- Pas mus toks supratimas: va, išvedė kariuomenę - čia jau laisvė. Nieko panašaus. Jeigu tu neturi vidinio laisvės pojūčio, tau niekas negali pagelbėti, joks kariuomenės išvedimas ar dar kas nors. Bet jeigu turi tą laisvės pojūtį, jeigu tu moki jį tramdyti, reguliuot, jis netampa anarchija, nelaisve. Visa tai yra tikroji laisvė.

Tie pirmieji Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos metai, kai trynėmis su rusais, pliekėmės su „Jedinstvo", kai šalia manęs sėdėjo buvęs Klaipėdos saugumo vadas, man buvo didžiausi laisvės metai - aš turėjau progą išreikšti savo nuomonę, galėjau pasakyti, ką apie juos galvoju, ką reikia daryti, galėjau tvirtinti, kad vis tiek čia, Klaipėdoje, nebus Kaliningrado krašto, kaip kad jie norėjo padaryti.

Paprasčiausiai tai buvo darbas, kurį mes turėjome daryti ir darėme. Ir man baisu, kai pasižiūriu, kas darosi dabar. Kai žmogus negali pasakyti net žodžio „sužydėjo", nes žydai įsižeidžia. Pamenat, koks kilo skandalas, kai vienas profesorius, pamatęs savo draugę su jarmulka (žydiška kepuraitė - aut. past.) ant galvos, feisbuke parašė kalambūrą: ar sužydėjai? Tad pasakykite man, ar tie žmonės supranta, kas yra laisvė?

Turime valdančiuosius, Laisvės partiją, kurią vadinu nelaisvės partija, nes daryti kvailystes nėra laisvė. Ar niekinti šeimą ir kurti kažkokius naujus šeimos darinius (du vyrai, dvi moterys) yra laisvė? Ar laisvė yra tai, kai mažuma pradeda diktuoti sąlygas daugumai? Tokie dalykai rodo, kad jie yra mažiausiai laisvi žmonės, jie įklimpę į kažkokį pseudovertyvių liūną ir negali išlipti. Pasakykite, kam reikia priimti įstatymą, kad vyras su moterimi galėtų sugulti, tai yra, žmogus turi gauti kažkokį leidimą. Suprantama, kad žmona turi leisti, bet ar reikia valstybei į tai kištis?

Ar mes laisvi, kai esame kone vienintelė valstybė iš tų civilizuotų, kuri 75 metams įslaptino saugumo agentus. Dabar vienas į kitą žiūrim ir sakom - tu saugumietis. Latviai, estai, čekai paskelbė tuos dalykus viešai ir nieko neatsitiko. O mes uždarėme tai 75 metams. Kodėl? Matyt, visi žinome.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder