Fanfano Tulpės gyvenimo ir meilės istorija

Neprasidėjusi teisininko karjera

Žeraras Filipas (Gerard Philipe) gimė 1922 m. gruodžio 4-ąją Kanuose, buvo antrasis vaikas Marselio Filipo ir Mari Elizos Vilet (Maria Elisa Vilette) šeimoje. Nežinia kodėl būtent su juo, o ne su vyresniuoju sūnumi Žanu, gimusiu metais anksčiau už Žerarą, tėvas siejo didelius lūkesčius.

Jis neabejojo: jaunėlis taps teisininku, kaip ir jis, ir laikui bėgant galės perimti šeimos verslą Žydrajame krante.

O Žeraras, sužinojęs, kad gimė beveik uždusęs, ir gydytojams teko labai pasistengti jį gelbėjant, patikėjo, kad visam gyvenimui įgijo „imunitetą mirčiai". Nuo vaikystės jis pasižymėjo išradingumu, buvo nepaprastai užsispyręs ir visą laiką siekė to, kas jam buvo draudžiama.

Jau mokykloje jis atkreipė dėmesį savo talentais, tačiau spaudžiamas autoritariško tėvo buvo priverstas po mokyklos stoti į Teisės fakultetą Nicoje.

O jo svajonės visada buvo susijusios su aktoriaus profesija. Kai jis nusprendė pasipasakoti tėvui, kad teisės mokslai jam visiškai nepatinka, Marselis Filipas įniršo ir pareiškė: sūnus privalo gauti diplomą ir išmesti iš galvos visokiausias kvailystes.

Romantinis herojus

Bet Žeraras neketino nusileisti. Tėvas jį auklėjo griežtai ir mokė, kad vyrai turi narsiai atlaikyti visus išmėginimus, neverkti net tada, kai skauda. Žeraras tas pamokas išmoko. Jis priėmė tėvo mestą iššūkį, paliko studijas ir išvyko į Žano Volo (Jean Wall) ir Žano Jujė (Jean Huet) dramos mokyklą Kanuose.

Per stojamuosius egzaminus jis pedagogus nustebino gebėjimu iš šalto ir net nuo visko atsiribojusio jaunuolio akimirksniu persikūnyti į tikrą chuliganą, galintį iššokti pro antrojo aukšto langą. Komisijos nariai beveik vienbalsiai priėmė jį į mokyklą.

Pirmasis jį išgarsinęs vaidmuo buvo Angelas Žano Žirodu (Jean Giraudoux) „Sodomoje ir Gomoroje". Būtent tada jis įgijo būrius gerbėjų. O Nacionaliniame liaudies teatre vaidinantį Kaligulą A.Kamiu pjesėje jį pirmą kartą pamatė Marlena Dytrich (Marlene Dietrich) ir liko pakerėta jo talento.

Būtent ji ir patarė Žerarui Filipui neapsiriboti vaidmenimis teatre, o atkreipti dėmesį į sparčiai populiarėjantį kiną. 1944 m. jis debiutavo kino filme „Les Petites du quai aux fleurs", o jau po dvejų metų suvaidino kunigaikštį Myškiną „Idiote" pagal F.Dostojevskio romaną.

Pasisekimas buvo milžiniškas, Žeraras Filipas buvo pripažintas vienu iškiliausių aktorių. Dabar kiekvienas filmas, kuriame vaidino Ž.Filipas, keldavo didžiulį susidomėjimą, jis daug filmavosi ir įsiminė romantiškais vaidmenimis.

Vienas populiariausių jo herojų - Fanfanas Tulpė. Visus triukus filme apie Fanfaną jis atliko pats, be dublerių. Žerarą Filipą pradėta visiškai tapatinti su jo kuriamu personažu, drąsiu lovelasu ir avantiūristu.

Bet iš tiesų Žeraras Filipas visada išlaikydavo ramybę ir blaivų protą ir apie tai ne kartą kalbėjo interviu, ypač pabrėždamas savo gebėjimą skirti darbą ir asmeninį gyvenimą.

Jis likdavo kurčias ir damų dūsavimams, o draugai net sakydavo, kad jo širdyje yra tiek pat šilumos kiek marmuro gabalėlyje.

Ne tokia, kaip visos

Jau 1942 m. Nicoje 19-metis Žeraras susipažino su būsimuoju scenaristu Žaku Sigiuru (Jacques Sigurd) ir jo bičiule Nikole Furkad (Nicole Fourcade).

Merginai buvo 24-eri, ji jau buvo ištekėjusi, augino sūnelį ir nustebino Žerarą rimtumu. Bet tada jis ir įsivaizduoti negalėjo, kuo virs ta atsitiktinė pažintis.

Po ketverių metų jie vėl susitiko, šįkart Pirėnuose, kur Žeraras ir vėl su Žaku Sigiuru atvyko pailsėti, pasisemti sveikatos.

Jie apsistojo Nikolės namuose Giušene. Jauna moteris nebuvo itin kalbi, bet joje nebuvo nė lašo pamaiviškumo, kuris buvo būdingas daugybei jo gerbėjų ir kolegių,o aktoriui jau spėjo įgristi.

