Kaip Kaliningradas atiteko sovietams: lenkų ir Stalino norai, nesužaidęs lietuviškumo elementas bei įšaldytas pokario status quo

Be to, anot Klaipėdos universiteto profesoriaus, Potsdamo komunikate aiškiai parašyta, kad tiek Didžioji Britanija, tiek JAV būsimoje taikos konferencijoje parems SSRS pretenzijas į Kaliningrado sritį.

SSRS diktatoriui Josifui Stalinui Teherano konferencijoje pareiškus, kad sovietai kaip kompensacijos nori dalies Rytų Prūsijos, pasak V.Safronovo, kilo klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu principu ji būtų prijungta.

Klaipėdos universiteto mokslininko teigimu, Sovietų Sąjungos generalinis štabas planavo išplėsti SSRS teritoriją į vakarų pusę galvodamas, kad tai galėtų būti būtent sovietinės Lietuvos išplėtimas.

Dėl to netgi buvo sukurta speciali SSRS Mokslų akademijos komisija, kuri rinko statistinę bei etnografinę informaciją apie buvusią vokiečių ir lietuvių paribio sritį, vietovardžius.

„Komisija parengė pasiūlymus, kaip giliai sovietinė Lietuva galėtų būti išplėsta į šitą regioną. Šitie dalykai iš tikrųjų egzistavo. Tik tiek, kad jų neprireikė, nes iš esmės Potsdame ar vėliau to būtų galėję prireikti, jeigu būtų kitas geopolitinis kontekstas.

Sąjungininkai tuo metu jau bandė įtvirtinti status quo situaciją tiek dėl Rytų Europos padalijimo, tiek dėl kitų dalykų“, – interviu 15min sakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Vasilijus Safronovas

Padalijo į dvi dalis

– Kalbant apie Kaliningrado srities istoriją esama nemažai įvairių interpretacijų, kaip viskas buvo ir turėtų būti, tarkime, dėl jos priklausomybės ir panašiai.

Kokia šio regiono istorija? Kodėl galiausiai Potsdame buvusią Vokietijos Rytų Prūsijos provincijos dalį nuspręsta atiduoti SSRS?

– Šio regiono istorija, aišku, yra labai ilga. Tai yra dalis žemių, kurios istoriškai turėjo Prūsijos pavadinimą.

Jis buvo vartojamas jau nuo XIII amžiaus. Aišku, keitėsi regiono politinė priklausomybė.

XX amžiuje atsirado naujas politinis kontekstas.

Jau po Pirmojo pasaulinio karo buvo svarstomi planai, kad Rytų Prūsiją reikia padalyti į kelias dalis – lenkai labai aktyviai veikė tuo klausimu, bet iki galo, bent jau taip, kaip siūlė jie, tai nebuvo realizuota.

Per Antrąjį pasaulinį karą vėl kilo iš esmės labai panašios idėjos, kad reikia padalyti šitą provinciją į kelias dalis siekiant iš esmės sumažinti Vokietijos įtaką Rytuose.

Aišku, buvo ir papildomų argumentų, nes Rytų Prūsijos klausimas nebuvo sprendžiamas kažkaip izoliuotai.

Per karą šis klausimas buvo aktualus kitų stambesnių klausimų kontekste – būtent Vokietijos ir Lenkijos klausimo.

Kadangi Stalinas išreikalavo, kad Lenkijos rytinė siena būtų perstumta, Lenkijai reikėjo kažkaip kompensuoti.

Tad lenkai labai tikėjosi, jog visa Rytų Prūsija atiteks jiems kartu su Karaliaučiumi.

Bet tai nebuvo įgyvendinta, nes Stalinas dar Teherano konferencijoje pasakė, kad jam reikėtų mažo gabalėlio Rytų Prūsijos kaip kompensacijos. Iš esmės tai ir buvo įgyvendinta.

Josifas Stalinas, Franklinas D.Rooseveltas ir Winstonas Churchillis Teherano konferencijoje / Wikipedia.org nuotr.

Nepervertinčiau Potsdamo konferencijos reikšmės, nes kai Sąjungininkai į ją rinkosi, buvo lūkestis, kad tai bus baigiamoji taikos konferencija, kažkas panašaus, kas vyko po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiuje.

Tačiau Potsdamo konferencija buvo tiesiog Sąjungininkų susitikimas Berlyno priemiestyje.

Jokių ratifikacijos reikalaujančių nutarimų ten nebuvo priimta.

Iš esmės buvo ištransliuotas komunikatas, kuriame – bendros nuostatos, dėl daugelio kurių Sąjungininkai jau buvo apsisprendę anksčiau. Dalis jų, tiesą sakant, jau ir buvo įgyvendintos.

Į dokumentą buvo įdėta papildoma nuostata, kad visa, dėl ko sutarta, yra parengiamieji sutarimai būsimai galutinei taikos konferencijai.

Ta galutinė taikos konferencija taip niekada ir neįvyko, nes prasidėjo naujas karas – vadinamasis Šaltasis karas, kaip Winstonas Churchillis jį pavadino.

Kaliningrado klausimu Potsdamo konferencijos vaidmuo išvis neturėtų būti pervertinamas, nes kai Potsdame susirinko Sąjungininkai, Rytų Prūsija jau buvo padalyta į dvi dalis: pietinėje dalyje sėkmingai jau bent kelis mėnesius šeimininkavo lenkai, o šiaurinėje dalyje šeimininkavo sovietų kariuomenė.

– Lietuvių kilmės buvęs kongresmenas Johnas Shimkus sako, kad tarptautinė bendruomenė turėtų persvarstyti Kaliningrado valdymo klausimą. Anot jo, Potsdamo susitarime numatyta, jog po 50 metų tarptautinė bendruomenė turėtų apsvarstyti šį klausimą.

Ar iš tiesų Potsdamo dokumentuose buvo fiksuota kažkas panašaus? Ar tąsyk planuota, kad ši sritis rusams turėjo būti patikėta tik pusei amžiaus?

– Potsdamo konferencijos komunikate nėra nė žodžio, nė užuominos apie jokius 50 metų.

Vienintelis dalykas yra sutarimas dėl laikinumo, jis yra akivaizdžiai įtvirtintas visame komunikate, – ten parašyta, kad visa tai yra parengiamieji susitarimai galutinei taikos konferencijai.

Taip buvo todėl, kad 1945 metų vasarą Sąjungininkai vis dar tikėjosi, jog jiems pavyks išeiti iš tos situacijos, į kurią jie vis labiau brido pasikeitus JAV prezidentui 1945 metais.

Naujasis JAV prezidentas Harry Trumanas visiškai kitaip nei jo pirmtakas žiūrėjo į Staliną.

Harry Trumanas prie „Chrysler“ vairo

Įtampa vis gilėjo ir galiausiai ta baigiamoji konferencija taip ir neįvyko.

Nors dar 1947 metais buvo tikimasi, kad galutinė konferencija Vokietijos klausimu įvyks.

Atskiri susitikimai tarp Sąjungininkų vyko, bet jokio galutinumo juose nebuvo pasiekta. Tiesiog įšaldyta situacija, kuri susidarė po Antrojo pasaulinio karo.

– O jeigu situacija yra tokia, ar galima interpretuoti ar kvestionuoti dabartinės Kaliningrado srities priklausomybės Rusijai klausimą? Jeigu, kaip sakote, nebuvo padėtas taškas ir buvo tikimasi galutinėje konferencijoje tai sureguliuoti, reglamentuoti.

Yra daug spekuliacijų dėl to, esą Kaliningrado sritis rusams taip su dideliu klaustuku arba laikinai priklauso. Kaip šitą paaiškintumėte?

– Pažvelgę į Potsdamo komunikatą, išvysime, kad ten parašyta, jog tiek Didžioji Britanija, tiek JAV būsimoje taikos konferencijoje parems SSRS pretenzijas į Kaliningrado sritį.

Tai laikinumas čia tik toks, kad, kaip istorikas sakau, viskas pasaulyje yra laikina, nėra amžinų dalykų, juolab sienų.

Bet pokariu Europoje nuosekliai ne vieną dešimtmetį buvo įtvirtinamas principas, kad sienos turėtų nekisti.

Kadangi tai buvo daroma, kadangi tiek Vokietijos susivienijimas 1990 metais, tiek ir dabartinės Lietuvos valstybės atkūrimas buvo paremtas šia doktrina, aš manau, kad nei Lietuva, nei Vokietija, nei Lenkija teritorinių pretenzijų Rusijai neturi.

Aišku, teoriškai viską galima kvestionuoti, bet klausimas, ar iš tikrųjų tą verta daryti.

Tilžės turgaus aikštė (1930 m.) / Vokietijos valstybės archyvo nuotr.

– Jūsų nuomone, ar vertas to tas kvestionavimas?

– Nematau tikslo. Matote, visada yra klausimas, ką mes pasieksime tuo.

Jeigu kas nors, kas kvestionuoja, pasakytų, ko yra siekiama, tada, žinoma, galima vertinti argumentus, galima vertinti, ar kaina, kurią sumokėsime kvestionuodami, bus adekvati ir ar ji leis pasiekti tikslo.

Nenorėčiau, kad Lietuva atsidurtų ant vieno suoliuko su Vladimiru Putinu, kuris pastaraisiais metais yra didžiausias valstybių teritorinio vientisumo kvestionavimo meistras.

Klaipėdos krašto klausimas

– Dėl sustabdyto prekių, kurioms taikomas Europos Sąjungos sankcijos, tranzito per Lietuvą į Kaliningradą iš Rusijos pasigirdo balsų, svarstančių, siūlančių, kokių atsakomųjų priemonių prieš mūsų šalį reikėtų imtis sprendžiant situaciją.

Vienas dalykas, kuris minėtas, reikalauti grąžinti Klaipėdos kraštą, kuris esą gera Stalino valia buvo perduotas tada okupuotai Lietuvai.

Mūsuose kilo ir daug nuogąstavimų dėl Suvalkų koridoriaus saugumo, nes Rusijoje irgi imta svarstyti, kad galima mėginti „prasikirsti“ kelią į Kaliningradą iš Baltarusijos ir panašiai.

Kaip visą šitą teritorinių priklausomybių kėlimą matytumėte?

– Kremliaus režimas rodo, kad gali daryti, kas jam atrodo tinkama, kai jis siekia kažkokių tikslų.

Tik, aišku, V.Putinas, kadangi jis pretenduoja būti geru istorijos studentu, turėtų žinoti, kaip tai baigėsi Adolfui Hitleriui, kuris panašiai elgėsi 1938–1939 metais.

Priminsiu, kad tuo metu nacių Vokietija bandė pasiekti labai panašios situacijos su Lenkija, nes buvo Dancigo klausimas – Rytų Prūsija buvo fiziškai atskirta nuo likusios Vokietijos Lenkijos koridoriumi ir sudarė salą Lenkijos bei Lietuvos apsuptyje.

1938–1939 metų sandūroje A.Hitleris reikalavo, kad Lenkija užtikrintų Vokietijai eksteritorinį susisiekimą per Dancigą su Rytų Prūsija.

Lenkijai tai buvo nepriimtina, jos priversti Vokietijai nepavyko ir iškart po to A.Hitleris davė nurodymą rengti Lenkijos puolimo operaciją.

Tik čia buvo neįvertintas vienas dalykas – kad prancūzai su britais pasakys: „Stop“.

Skirtingai nei Čekoslovakijos, Austrijos ar Klaipėdos krašto atveju, jie garantavo, kad Lenkiją gins.

Manau, kad V.Putinas irgi tikriausiai turėtų suprasti, kad šiandieninė padėtis yra tokia, jog jeigu bus imamasi kažkokių veiksmų, tai, ko gero, labai gali būti, kad pasikartos 1939 metų scenarijus ir nebus taip, kad Lietuva prieš Rusiją liks viena.

