Žiniasklaida: Net ir turėdamas lojalų Kongresą ir Aukščiausiąjį Teismą, Donaldas Trumpas vargu ar taps tikru diktatoriumi

Atsakydamas į žurnalisto klausimą: „Ar pažadate Amerikai, kad nepiktnaudžiausite savo galia, kad kam nors atkeršytumėte?“ - D. Trumpas atsakė: „Išskyrus pirmąją dieną“. 

Netrukus paaiškės, ką jis turėjo omenyje, - po lapkričio 5 d. rinkimų ne tik Baltuosius rūmus, bet ir abejus Kongreso rūmus kontroliuoja respublikonai. 

Be to, D. Trumpas de facto kontroliuos Aukščiausiąjį Teismą, į kurį per paskutinę kadenciją sugebėjo paskirti jam artimus teisėjus. 

O dabartinė Respublikonų partija yra daug lojalesnė D. Trumpui nei 2016 m., kai jis buvo išrinktas pirmą kartą. Tokios galios pilnatvės viename asmenyje Amerikos istorijoje jau seniai nebuvo. 

Tačiau, kaip pastebi politologas Ivanas Preobraženskis, Amerikos visuomenė turi ką priešpastatyti bet kokiems bandymams padaryti valdžią Jungtinėse Valstijose absoliučią. Federalinė sistema, nepriklausoma žiniasklaida, pilietinė visuomenė ir profesionali biurokratija - visa tai vis dar yra gana patikima garantija, kad JAV netaps tokia šalimi kaip Rusija.

Kontrolės ir atsvaros priemonės

Kompromisas yra vienas iš Amerikos demokratijos principų. Šalies politinė struktūra tokia tapo iš dalies sąmoningai - pagal „tėvų įkūrėjų“ sumanymą, iš dalies - natūraliai.

 Ji turėjo pašalinti bet kokią valdžios monopoliją. Paprasčiausias padalijimas yra parlamentinis. 

Labai dažnai prezidentas priklauso vienai partijai, o dauguma Atstovų rūmuose arba Senate (o kartais ir visame Kongrese) yra jo oponentų rankose.

Kompromisas yra vienas iš amerikietiškosios demokratijos principų

Naujausias pavyzdys - Džo Baideno (Joe Biden), kuriam teko derėtis su Atstovų Rūmų respublikonų dauguma, valdymas. 

Tai lėmė beveik kasmetinį „uždarymą“, t. y. tai, kad nebuvo patvirtintas kitų metų federalinis biudžetas, dėl to buvo sustabdytas, pavyzdžiui, valstybės tarnautojų atlyginimų mokėjimas.

Tai neleido priimti daugelio strateginių sprendimų, pavyzdžiui, skirti naujos finansinės ir karinės pagalbos Ukrainai ar Izraeliui. 

Tačiau tai taip pat privertė ne tik demokratus, bet ir respublikonus ieškoti kompromisų, derėtis ir priimti labiau subalansuotus sprendimus, ypač vidaus politikos srityje.

Problemiška buvo vykdyti atvirai populistines reformas, kaip tai daroma kai kurių Europos šalių rinkimų autokratijose, pavyzdžiui, Vengrijoje, prieš rinkimus mėtant pinigus pensininkams, policininkams ar daugiavaikiams tėvams.

Donaldui Trumpui, bent jau artimiausius dvejus metus, atrodo, šių demokratinių „išlaidų“ išvengta. Jo bendrapartiečiai susigrąžino Senato kontrolę ir, sprendžiant iš preliminarių rinkimų į Atstovų Rūmus rezultatų, jie vis dar turi daugumą ir tarp kongresmenų. 

Taigi, turint omenyje, kad potenciali konfrontacija tarp vykdomosios valdžios (prezidento sudarytos vyriausybės) ir įstatymų leidžiamosios valdžios yra pagrindinis stabdžių ir atsvarų mechanizmas, jis bus bent jau susilpnintas.

Antrasis „autokratų gynybos“ mechanizmas yra nepriklausoma teismų sistema. JAV tai sudėtinga daugiapakopė sistema, kurios viršūnė - Aukščiausiasis Teismas. 

D. Trumpas per savo pirmąją prezidentinę kadenciją jį pavertė savo sąjungininku. 

Respublikonų prezidentams pasisekė, ir iš jų pusės buvo techninių machinacijų, dėl kurių aukščiausiame teisme, kuris jau seniai sau yra pasiskyręs teisę aiškinti šalies Konstituciją, vyrauja konservatyvių pažiūrų teisėjai. 

