Jis įsitikinęs, kad 21-ojo amžiaus dabartinis valstybės modelis neišgyvens, tačiau tai, kas bus Vladimirui Putinui mirus, nebūtinai yra šviesios ateities scenarijus.
S. Medvedevas – rusų žurnalistas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, istorikas, politologas, rašytojas, Laisvojo universiteto profesorius, knygos „Krymo periodo parkas“ autorius.
Ši esė knyga apie Rusijos valstybės ir visuomenės sanklodą Putino epochoje yra išversta į daugelį kalbų ir apdovanota prestižine „Pushkin Book Prize“ premija (2020).
Pokalbis su juo – LRT RADIJO laidoje „Istoriko teritorija“.
– Laba diena, gerbiamas profesoriau, labai ačiū, kad radote laiko su manimi pasikalbėti. Savo knygoje „Krymo periodo parkas“ Jūs teigiate, kad Rusijoje formuojasi feodalinių luomų valstybė. Apie kokius luomus eina kalba?
– Tai sociologo Simono Kordonskio sukurta teorija, jis jau daug metų rašo apie tai, kad šiuolaikinės Rusijos, kaip ir Sovietų Sąjungos, negalima suprasti operuojant įprastos klasinės visuomenės terminais, apibrėžiančiais elitą ir vidurinį sluoksnį. Rusijoje viskas priklauso nuo valstybės.
Manau, kad prie šios temos mes dar ne kartą sugrįšime. Visuomenė yra sukurta valstybės.
Taigi, ne valstybė tarnauja visuomenei, o visuomenė yra sukurta valstybės ir jos organizuojama. Valstybė yra vienintelė resursų savininkė.
Šiuo atveju kalbu apie gamtinius resursus.
Valstybė skirsto šiuos resursus visuomenėje atsižvelgdama į konkrečios visuomenės korporacijų vertingumą.
Mes galime kalbėti apie keletą luomų. Visų pirma reikia kalbėti apie valdžios luomą.
Jį sudaro aukščiausi valstybės valdininkai, valdžios saugotojai, prisimenant indiškąją kastų sistemą – kšatrijai.
Valdžios saugotojai yra Federalinė saugumo tarnyba ir Vidaus reikalų ministerija, armija, visų rūšių (regioninių ir municipalinių institucijų) deputatai.
Visoje Rusijoje jų, žmonių, kurie vienokia ar kitokia forma yra susiję su valdžia, yra apie septynis milijonus.
Tai privilegijuota klasė, būtent šie žmonės turi prieigą prie resursų ir įvairios šios valstybės gerovės.
Jie yra aukščiau įstatymo, jie naudojasi šių žmonių išskirtinumą patvirtinančiais ženklais (pavyzdžiui, ypatingais automobiliais su švyturėliais).
Šie žmonės gali užsiimti nelegalia veikla. Tokia yra šiuolaikinės Rusijos aukščiausia klasė.
Toliau yra didžiulis luomas „liaudis“ (rus. народ), jis dar vadinamas biudžetininkais. Tai žmonės, kurie finansuojami iš valstybės biudžeto.
Aš kalbu apie valstybinių įstaigų tarnautojus, žmones, dirbančius švietimo ir medicinos sferose.
Tai universitetuose, ligoninėse dirbantys žmonės ir gydytojai. Tokių priklausančių nuo valstybės biudžeto žmonių yra 80–90 milijonų.
Yra ir trečiasis luomas, jeigu naudotumės feodalinės teorijos sąvokomis.
Tai yra nepriklausomi žmonės, jie užsidirba pinigus patys. Tokių Rusijoje yra 15–17 milijonų.
Kalbu apie verslininkus, advokatus, vadinamuosius freelancerius, šventikus, prostitutes.
Jie uždirba pinigus laisvojoje rinkoje ir kartu yra svarbiausias mokesčių rinkėjų dėmesio objektas. Atskirus luomus sudaro kaliniai, pensininkai, vaikai.
Visi šie žmonės suformuoja 140-ies milijonų visuomenę, gyvenančią Rusijos valstybėje.
Šiuo atveju svarbiausia suprasti vieną dalyką – Rusijoje egzistuoja didžiulis biudžetininkų luomas ir nedidelis, tačiau labai gerai organizuotas valdžios luomas.
Jo atstovai tiesiogine šio žodžio prasme „sėdi ant naftos vamzdžio“. Šie žmonės Rusiją supranta kaip priedėlį prie naftos vamzdžio.