O dėl Klaipėdos krašto, tiesą sakant, yra daug spekuliacijų, kaip tas regionas pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Bet tie, kurie spekuliuoja, gal irgi ne iki galo žino visas Antrojo pasaulinio karo susitarimų detales.

Visų pirma Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariatas – taip tuo metu vadinosi ministerija, kai 1943–1944 metais svarstė būsimą Vokietijos padalijimo, jos likimo po karo planą, vidiniuose dokumentuose pabrėžė, kad Rytų Prūsijos klausimas ir Klaipėdos krašto klausimas yra du visiškai atskiri klausimai.

O Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos turi vykti nepriklausomai nuo to, kaip bus išspręstas likusios Rytų Prūsijos klausimas.

Tai parašyta juodu ant balto vidiniuose dokumentuose, kurie Rusijoje seniausiai paskelbti.

Aišku, jie yra retai cituojami, nes gal ne taip naudinga tą daryti.

Klaipėda, 1939 m. / epaveldas.lt nuotr.

Toliau yra 1944 metų rugsėjo 12 dienos susitikimas Londone, kuriame taip pat dalyvavo toks Fiodoras Gusevas, tuo metu buvęs SSRS ambasadoriumi Londone.

Ten Sąjungininkų atstovai pasirašė vadinamąjį Londono protokolą, kuris tapo pagrindu to, kaip toliau Sąjungininkai traktuos Vokietiją.

Londono protokole pabrėžiama, kad Vokietija yra apibrėžiama ir traktuojama 1937 metų gruodžio 31 dienos sienomis.

Implikuojant, kad visos aneksijos, kurias Vokietija vykdė po šitos dienos, laikomos neteisėtomis – ir tų teritorijų, kurias Vokietija atplėšė po 1937 metų gruodžio 31 dienos, įskaitant Austriją, Čekoslovakiją ir Klaipėdos kraštą, aneksijos yra nepripažįstamos.

Vėliau Klaipėdos krašto aneksija yra svarstoma Niurnbergo tribunole kaip vienas iš įrodymų, kad Vokietija pažeidė Versalio taikos sutartį.

Visa tai turint omenyje, manau, apskritai yra nepagrįsta kelti Klaipėdos teritorinio priklausomumo klausimą.

Nes mes žinome, kad 1944–1945 metų sandūroje ne šiaip sau, ne dėl to, jog Stalinui čia susišvietė kažkas, Klaipėdos kraštas buvo įjungtas į sovietinės Lietuvos sudėtį.

Tai buvo padaryta paisant bendros logikos, kuri tuo metu taikyta visoms teritorijoms, kurias buvo užgrobusi Vokietija.

Karinis paradas laikinosios Klaipėdos krašto autonomijos paskelbimo proga / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Visa tai, ką Vokietija prisijungė po 1937 metų gruodžio 31 dienos, buvo laikoma neteisėtomis aneksijomis ir bandyta atstatyti status quo situaciją.

O visa Vokietijos teritorija, egzistavusi iki minėtos dienos, buvo naujai padalyta tarp Sąjungininkų.

– Grįžtant prie Kaliningrado srities – yra svarstymų, kad Lietuvai po Antrojo pasaulinio karo taip pat galbūt galėjo būti siūlyta prisijungti Kaliningrado sritį – prie tuometės Lietuvos TSR – juk vien vietovardžių lietuviškumas esą rodo, kad tai mums artimas regionas, dalis Mažosios Lietuvos.

Ką apie tai pasakoja istoriniai faktai?

– Visų pirma Lietuvai niekas nesiūlė, nes tokio dalyko, kaip Lietuva, tuo metu nebuvo, tai ir nebuvo kam siūlyti.

Tačiau kalbant apie Rytų Prūsijos padalijimo principą, tautinės sudėties ir istorinių sąsajų argumentus iš tiesų ketinta išnaudoti.

Kai kilo mintis kažką daryti su Rytų Prūsija, lenkai tikėjosi beveik jos visos, įskaitant Karaliaučių.

Lietuviams jie ketino palikti Tilžę ir apylinkes.

Bet Stalinas jau Teherano konferencijoje iš esmės pasakė, kad tam tikra Rytų Prūsijos dalis – šiaurinė (iki galo nebuvo apibrėžta, kokia, bet iš esmės pietinės sienos orientyru paimta linija palei geležinkelį, kuris eina iš Eitkūnų į Karaliaučių) – turi priklausyti ne Lenkijai, o Sovietų Sąjungai.

Tada, aišku, kilo klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu principu tai bus prijungta prie Sovietų Sąjungos.

Josifas Stalinas (1935 m.) / Wikipedia.org nuotr.

1943–1944 metų dokumentai rodo, kad Sovietų Sąjungos generalinis štabas planavo kažkokiu būdu išplėsti SSRS teritoriją į vakarų pusę, ir tai buvo projektuojama kaip sovietinės Lietuvos išplėtimas.

Tiktai iki galo nebuvo aiškumo, kokia tai turi būti teritorija.

Dėl to buvo sukurta speciali SSRS Mokslų akademijos komisija, kuri rinko statistinę ir etnografinę informaciją apie buvusią vokiečių ir lietuvių paribio sritį.

Ten taip pat buvo renkama informacija apie vietovardžius.

Komisija parengė pasiūlymus, kaip giliai sovietinė Lietuva galėtų būti išplėsta į šitą regioną.

Šitie dalykai iš tikrųjų egzistavo. Tik tiek, kad jų neprireikė, nes iš esmės Potsdame ar vėliau to būtų galėję prireikti, jeigu būtų kitas geopolitinis kontekstas.

Sąjungininkai tuo metu jau bandė įtvirtinti status quo situaciją tiek dėl Rytų Europos padalijimo, tiek dėl kitų dalykų.

Tai tie lietuviškieji, lituanistiniai argumentai vaidino tam tikrą vaidmenį, bet laikinai.

Mes žinome, kad civilinė administracija Kaliningrado srityje iš esmės pradeda veikti tik 1946–1947 metais.

Vadinasi, dar metus dvejus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos nėra visiškai galutinio sprendimo, koks turėtų būti šios teritorijos politinis statusas.

Čia yra keli paaiškinimai. Visų pirma, nėra galutinio sprendimo dėl Vokietijos – iki pat 1947 metų Sąjungininkai stengėsi rasti bendrą sprendimą. Kol jo nebuvo, priimti ką nors galutinio nelabai racionalu.

Šiame kontekste neatmestina tikimybė, kad vis dėlto iki paskutinio momento buvo puoselėjama mintis, kad tą lietuvišką kortą galbūt reikės panaudoti.

Tačiau 1947 metų vasarį Kaliningrado srities vadovybė raportuoja į Maskvą, kad srities teritorijoje nebėra jokių lietuvių tautybės piliečių.

Tuometinis Istorijos instituto direktorius Povilas Pakarklis siūlė, kad po karo pervadinant vietovardžius Kaliningrado srityje reikia paisyti jų lietuviškumo.

Po 1947 metų signalo tai buvo atmesta iš karto, motyvuojant tuo, kad iš esmės lietuvių neliko toje srityje.

Rezultatas – buvo sukurta Rusijos pusiau eksklavinė teritorija.

Svarstymai apie prijungimą prie Lietuvos tarsi buvo, dokumentais juos galima patvirtinti, bet, matyt, tokio scenarijaus neprireikė.

K.Pakšto matymas

– Kaliningrado srities istorija po Antrojo pasaulinio karo. Daug žinome apie sovietų žiaurumus, vykdytus prieš vokiečių kilmės vietos gyventojus, kultūros vertybių naikinimą, krašto rusifikaciją, sovietizaciją.

Ten mesta ir daug karinių pajėgumų. Kaliningradas tapo SSRS, vėliau Rusijos blokpostu, forpostu vakarinėje pusėje.

Istoriškai – tai ne etninė rusų gyvenama teritorija. Ką ir kodėl Rusijai reiškia Kaliningrado sritis?

– Rusija valdo daug ne etninių rusų teritorijų.

Matyt, tai palikimas to, kad Rusija vis dar yra tokioje užsikonservavusios kontinentinės imperijos situacijoje.

Kai kitos imperijos jau seniausiai žlugo, imperinė Rusijos organizacija vis dar atlieka tam tikrą vaidmenį.

Esant tokiai organizacijai, klausimas, ar teritorija yra rusų gyvenama, ar ne rusų gyvenama, nėra svarbiausias.

O ką reiškia Rusijai Kaliningrado sritis?

Aš manau, kad teisus buvo Kazys Pakštas, kuris iš karto po Antrojo pasaulinio karo JAV išleido knygutę anglų kalba.

Ten jis pateikė įdomių svarstymų apie būsimosios Kaliningrado srities realų poreikį Sovietų Sąjungai.

Kazys Pakštas / 15min ir 123RF nuotr

Žinome, kad Stalinas Teherane naudojo argumentą, esą jam reikia neužšąlančių uostų Baltijos jūroje.

Vėliau, kai Potsdamo sutarimus JAV auditorijai bandė iškomunikuoti tuometinis prezidentas Harry Trumanas, jis irgi kartojo tą patį, kad, štai, tuometinis Kenigsbergas atitenka SSRS dėl to, jog jai reikia neužšąlančių uostų.

Bet K.Pakštas jau 1946 metais rašė, kad didžioji Rusijos prekybos dalis prieš karą buvo nukreipta per Juodosios jūros uostus, kurie visi buvo neužšąlantys, todėl, ko gero, tikrasis šitos srities poreikis yra Rusijai turėti karinę bazę, kitaip tariant, papildomą karinės galios svertą Baltijos jūros regione.

Tai yra sukurti Karaliaučiuje ir Piliavos uostuose karinę bazę.

K.Pakštas, manau, tai suformulavo labai pranašingai, nes iš esmės tai ir vyksta.

Sovietų Sąjungai Kaliningradas niekada nebuvo labai svarbus ekonominiu požiūriu.

Taip, sovietmečiu ten buvo plėtojama žvejybos, vadinamoji žuvies pramonė, bet pirmiausia tiek sovietiniu laikotarpiu, tiek ypač po SSRS žlugimo šis regionas turi reikšmę Rusijai būtent kaip karinis forpostas Baltijos jūroje, per kurį ji gali daryti vienokią ar kitokią įtaką šiame regione.

Žinome, kad ypač po 1990 metų buvo daug įvairiausių planų, kuo galėtų virsti Kaliningrado sritis.

Šiandien dalis jų skamba fantasmagoriškai, kaip antai ketvirtoji Baltijos respublika.

Iš tų diskusijų būta ir tam tikrų nutarimų, kurie buvo oficialiai įtvirtinti Rusijos įstatymais: pirma, kad turi būti sukurta laisvoji ekonominė zona, paskui – vadinamoji ypatingoji ekonominė zona.

Tačiau nė vienas iš šitų nutarimų nebuvo iki galo įgyvendintas ir iš esmės militarinis šito regiono pobūdis toliau lieka dominuojančiu Kremliaus sampratoje apie tai, kam jam reikalinga Kaliningrado sritis.

Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos Kaliningrade / „Scanpix“/CC/4.0/mil.ru/Cover-Images.com

Aišku, buvo ir įvairiausių kitokių scenarijų.

Prisiminkime 2005 metus, kai V.Putinas žaidė su Gerhardu Schroederiu, – Kaliningrado universitetas pervadinamas Imanuelio Kanto universitetu, dalyvaujant Vokietijos ir Rusijos prezidentams, švenčiamas Kaliningrado (būtent Kaliningrado, o ne Kenigsbergo) 750-metis.

Galima įsivaizduoti, kad V.Putino valdymo pradžioje, ko gero, buvo bandoma paversti Kaliningrado sritį kažkokiu tiltu tarp Rusijos ir Europos, bandant Rusijai, vartojant V.Putino terminologiją, grąžinti deramą vietą, pirmiausia per Vokietiją.

Bet, matyt, apie 2006–2007 metus šios strategijos jau buvo atsisakyta ir nuo to laiko iš esmės dominuoja būtent tokia Kaliningrado srities vystymo trajektorija, kad tai karinis Rusijos forpostas Baltijos jūros regione.

Tačiau, aišku, dabar vėl visiškai keičiasi geopolitinė situacija.

Viena, kai Švedija ir Suomija yra neutralios, o visiškai kita situacija susidarys po šitų šalių įstojimo į NATO.

– Rusijos karo Ukrainoje metu Kaliningrado srityje pradėtos kurstyti įtampos prieš vietos lietuvius, jie sulaukia grasinimų, nuimta atminimo lenta Vydūnui.

Kad matytųsi kitoje sienos pusėje, Lietuvoje, Panemunėje, ant vieno pastato užklijuota agresijos Ukrainoje simbolis „Z“ raidė, buvo pakabinta SSRS vėliava ir panašiai.

Galima gal būtų tikėtis, kad toliau nuo „pagrindinės“ Rusijos, eksklave tarp europietiškų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos, gyvenantys žmonės bus sąmoningesni ir atsparesni Rusijos nesąmonėms.

Kodėl taip, kiek susidaro įspūdis, nėra?

– Mano galva, Rusijos režimui visiškai nesvarbu, ką žmonės galvoja.

Jie gali galvoti, ką tik nori, bet svarbu, kaip jie elgiasi ir ką sako viešai.

Tokio paklusnumo ir buvimo vienoje linijoje, ko gero, iš žmonių yra reikalaujama vis daugiau būtent tada, kai reikia kažką pademonstruoti – kažkokį buvimą vienoje ideologinėje linijoje ar panašiai.

Kaliningrado srityje, manau, tikrai yra daug šviesiai mąstančių žmonių.

Manau, kad nemažai yra ir proeuropietiškų žmonių. Bent jau taip buvo prieš Krymo aneksiją.

Bet visada vienas klausimas yra tai, ką jie mąsto apie situaciją patys, o kitas klausimas, ką jie deklaruoja.

Čia yra tas pats viešosios ir privačios erdvės dualumas, kuris, turbūt daugelis dar prisimena, egzistavo ir Sovietų Sąjungoje, – kad vieni dalykai kalbami virtuvėje, kiti – deklaruojami viešai.

Kaliningradas / Asm.archyvo nuotr.

Manau, kad į nuotaikas Kaliningrade reikia žiūrėti labai panašiai.

Dalis žmonių galbūt iš tiesų tiki V.Putino propaganda apie vargšę Rusiją apsupusią NATO, bet dalis pritaria galbūt tik todėl, kad yra įbauginti ar turi ką prarasti.

Kas dėl atminimo lentų, manau, kad tai tik pradžia, ir manau, kad Rusijoje nebūtų tokių reakcijų, jei ne besitęsianti akcija dėl paminklų šalinimo Lietuvoje.

Kaliningrado srityje ir daugiau lietuviškų atminties vietų, kurios absoliučiai daugumai kaliningradiečių visiškai nebrangios taip pat, kaip mums čia Lietuvoje yra nebrangūs sovietinių karių paminklai.

Kas su tomis atminties vietomis atsitiks, palaukime ir pamatysime.

Stop kadras iš video/Demontuojama Vydūnui skirta memorialinė lenta

Demontuojama Vydūnui skirta memorialinė lenta / Stop kadras iš video

Manau, kad reakcijos į tai, ką mes čia patys Lietuvoje inicijavome, Rusijoje neapsiribos vien atminimo lentų nukabinimu.

Bet tai nėra diagnozė Kaliningrado srities žmonių sąmoningumui ir supratingumui.

Visada turime vertinti, kokioje ideologinėje situacijoje jie gyvena.

O šiandien tas režimas, kuris yra Kremliuje, deja, nesukuria galimybių laisvai kalbėti viską, ką galvoji, juolab elgtis.