Dėl to, pavyzdžiui, dabartinis Aukščiausiasis Teismas panaikino precedentą, kuris vienareikšmiškai draudžia valstijų vyriausybėms ir teismams riboti teisę į abortą.

JAV turi daugiau valdžios institucijų nei trys

D. Trumpas ne kartą yra išreiškęs simpatijas autoritariniams kitų šalių vadovams, leisdamas suprasti, kad pats neprieštarautų imti iš jų pavyzdį. 

Tačiau net ir kontroliuojant įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, D. Trumpo valdžia netaps absoliuti. 

JAV prezidento galimybės ir apribojimai yra kur kas sudėtingesni. Baltųjų rūmų šeimininkas gali vykdyti savo reformas (arba kontrreformas, kaip mano demokratai) federaliniu lygmeniu palankios daugumos Aukščiausiajame Teisme sąskaita.

Tačiau Konstitucijos įstatymų pataisoms turi pritarti dauguma valstijų. Tai reiškia, kad atskirų valstijų teismai nepriklauso nuo prezidento kontrolės. Kaip ir gubernatoriai, ir įstatymų leidžiamosios asamblėjos.

Atskirų valstijų teismai nepriklauso nuo prezidento kontrolės. Taip pat ir gubernatoriai bei įstatymų leidžiamieji susirinkimai

Sudėtinga federalinė sistema neleidžia jam atleisti gubernatorių, kaip tai daro Vladimiras Putinas Rusijoje vienu plunksnos brūkštelėjimu. 

Negali būti nė kalbos apie kokį nors prezidento „pasitikėjimo praradimą“ gubernatoriais. 

JAV yra tikra federacinė valstybė ir, beje, tai rodo, kad šioje dalyje nuo Amerikos federalinių įstatymų nukopijuoti federaliniai teisės aktai net diktatoriškoje Venesueloje kartkartėmis leisdavo opozicijai sėkmingai kandidatuoti regioniniuose rinkimuose ir tada pasipriešinti vietos autoritarams.

Kas nors, kas prisimena, kad klasikinė valdžių padalijimo sistema remiasi triada „vykdomoji, įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia“, gali pamanyti, kad čia Donaldui Trumpui Jungtinėse Valstijose apribojimai baigiasi. 

Tačiau taip nėra. 

Pirma, JAV de facto egzistuoja ir savo įtaką išlaiko vadinamoji ketvirtoji valdžia - žiniasklaida. Pats D. Trumpas nuolat kartoja, kad pagrindinė Amerikos žiniasklaida yra nusiteikusi prieš jį, todėl jam tenka bendrauti su savo rinkėjais per socialinius tinklus. 

Pirmąją prezidento kadenciją jis kurį laiką įžūliai atsisakė bendrauti su profesionaliais žurnalistais. Jų teises gina JAV Konstitucijos pirmoji pataisa, kuri aiškiai draudžia riboti žodžio laisvę.

Žiniasklaidos korporacija plačiąja prasme išlieka galinga atsvara D. Trumpui ir jo „tinkliniam populizmui“. 

Ir čia net Aukščiausiasis Teismas vargu ar jam padės, nes daugelio teisėjų konservatyvumas nesiekia to, kad įstatymų lygmeniu būtų panaikinta ar smarkiai apribota žodžio laisvė. 

„NTV bylos“ Jungtinėse Valstijose vis dar neįmanoma įsivaizduoti net ir tuo atveju, jei D. Trumpas įgytų visišką ir besąlygišką trijų pagrindinių valdžios šakų kontrolę visuose jų lygmenyse.

Sistema yra didesnė už valstybę

D. Trumpo oponentai baiminasi, kad atėjęs į valdžią jis pradės esminę teismų reformą, perleisdamas teisėjams daug didesnę vykdomosios valdžios kontrolę. 

Jis taip pat pažadėjo „perkelti“ 100 000 federalinių pareigūnų iš Vašingtono ir dar 50 000 atleisti.

Ir šie grasinimai suprantami, turint omenyje, kad antrasis sisteminis, bet visai neįteisintas „sulaikymo“ arba „kvailių draudimo“ lygmuo yra Amerikos profesinė biurokratija. 

Sąmokslo teoretikai gali spėlioti apie „giliąją valstybę“, bet mes galime pereiti prie realių faktų. 

Daugelis tikriausiai prisimena, kaip Donaldui Trumpui pirmojo prezidentavimo metu teko kovoti su tyliu Valstybės departamento (amerikietiškojo Užsienio reikalų ministerijos analogo) darbuotojų sabotažu. 

Jie bandė neleisti JAV prezidentui nutraukti santykių su transatlantiniais sąjungininkais Europoje, užmegzti asmeninių santykių su Vladimiru Putinu ar užmegzti „šiltą draugystę“ su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu. Ir ši atkakli sabotažo politika buvo gana sėkminga.

Taip pat galima prisiminti vadinamojo „rusiškojo pėdsako“ per 2016 m. rinkimus tyrimą, įskaitant atskirų D. Trumpo atstovų ryšius su Rusijos lobistais ir agentais.

Žinoma, galiausiai buvo daugiau kalbų nei rezultatų, tačiau apskritai D. Trumpui nepavyko užkirsti kelio tyrimo pradėjimui ir tuometiniam specialiojo prokuroro paskyrimui.

Tai pamiršta tie, kurie dabar sako, kad Donaldas Trumpas vienas ir per vieną dieną, kaip žadėjo, pakeis JAV politiką Ukrainoje, atsisakys Ukrainos interesų, pats sės prie derybų stalo su Kremliumi. 

Amerikos demokratija per savo istoriją yra išgyvenusi bent jau tokius pat sunkius laikus ir ne kartą. 

Vienu metu, pavyzdžiui, teko priimti vadinamąją 22-ąją pataisą - draudimą prezidentams eiti pareigas daugiau nei du kartus. Ir sistema pamažu ir sunkiai, bet susidorojo su Franklinu Ruzveltu. 

Ar ji tapo tokia susmulkėjusi, kad negali apsaugoti Amerikos demokratijos nuo Donaldo Trumpo? Juolab kad būdamas 78 metų jis, aišku, turės mažiau skraidyti pats ir derėtis asmeniškai, o daugiau užsienio politikos įgaliojimų perleisti savo patarėjams ir Valstybės departamentui.

Amerikos demokratija savo istorijoje yra patyrusi bent jau tiek pat sunkių laikų - ir ne kartą

Nėra tikra, kad D. Trumpui pavyks sustabdyti ir pagalbą ginklais Ukrainai. Net sąmokslo teorijų šalininkai supranta, kad Respublikonų partiją finansuoja daugelis ginklų gamintojų. Bent jau dėl to, kad ji pasisako už teisę JAV turėti ginklą. 

Bet jei taip, kodėl jie įsitikinę, kad Amerikos karinis-pramoninis kompleksas, tradiciškai draugiškas tiems patiems respublikonams, atsisakys savo interesų, kuriuos sudaro gamybos didinimas, be kita ko, tiekiant ginklus Ukrainai?

Ir tai tik viena didelė „profesionali korporacija“, turinti aiškius interesus ir galinti daryti įtaką JAV valdžiai.

Verta prisiminti ir kitas solidžias profesines korporacijas, pirmiausia advokatų korporaciją, kuri pastaraisiais dešimtmečiais buvo Demokratų partijos siela, suteikusi jai Clintonų šeimą ir Baracką Obamą. 

Visos šios pusiau formalios ar neformalios bendruomenės, religinės ir etninės grupės turi savo lobistus, turinčius galios Demokratų atstovybėje. 

Sunku įsivaizduoti jas paklusniai stovinčias eilėse dėl apdovanojimų ir kyšių, kaip jų kolegos iš Rusijos.

Tai, kas autoritariniuose režimuose laikoma silpnybe - politinės sistemos sudėtingumas, priverstiniai kompromisai tarp oponentų, neįmanomybė visus sutalpinti į kitą diktatorišką „valdžios vertikalę“ - JAV tampa stiprybe. - visa tai JAV tampa stiprybe. 

Ir jei per savo pirmąją kadenciją, o ir dabar tikrai, D. Trumpas yra pasirengęs „atsukti atgal“ savo pirmtakų demokratų padarytus pokyčius, tai bent jau JAV vidaus politikoje tai nereiškia, kad jis sugebės padaryti negrįžtamų pokyčių šalyje.

Užsienio politikoje reikalai, matyt, bus dviprasmiškesni, atsižvelgiant į sudėtingą tarptautinę padėtį, Rusijos karą Ukrainoje ir padėtį Izraelyje, kuriam tenka kovoti dviem frontais. 

Tačiau net ir čia reikėtų prisiminti, kad užsienio politika Jungtinėse Valstijose mažai rūpi eiliniams amerikiečiams - tai gana siauro profesionalų rato reikalas, kuris daugeliu atvejų net ir labai užsispyrusiems prezidentams sugeba primesti savo situacijos matymą strateginiais klausimais.

Ivanas Preobraženskis, Vidurio ir Rytų Europos ekspertas

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder