Yifat Beaton užrašų knygutė / (Nuotrauka: Dana Kopel)
Pirmosiomis dienomis po spalio 7 d. Šuros karinėje bazėje, į kurią buvo vežami „Hamas“ žudynių aukų palaikai, tvyrojo chaosas.
Krūvos kūnų - vyrų, moterų, karių ir civilių....
Kartais paaiškėdavo, kad per klaidą buvo atvežtas „Nukhba“ teroristo lavonas.
Ant vieno tokio lavono buvo rasta granatų, taip pat atidarytas prezervatyvų paketas.
„Apie šį paketą perskaičiau laikraštyje, - prisimena profesorė Yifat Beaton, viena žymiausių Izraelio teisės mokslininkių. - Jį žurnalistams papasakojo vaikinas, kuris buvo atsakingas už kūnų identifikavimą.
Mano bendradarbis susisiekė su juo ir paklausė, ar jis perdavė šią informaciją aukštesnėms institucijoms.
„Ne, - atsakė jis, - kam jam tai daryti? Aš turėjau nukenksminti granatas. Ką bendro su tuo turi prezervatyvai?“
Tie, kurie tiesiogiai dalyvavo rūšiuojant kūnus Šuros bazėje, galėjo tai laikyti nereikšminga detale.
Tačiau profesorė Beaton, nuolat kovojanti už Hamas kovotojų lytinių nusikaltimų pripažinimą, iškart suprato, kad tai nėra atsitiktinumas.
„Man prezervatyvų pakuotė, rasta pas teroristą, yra beveik neabejotinas seksualinių nusikaltimų įrodymas“, - aiškina ji. - Prezervatyvų jis galėjo turėti su savimi, nes turėjo lytinių santykių likus kelioms minutėms iki išėjimo iš namų, o paketas liko jo kišenėje.
Tačiau kadangi nėra galimybės to patikrinti, o mes puikiai žinome, kad ginkluoti vyrai, esantys šalia beginklių moterų, yra linkę smurtauti, rasti prezervatyvai gali būti tik netiesioginis įrodymas.
Iki spalio 7 d. per Hamas teroristų akcijas su seksualiniu smurtu nesusidurdavome, tačiau ši koncepcija nebeveikia.“
- Kaip tyrime elgiamasi su įrodymais? Atrodo, kad prezervatyvams suteikiamas trečias prioritetas, palyginti su granatomis?
- Deja, tai tiesa. Kaip galima aptikti tokį rimtą įrodymą, aiškiai nurodantį į lytinį aktą, ir jį tiesiog pamiršti?
Kai kurie mano, kad jis apskritai „ne toks jau svarbus“. Vienas iš geriausių policijos pareigūnų, atsakingų už aukų identifikavimą, man pasakė pažodžiui štai ką: „Klausykite, kai nagrinėju itin sunkų nusikaltimą, negaliu su tokiais dalykais išsisukinėti“.
Kai kurie žmonės apskritai nesuvokia, kad būtent tai - seksualinė prievarta - yra svarbiausia.
Na, tai ir, žinoma, chaosas, kuris tvyrojo pirmosiomis dienomis po spalio 7 d.
„Bet kokiomis kitomis aplinkybėmis, - pasakojo man pareigūnas, - būčiau nuodugniai apžiūrėjęs kūną, bet tuo metu mūsų eilėje buvo dar 500 kūnų.
- Ar tyrimui trukdė didelis kūnų skaičius?
- Taip. Kiekvienas Šuros bazės pareigūnas turėjo konkrečią funkciją identifikuojant kūnus. Žmonės buvo susitelkę ties konkrečia užduotimi.
Arba jų smegenys blokuodavo tai, ką jie pastebėdavo apžiūrinėdami lavoną. Tai galima paaiškinti psichologinės gynybos požiūriu.
Taip nutinka, kai nesugebame susidoroti su kokia nors traumuojančia patirtimi.
Kai kurie psichologai, su kuriais kalbėjomės, aiškino, kad tokiose situacijose būtina laikytis tam tikrų taisyklių, kitaip ilgus metus bus užtikrintos sunkios psichologinės traumos.
2023 m. gruodį profesorė Yifat Beaton kalbėjo Izraelio inicijuotoje konferencijoje Jungtinėse Tautose, siekdama atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kad šiurpios spalio 7 d. žudynės apėmė ir sistemingus nusikaltimus dėl lyties.
Grįžusi į Izraelį ji jautė, kad kažkas nesutampa su tuo, kaip ši istorija pateikiama kaip įvykusios katastrofos platesnio vaizdo dalis.
„Dar kartą perskaičiau frazę, kuria pradėjau savo kalbą JT, - prisimena ji. - „Ji skambėjo maždaug taip: “Nepaisant to, kad daugiau nei 20 metų atstovavau seksualinių nusikaltimų aukoms ir tyrinėjau šią temą, buvau nepasirengusi tam, su kuo susidūriau po spalio 7 d. Ir tada paklausiau savęs, kodėl iš tikrųjų pasirinkau pradėti būtent šiuo prisipažinimu.
Kodėl buvau nepasirengęs tam, su kuo susidūriau? Juk nieko naujo, kad moterys tampa smurto aukomis karo metu.
Tad kodėl nebuvome tam pasiruošę? Supratau, kad nors ir supratau įvykdytų nusikaltimų detales, tačiau senaisiais metodais negalėjome suvokti šios precedento neturinčios tragedijos visumos.
Tokiam tyrimui reikėjo naujų priemonių“.
„Mes bandėme suvokti mastą to, ko mums dar niekada nebuvo nutikę, naudodami metodiką, kuri neatitiko situacijos, - pabrėžia profesorė Beaton. - „Tai, su kuo buvome susidūrę anksčiau, savo intensyvumu ir mastu neprilygo tam, kas įvyko juodąjį šeštadienį.
Supratau, kad pirmiausia turime išklausyti tuos, kurie buvo įvykio vietoje. Jie vieninteliai galėjo padėti mums nustatyti tikrąjį spalio 7 d. seksualinės prievartos mastą“.
Supratimas, kad reikalingi visiškai nauji tyrimo metodai, leido profesoriui Beatonui, Ahvos koledžo prezidentui ir Akademinių koledžų bendruomenės tarybos pirmininkui, po beveik metus trukusio intensyvaus darbo parengti plačiausią ir išsamiausią spalio 7 d. seksualinių išpuolių ataskaitą.
Tyrėjai apklausė dešimtis liudytojų, kurie tiesiogiai susidūrė su žudynių rezultatais arba kurie tyrė tragedijos aplinkybes. Tai, ką jiems teko sužinoti, neįmanoma apibūdinti.
Jų darbo rezultatas - 80 puslapių hebrajų kalba ir 100 puslapių anglų kalba, kurie padės Izraeliui ne tik dokumentuoti spalio 7 d. katastrofą, bet ir vykdyti tarptautinę informacinę veiklą.
Tyrėjai gavo daugiau nei kuklų finansavimą iš dviejų fondų, o ataskaitą rašė laisvalaikiu. Tai darydami jie aiškiai suvokė savo tikslą.
„Vis užduodavau sau tą patį klausimą, - prisimena profesorė Beaton. - Kodėl aš taip tuo užsiimu?
Kodėl netiriu kitų košmariškų teroristų įvykdytų aktų? Galiausiai supratau, kad tai susiję su tuo, kas mane stipriai paveikė po spalio 7-osios.
Paaiškėjo, kad nusikaltimus prieš moteris daugelis nelaikė tokiais svarbiais.
Tai man priminė kitų seksualinių nusikaltimų tyrimus - reikėjo nuolat spausti už tyrimą atsakingus asmenis, įtikinėti juos darbo svarba.
Mažiausiai norėjau, kad seksualinių nusikaltimų tyrimo rezultatai taptų mūsų ginklu prieš priešą.
Visų pirma galvojau apie tai, kaip pasiekti, kad visuomenė pripažintų tai, ką patyrė aukos, kaip sukurti naujus ir unikalius tokių nusikaltimų tyrimo būdus ir kaip, remiantis surinktais duomenimis, padėti aukoms.
Būtent tai mane motyvavo visus metus. Be to, niekas kitas, išskyrus mus, nenorėjo to daryti“.
- Ar šios medžiagos skaitymas turėjo kokį nors poveikį jums asmeniškai?
- Žinoma, tai buvo labai sunkus tyrimas. Bet, deja, turiu daug patirties, susijusios su seksualiniu smurtu.
Pirmiausia tai buvo beprecedentis mastas ir sunkumo lygis. Buvo visai nelengva surinkti liudijimus, nes tie, su kuriais kalbėjomės, buvo potrauminės būsenos, jų smegenys stengėsi išstumti patirtį į sąmonės periferiją.
Kai kurie net kaltino save dėl to, kas jiems nutiko.
Man buvo svarbu paaiškinti, kad jie neturi ko savęs kaltinti, nes patyrė sumaištį ir šoką.
Praėjusį mėnesį Nacionalinės saugumo tarybos vadovams, terorizmo ekspertams ir JT Saugumo Tarybos pareigūnui, atsakingam už seksualinį smurtą, išsiųstoje ataskaitoje aiškiai matyti, kaip įvairios institucijos nesugebėjo užfiksuoti spalio 7 d. įvykdytų seksualinių nusikaltimų.
Atsakomybė už tai tenka įvairioms profesionalioms tarnyboms, kurios pirmosios susidūrė su žudynių pasekmėmis, pradedant organizacija ZAKA ir pasienio apsauga, baigiant policija ir gydytojais Šuros bazėje.