– Labai ačiū už atsakymą. Kitas klausimas man tiesiog egzistenciškai svarbus, nes aš esu istorikas. Ar Rusijos istorinis kelias ypatingas? Užduodamas šį klausimą aš prisimenu Jūsų tekstą šiandien jau paminėtoje knygoje apie amžiną Rusijos istorijos kelią, arba kitaip – politinės nelaisvės istoriją. Ar Jūs matote galimybių pakeisti šį istorinį kelią arba paradigmą?
– Aš vėl sugrįšiu prie klausimo apie valstybės reikšmę ir šiuolaikinės Rusijos visuomenės bei politikos priklausomybės nuo valstybės problemos.
Kol valstybė disponuoja resursais (tiek gamtiniais, tiek ir jėgos resursais), tol nuolat įvairiomis formomis atgims rusiškosios istorijos modelis, kurio svarbiausi bruožai – autoritarizmas, paternalizmas ir šovinizmas bei imperializmas užsienio politikoje.
Šiuo atveju nesvarbu, kas bus Rusijos valstybės vadovu – sovietinis generalinis sekretorius Jelcinas ar Putinas.
Kol gyvuos dominuojančios valstybės schema, politikos modelis liks toks pat.
Taigi, kalba eina apie daugybę amžių egzistuojančios Rusijos istorijos paradigmos sulaužymą. Ši paradigma susiformavo prieš penkis šimtus metų, vėlyvojo feodalizmo epochoje, Ivano Rūsčiojo laikais.
Tuo metu Rusijoje susikūrė dominuojančios valstybės modelis. Aš manau, kad jis 21-ojo amžiaus nepergyvens.
Kada šiame amžiuje pastaroji sistema sulūš ir žlugs? To aš kol kas pasakyti negaliu.
– Profesoriau, Jūs pasidalinote savo įžvalgomis apie ateitį. O dabar aš norėčiau paprašyti vėl atsigręžti į praeitį. Radijo stoties „Echo Moskvy“ programoje „Asmeniškai Jūsų“ (kuri buvo transliuojama, rodos, liepos 14 dieną) Jūs pasakėte: „Koks svarbiausias mentalinis pokytis įvyko tarp 90-ųjų ir šiandienos? Žmonės, net ir labai nekęsdami Sovietų Sąjungos žlugimo ir 90-ųjų, tuo pat metu galvojo apie ateitį. Mes turėjome labai stiprų ateities diskursą – svajojome prisijungti prie civilizuotų nacijų bendrijos, išsilaisvinti iš praeities, nusipurtyti nuo kojų praeities dulkes, eiti į priekį, žengti į ateitį. Su Putino atėjimu mes visa tai nustojome daryti ir atsigręžėme į praeitį.“ Ką tikisi surasti praeityje Rusijos visuomenė?
– Bando surasti vienijančią idėją, tam tikrą identiteto branduolį. Problemos esmė glūdi štai kur: šiandieninis putinizmas yra susitelkęs į retropolitiką, kuri paremta praeitimi. Putinas ir jo režimas negali pasiūlyti ateities vaizdinio. Nei technologinio, nei socialinio.
Visi svarbiausi rusiškieji nacionaliniai mitai egzistuoja praeityje: mitas apie galingą imperiją; mitas apie didybę; mitas apie pergalę Gegužės 9-ąją dieną, kuris yra bene pats svarbiausias, kertinis mitas šiandienos Rusijoje.
Taigi, Rusija visą savo istoriją ir šiandienos situaciją matuoja istoriniais mitais. Kaip jau minėjau, tarp jų svarbiausias yra apie Gegužės 9-ąją.
Pavyzdžiui, Rusijos santykių su Ukraina plotmėje tęsiama kova Antrajame pasaulinio kare. Ukrainiečiai čia atlieka menamų fašistų rolę, o Rusija vaidina šalies išvaduotojos vaidmenį.
Tai labai juokinga ir, kita vertus, pavojinga retropolitika. Rusija primena žmogų, kurio nugara atgręžta į priekį, o galva atsukta atgal.
Tokioje situacijoje žmogus yra priverstas kartu su visu pasauliu eiti į priekį, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas į praeitį.
Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau toks žmogus užklius, suklups ir nukris.
Protestas Sankt Peterburge prieš pensijų reformą (2018 m.) / AP nuotr.
– Jūs pasakėte, kad putinizmas negali pasiūlyti ateities vaizdinio. O kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausias Putino sukurto režimo stabilumą užtikrinantis elementas? Ar vis dar tenka kalbėti apie socialinį kontraktą?
– Putinui jau nebereikia socialinio kontrakto, tačiau negalima kalbėti ir apie grynąją baimės formą.
Tai tradicinė valdžios forma, valdžios sakralizacija, kuomet žmonės nebando mąstyti išeidami už valstybės bei vienintelio šios valstybės valdovo ribų. Putinizmo stabilumo garantas – resursų kontrolė. Naftos vamzdžio kontrolė.
Tad viskas labai paprasta – yra nafta, yra Putinas. Yra pasaulinis poreikis naftai ir dujoms, yra Putinas.
Kai tik šis poreikis sumažės arba kai tik Vakarai Irano pavyzdžiu imsis rimtų sankcijų arba kai įvyks globalinis perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių,
Rusija pasauliui taps nereikalinga. Kada tai įvyks – nežinia. Tikriausiai 21 amžiaus viduryje.
O iki to laiko, kol Rusija pumpuoja naftą, o ant naftos vamzdžio sėdi Putinas ir jo režimas, iki tol visa ši istorija tęsis. Štai paskutinis pavyzdys, susijęs su gamtinių dujų dujotiekiu „Nord Stream 2“.
Angela Merkel užbaigdama savo šlovingą Vokietijos kanclerės epochą gėdingai užsiėmė „Nord Stream 2“ lobizmu.
Vokietija žaidžia Rusijos pasiūlytą žaidimą ir perka rusišką angliavandenilį.
Kol tokia politika tęsis, tol egzistuos Putinas ir putinizmas.
– 2016-aisiais metais Stanislavas Belkovskis žurnalui „Snobas“ parašė tekstą „Kaip išgyventi Putino epochoje“. Tad kokia erdvė, Jūsų nuomone, dar lieka nesusitaikiusiems su Putino režimu totalinio spaudimo sąlygomis?
– Lieka privati erdvė, šeimos, artimiausių draugų erdvė. Panašiai kaip Sovietų Sąjungoje Brežnevo epochoje, tuomet garsiausiai savo nepritarimą sistemai reiškusius guldydavo į psichiatrines ligonines, sodindavo į kalėjimus, visiems kitiems tuo metu liko virtuvė.
Šiandien virtuvės analogu tapo feisbukas ir internetas.
Čia viskas, savaime aišku, stebima ir filtruojama, tačiau, nepaisant to, santykinė žodžio laisvė išlieka. Taigi lieka privataus gyvenimo erdvė ir reti, drąsūs, vieši pasisakymai bei pareiškimai.
Tačiau šią mokyklą Rusijos visuomenė išeina praktiškai kiekviename šimtmetyje.
Aleksejaus Navalno portretas Romoje / Vida Press nuotr.
– Jūs šiais metais lankėtės Thomo Manno festivalyje Nidoje. Jame mes kalbėjome apie tai, kad Rusijos ir Lietuvos visuomenės gyvena skirtinguose pasauliuose, tačiau, nepaisant to, kartais reikia vieniems kitus išgirsti ir pamatyti. Ką, Jūsų nuomone, gali padaryti Lietuvos visuomenė padėdama tiems žmonėms, gyvenantiems Rusijoje, kurie nori gyventi taikiai ir laisvai?
– Mums Rusijoje svarbu žinoti, kad Lietuvos visuomenė ir Lietuvos intelektualai mūsų neužmiršta. Intelektualinis, humanitarinis dialogas turi tęstis.
Tebūnie jis plėtojasi išnaudojant interneto galimybes. Be to, kol neuždarytos sienos, įmanoma susitikti ir gyvai.
Žinoma, keliauti su kiekvienu mėnesiu tampa vis sudėtingiau, turiu omenyje problemas, kylančias iš Rusijos pusės.
Manau, kad reikalingos konkrečios žmogaus teisių gynėjų, intelektualų, institucijų, kurie išdrįsta turėti savo nuomonę, palaikymo kampanijos Europos Sąjungoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje.
Taigi aš nemanau, kad reikėtų užmiršti Rusiją, turint sieną su Rusija.
Tai stručio pozicija. Lietuva tiesiog neturi kitos išeities – jai reikia sekti įvykius, kurie vyksta Rusijoje. Lietuvai reikia būti geranoriška Rusijos intelektualinio elito gyvenimo stebėtoja.
Aurimo Švedo pokalbio su Sergejumi Medvedevu klausykite LRT RADIJO laidos „Istoriko teritorija“ įraše.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą