Prieš milijoną metų žmonija buvo beveik sunaikinta: tuomet išgyveno šiek tiek daugiau nei 1000 individų

Šis dramatiškas įvykis, žinomas kaip „genetinė siaura vieta“, truko daugiau nei 100 tūkstančių metų ir, tikriausiai, suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant žmonijos evoliucijos kelią, rašo „The Daily Galaxy“.

Nepaisant artimos išnykimo ribos, mūsų protėvių linija kažkaip išgyveno ir galiausiai išsiplėtė iki dabartinės pasaulio populiacijos.

Gyventojų skaičius ant išnykimo ribos

Žurnale „Science“ paskelbtas tyrimas apie kritinį momentą žmonijos istorijoje. 

Išanalizavę 3154 šiuolaikinių žmonių – tiek iš Afrikos, tiek iš kitų pasaulio regionų – genetinius duomenis, mokslininkai aptiko įrodymų, kad vyko didžiulis gyventojų skaičiaus sumažėjimas.

Prieš 930 000–813 000 metų žmonių populiacija sumažėjo net 98,7 %, palikdama tik apie 1280 reprodukcinių individų.

Šis „demografinis siaurasis koridorius“ truko apie 117 000 metų – laikotarpį, per kurį žmonija beveik išnyko. 

Šį skaičiaus sumažėjimą mokslininkai nustatė pagal genetinę įvairovę tarp šiuolaikinių žmonių, kuri atspindi tolimų protėvių genofondą. 

Šis atradimas pabrėžia ankstyvųjų žmonių populiacijų pažeidžiamumą ir paaiškina, kodėl iš šio laikotarpio yra taip mažai fosilijų, ypač Afrikoje ir Eurazijoje.

Klimatas kaip galimas katalizatorius

Nors tiksli šio nuosmukio priežastis nežinoma, mokslininkai mano, kad lemiamą vaidmenį suvaidino staigūs klimato pokyčiai. Perėjimas į vidurinį pleistoceną buvo susijęs su žymiu Žemės atšalimu. Ilgi šalčio periodai, ledynmečio pradžia ir atšiaurios sausros greičiausiai sukėlė badą ir išteklių trūkumą.

Tokiomis sąlygomis žmonės galėjo būti priversti susiskirstyti į mažas ir izoliuotas grupes, kovojančias dėl išlikimo vis atšiauresnėje aplinkoje.

Šio laikotarpio fosilijų gausos trūkumas apsunkina tiesioginį pasekmių stebėjimą, tačiau genetiniai duomenys yra galingas įrankis šių pokyčių poveikiui įvertinti.

Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėjo ir genetinė įvairovė, palikdama aiškius pėdsakus žmogaus genomoje. Būtent šie genetiniai žymenys leido mokslininkams susieti ekologinius pokyčius su evoliuciniais pokyčiais ankstyvųjų žmonių.

Genetinis poslinkis, kuris viską pakeitė

Vienas iš įspūdingiausių šio tyrimo atradimų – ryšys su svarbiu genetiniu įvykiu žmonijos istorijoje. 

Siauro praėjimo laikotarpiu žmogaus chromosomose įvyko reikšmingas pokytis – dvi chromosomos susijungė į vieną, šiandien žinomą kaip 2 chromosoma.

Šis įvykis, atskyręs žmones nuo kitų primatų, greičiausiai įvyko maždaug tuo pačiu metu, kai smarkiai sumažėjo populiacija.

Skirtingai nuo kitų žmogaus pavidalo beždžionių, kurios turi 24 chromosomų poras, žmogus turi 23. Šis susijungimas laikomas vienu iš lemiamų momentų žmogaus evoliucijoje, žyminčiu atsiskyrimą nuo artimiausių giminaičių.

Tyrėjai mano, kad šis genetinis poslinkis galėjo turėti svarbų vaidmenį Homo sapiens atsiradime, taip pat tolesnėje neandertaliečių ir denisoviečių diferenciacijoje. Šie pokyčiai nėra tik genetiniai keistenybės, bet ir plytos, iš kurių vėliau susiformavo šiuolaikinis žmogus.

Atgimimas ir evoliucija

Tyrimo autoriai taip pat mano, kad žmonijos atsigavimas po šios krizės tapo įmanomas dėl palankesnio klimato maždaug prieš 813 000 metų.

Pagerėjus sąlygoms ir įvaldžius ugnį, ankstyvieji žmonės padidino savo išlikimo galimybes. Dabar mokslininkai tiria, kaip šie pasiekimai, kartu su kitais aplinkos pokyčiais, prisidėjo prie greito populiacijos augimo.