Nikolė Furkad tuo metu dirbo dokumentiniame kine ir buvo pelniusi fenomenalia valios jėga pasižyminčio bebaimio žmogaus reputaciją. Nikolė nuoširdžiai rūpinosi svečiais, stengėsi, kad jiems būtų įdomu.

Žakas nuolatos tarškino rašomąja mašinėle, o Žeraras leido laiką su ja: mergina vedžiojo aktorių po kalnus, kartu stebindama jį savo istorijos, geografijos žiniomis.

Jiedu valandų valandas kalbėdavosi ir labai susidraugavo: kartu vaikščiodavo, diskutuodavo, skaitydavo ir aptardavo knygas. Kadangi jos vyras buvo sinologas ir diplomatas, ji ir pati neblogai nusimanė apie Kinijos istoriją, kultūrą, net ruošėsi leistis į kelionę Šilko keliu ant asiliuko, kupranugario bei pėsčiomis, kurią vėliau aprašys knygoje „Azijos karavanas".

Buvo kalbama, kad Žeraras visai nebuvo įsimylėjęs Nikolės, o tiesiog pasistengė ją užkariauti iš azarto.

Jis deklamuodavo jai eilėraščius, tarsi tarp kitko prisiliesdamas prie jos rankos, svilino savo nuostabių mėlynų akių žvilgsniu. Ir vis dėlto ji išskrido pas vyrą, keliavo Šilko keliu, bet nepajėgė užmiršti Žeraro ir likti abejinga aistringiems aktoriaus prisipažinimams.

Žeraro Filipo mama buvo kategoriškai prieš šią santuoką, tačiau ji pamiršo, kad jaunėliui sūnui draudžiamas vaisius visada buvo itin saldus.

Ji niekaip negalėjo suprasti, kuo Nikolė pavergė jos berniuką: nepasižymėjo nei grožiu, nei romantiškumu, buvo visiškai nepanaši į moteris, kurias savo kelyje iki tol sutikdavo Žeraras.1951 m. lapkričio 29-ąją įvyko Žeraro ir Nikolės vedybos. Nusivylusi aktoriaus mama nesiteikė net pasveikinti jaunavedžių.

Gyvenimas kaip akimirka

Nikolė, kurią Žeraras vadino Ana (visas jos vardas - Nikolė Ana Mari) Žerarui pagimdė du vaikus, dukrą Aną Mari ir sūnų Olivjė. Stebėtina, kad aktorius pasirodė esantis nuostabus tėvas, rūpestingas ir švelnus.

Ž.Filipas visus laisvus vakarus leisdavo su vaikais, linksmindamas juos nesibaigiančia savo kūrybos istorija apie takso Zojė nuotykius.

Jis daug dirbo, stengdamasis aprūpinti šeimą, ir nekreipė dėmesio nei į pilvo skausmus, nei į nuolatinį nuovargį. Gal idealiu vyru jo ir nebuvo galima pavadinti, bet jis neabejotinai buvo pasiaukojantis ir darbštus žmogus.

Netrukus skausmai pilve tapo nepakeliami ir Žeraras, raginamas žmonos, išvyko į ligoninę. Tyrimų rezultatai buvo neguodžiantys: aktoriui nustatyta kepenų onkologinė liga. Sužinojusi apie baisią diagnozę, Ana įkalbėjo gydytojus jam apie tai nieko nesakyti.

Ji visą laiką sėdėjo prie jo ligoninėje ir palaikė jo tikėjimą, kad greitai pasveiks. O aktorius tikėjosi pasveikti, kūrė planus ir dėkojo likimui už laimę turėti tokią žmoną.

Juk ji net atleido jam už meilės intrigą su aktore Dani Karel (Dany Carrel), partnere filme „Didieji manevrai", kuri interviu ne kartą aiškiai užsiminė apie visai ne dalykinius santykius su žaviuoju Žeraru.

Ana tada tylėdama išklausė vyro tiradą: „Tu taip pat, kaip ir jie visi, įsivaizduoji, kad ištekėjai už angelo, ar ne? Angelai neveda! Dievas mane sukūrė tik aktoriumi!" Ana į vyro prisipažinimą nieko neatsakė - ji tiksliai žinojo, kad tekėjo visai ne už angelo.

Žeraras Filipas mirė, likus 9 dienoms iki 37-ojo gimtadienio, pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Jo gedėjo visas pasaulis: Japonija - amžinai jauno Pavasario samurajaus, Rusija - Fanfano, Prancūzija - Širdžių princo ir Angelo.

Bet sunkiausia buvo Anai. Ji savo sutuoktinio gedėjo iki gyvenimo pabaigos. Vėliau ji parašys knygą apie jį, pavadins ją „Viena akimirka", pergyvens jį daugiau kaip 30 metų ir atguls amžinojo poilsio šalia jo kapinėse Provanse, Prancūzijos pietuose.

Ana Mari Filip, aktoriaus dukra, tapo rašytoja ir aktore, o Olivjė Filipas gyvenimą pašventė tiksliesiems mokslams.