„Daugelis apklaustųjų teigė, kad labai rimtų įrodymų, kuriuos jie užfiksavo savo telefonais, visai neperdavė aukštesnėms institucijoms, - sako profesorė Beaton. - „Jie bijojo, kad tai pakenks užpuolimo aukų garbei.
„Vienas iš įvykio vietoje buvusių organizacijos ZAKA vadovų man pasakojo, kad savo telefone turėjo atrinktų šiurpių nuotraukų ir nežinojo, ką su jomis daryti.
„Vienas pareigūnas man pasakojo, kad rado prie stulpo pririštą nuogą nuo juosmens žemyn moterį.
Kai paklausiau, ką jis padarė, pareigūnas atsakė, kad tiesiog atrišo jai rankas ir uždengė krūtinę.
„Man buvo svarbu nedelsiant nutraukti jos pažeminimą ir tikrai neketinau jos taip fotografuoti.“ „Žmogiškai kalbant, aš jį labai suprantu, tačiau tai neprieštarauja poreikiui fiksuoti tokius dalykus, žinoma, paremtus aiškiomis etinėmis elgesio taisyklėmis.
„Visa tai rodo mūsų nepasirengimą terorui, kuris apima ir seksualinį smurtą, - sakė profesorė Beaton. - „Kai kurie kūnai į Šuros bazę atkeliavo nuogi arba iš dalies nuogi, tačiau niekam nė į galvą neatėjo šį faktą dokumentuoti.“
Ekspertai stovykloje fotografavo aukoms padarytus sužalojimus, tačiau niekas neužfiksavo mėlynių lytinių organų srityje.“
Dr. Naama Samat, burnos ir veido ir žandikaulių chirurgijos specialistė, daugiau kaip 15 metų savanoriškai atpažįstanti katastrofų ir teroristinių išpuolių aukas, susidūrė su profesorės Beaton aprašyta realybe, kai 2023 m. spalio ir lapkričio mėn. dalyvavo atpažįstant spalio 7 d. žudynių aukas.
Per jos rankas praėjo šimtai kūnų. Po pokalbio su ja tyrėjai tik patvirtino jos tamsius įtarimus.
„Man nė į galvą neatėjo patikrinti, ar tai buvo seksualiniai nusikaltimai“, - prisimena daktarė Samat. - Išniekinti kūnai atkeliavo nenutrūkstamu srautu.
Antrą ar trečią dieną pasisiūliau savanoriškai padėti ZAKA darbuotojui perkelti maišuose supakuotą kūną.
Tuomet ir pastebėjau, kad kažkas ne taip.
Pagalvojau, kad viduje yra dar vienas kūnas. Kai ištraukėme kūną iš maišo, pamačiau sulaužytus dubens kaulus ir iškart supratau, kad tai seksualinės prievartos atvejis.“
- Ar šis incidentas ką nors pakeitė?
- Ne, tam nebuvo laiko. Tam tikru momentu tiesiog pastatai psichologinę kliūtį elementariam košmaro išgyvenimui. Prisimenu, ten buvo du apdegę lavonai išskėstomis kojomis.
Mums buvo svarbu juos atpažinti, ir mes negalvojome apie tai, kas jiems nutiko. Jei būtume elgęsi kitaip, jų identifikavimas būtų užtrukęs mėnesius. Ten buvo visiškai šiurpių istorijų.
„Dabar suprantame, kad teroristai padeginėjo namus, degino lavonus ir šaudė į genitalijas, kad nuslėptų seksualinį smurtą, - aiškina Beaton. - Pramila Patten (JT specialioji atstovė seksualiniams nusikaltimams karinių konfliktų metu) savo ataskaitoje taip pat pažymėjo, kad buvo daug šautinių žaizdų lytinių organų srityje - daugiausia moterims, bet ne tik.
Iš pradžių manėme, kad tai kažkokia neracionali teroristų manija šaudyti į šias kūno dalis.
Šiandien esu įsitikinusi, kad tai sąmoningas bandymas nuslėpti seksualinius nusikaltimus“.
- Ar teisinga, žvelgiant retrospektyviai, teigti, kad seksualinės prievartos mastas buvo kur kas didesnis, nei supratome, ir kad daugybė įrodymų paprasčiausiai dingo?
- Būtent taip. Mes tai įrodome su visu aiškumu.
- Ar pasaulis pasirengęs mus išklausyti?
- Mūsų padėtis, švelniai tariant, nėra gera. Tarptautinės organizacijos, įskaitant moterų organizacijas, nelabai nori išklausyti Izraelio požiūrio.
Užsienio kovos su terorizmu ekspertai domisi labiau. Jie supranta, kad ši istorija turės pasekmių visiems.
Šaltinis: vesty.co.il
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą