Rusijos kariai rado teisinę spragą nekariauti Ukrainoje: vyksta ne karas, o „specialioji operacija“

Taikos metu Rusijos Tolimuosiuose Rytuose dislokuotas dalinys pirmą kartą į Ukrainą įžengė iš Baltarusijos, prasidėjus karui vasario pabaigoje. Juos aršiais mūšiais pasitiko ukrainiečių pajėgos.

„Greitai tapo aišku, kad ne visi sutiko su tuo. Daugelis iš mūsų tiesiog nenorėjo grįžti atgal, – pasakojo Dmitrijus (vardas pakeistas). – Noriu grįžti pas savo šeimą – ir ne karste.“

Kartu su kitais aštuoniais kariais Dmitrijus pasakė vadams, kad atsisako vėl prisijungti prie invazijos. „Jie buvo įsiutę. Bet galiausiai nusiramino, nes nelabai ką galėjo padaryti“, – sakė jis.

Netrukus jis buvo perkeltas į Belgorodą – Rusijos miestą, esantį netoli sienos Ukraina, kur nuo to laiko yra dislokuotas. „Armijoje tarnavau penkerius metus. Mano sutartis baigiasi birželį. Ištarnausiu savo likusį laiką ir tada išeisiu iš čia, – planavo jis. – Man nėra ko gėdytis. Pas mus oficialiai nepaskelbta karo padėtis, todėl jie negalėjo manęs priversti eiti.“

Dmitrijaus atsisakymas kariauti išryškina kai kuriuos sunkumus, su kuriais susidūrė Rusijos armija dėl Kremliaus politinio sprendimo oficialiai neskelbti karo Ukrainai – jie invaziją, kuri jau trunka beveik tris mėnesius , apibūdino kaip „specialiąją karinę operaciją“

Remiantis Rusijos karinėmis taisyklėmis, kariai, kurie atsisako kariauti Ukrainoje, gali būti atleisti, bet negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pabrėžė advokatas Michailas Beniašas.

M. Beniašas tikino, kad „šimtų šimtai“ karių susisiekė su jo komanda prašydami patarimo, kaip išvengti siuntimo kovoti. Tarp jų buvo 12 nacionalinių gvardiečių iš pietinio Rusijos Krasnodaro miesto, kurie buvo atleisti, nes atsisakė vykti į Ukrainą.

„Bandoma kariams grasinti kalėjimo bausme, jei jie nesutinka, bet mes sakome kariams, kad jie gali tiesiog pasakyti „ne“, – pabrėžė M. Beniašas ir pridūrė, kad nežino, ar yra pradėtos baudžiamosios bylos kariams, kurie atsisakė kautis.

„Nėra teisinio pagrindo pradėti baudžiamąją bylą, jei karys atsisako kariauti būdamas Rusijos teritorijoje. Todėl daugelis karių nusprendė būti atleisti arba perkelti, o ne eiti į „mėsmalę“, – sakė jis.

Panašią sąskaitą kaip Dmitrijus BBC Rusijos tarnybai pateikė Sergejus Bokovas, 23 metų karys, balandžio pabaigoje nusprendęs palikti kariuomenę po kovų Ukrainoje.

„Mūsų vadai su mumis net nesiginčijo, nes mes nebuvome pirmieji, kurie išvyko“, – pasakojo S. Bokovas.

Nurodydamas Rusijos karinius įstatymus, M. Beniašas teigė, kad kariams būtų sunkiau atsisakyti kovoti, jei Rusija paskelbtų karą: „Karo metu taisyklės yra visiškai kitokios. Tuomet atsisakymas reikštų daug griežtesnes bausmes. Jie rizikuotų pateikti į kalėjimą.“

Nors tikslus karių, atsisakiusių kovoti, skaičius lieka neaiškus, tokios istorijos patvirtina tai, kas, pasak karinių ekspertų ir Vakarų vyriausybių, yra viena didžiausių Rusijos iššūkių Ukrainoje – didelis karių trūkumas.

Pasak Vakarų pareigūnų, Maskva iš pradžių vasarį į karą įtraukė apie 80 proc. savo pagrindinių sausumos kovinių pajėgų – 150 tūkst. vyrų. Tačiau armija susidūrė su logistikos problemomis, buvo prastos moralės ir neįvertino Ukrainos pasipriešinimo, o ukrainiečiai gerai ją apdaužė.

„Per ateinančias savaites Vladimiras Putinas turi priimti sprendimą dėl mobilizacijos, – sakė karinis analitikas Robas Lee. – Rusijai trūksta pakankamai antžeminių vienetų su kariais, kad būtų užtikrinta tvari rotacija. Kariai išsenka – jie negalės to išlaikyti ilgą laiką.“

R. Lee sakė, kad viena Kremliaus galimybių būtų leisti dislokuoti šauktinių dalinius Ukrainoje, nepaisant ankstesnių V. Putino pažadų, kad Rusija kare nenaudos jokių šauktinių: „Kai kurias spragas galėtų užpildyti šauktiniai, tačiau jie bus prastai apmokyti. Daugelis padalinių, kurie turėtų ruošti šauktinius, kovoja patys.“

BBC Rusijos tarnybos atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos gynybos ministerija įdarbinimo svetainese paskelbė daugybė darbo pasiūlymu – siūlo žmonėms, neturintiems kovinės patirties, prisijungti prie kariuomenės pagal pelningas trumpalaikes sutartis. Kai kurios didelės vyriausybės valdomos įmonės gavo laiškų, raginančių registruoti savo darbuotojus į armiją.

Rusija taip pat kreipėsi į samdinius, kad sustiprintų savo karo pastangas, dislokavusi kovotojus iš šešėlinės su Kremliumi susijusios „Wagnerio“ grupuotės.

Tačiau analitikai teigė, kad vargu ar dėl užverbuotų savanorių ir samdinių grupių iš esmės padidės naujų karių skaičius, palyginti su skaičiumi, kurį atneštų dalinė ar visapusiška mobilizacija.

Nepaisant spėliojimų iš anksto, V. Putinas oficialiai nepaskelbė karo Ukrainai per savo kalbą per gegužės 9 d.

Andrejus Kolesnikovas, „Carnegie“ fondo vyresnysis darbuotojas, sakė, jog valdžia gali nerimauti, kad visuotinė mobilizacija sukels priešpriešą didelėms gyventojų grupėms, remiančioms „specialiąją operaciją“.

Rusai „galbūt pritaria konfliktui, bet iš tikrųjų nenori kovoti“, minėjo jis ir pridūrė, kad visuotinė mobilizacija sukeltų „milžiniškus neapmokytų karių praradimus“.

Ir nors dabartinis konflikto statusas suteikia Rusijos kariams teisėtą būdą atsisakyti dalyvauti, kai kurie kariai skundėsi, kad dėl to jais taip pat nebuvo tinkamai pasirūpinta.

Jaunesnysis seržantas sakė, kad buvo sužeistas per vieną iš pastarųjų Ukrainos išpuolių Rusijos pasienio teritorijoje, kurioje jis buvo dislokuotas. Jo viršininkai tvirtino, kad jam neturėtų būti skiriama piniginė kompensacija, į kurią sužeisti rusai turi teisę pagal įstatymą, nes jo sužalojimas buvo padarytas Rusijos teritorijoje, o tai reiškia, kad tai neatitinka Rusijos „specialiosios karinės operacijos“ taisyklių.

„Tai nesąžininga, aš kovoju šiame kare kaip ir kiti Ukrainoje, rizikuodamas savo gyvybe, – pabrėžė karys. – Jei greitu metu negausiu kompensacijos, į kurią turiu teisę, išeisiu į viešumą ir paskelbsiu apie šią problemą.“

Alfa.lt