Šešėlinis imperijos balsas: Josifas Kobzonas tarp estrados ir mafijos pasaulio

VE.LT

2026-02-08 07:30

Daugelį dešimtmečių Josifas Kobzonas buvo oficialus Didžiosios imperijos garso takelis – žmogus-paminklas, dainavęs apie pergalę, tėvynę ir žygdarbius. Tačiau už šio nepriekaištingo fasado slypėjo kita asmenybė, kurios vardą su baime šnabždėjo tiek Kremliaus kabinetuose, tiek tamsiuose nusikaltėlių rūsiuose.

Kodėl JAV FTB jam visam gyvenimui uždraudė įvažiuoti į šalį, oficialiai pavadinę jį „Rusijos mafijos baronu“?

Estrados ir nusikalstamo pasaulio sąjunga

Nors įprasta manyti, kad estrada ir kriminalas susikirto tik „laukiniame dešimtmetyje“, ši sąjunga užsimezgė kur kas anksčiau.

Sovietmečiu oficialus žvaigždės atlyginimas už koncertą siekė vos 19 rublių, nors stadionai surinkdavo dešimtis tūkstančių. Tai vertė artistus ieškoti „pogrindinių“ uždarbio būdų – vadinamųjų „nelegalių koncertų“.

J. Kobzonas tapo idealiu tarpininku: jis mokėjo gerti degtinę su VRM generolais ir tuo pačiu metu derinti „reikalus“ su nusikalstamo pasaulio autoritetais.

Estrados turai buvo puiki priedanga pervežti didžiules grynųjų pinigų sumas, kurių niekas nedrįsdavo tikrinti.

„Sporto mafija“ ir Otari Kvantrišvili

Viena svarbiausių figūrų Kobzono gyvenime buvo Otari Kvantrišvili – žmogus, suvienijęs sportininkus į galingą jėgos struktūrą.

Jų sąjunga buvo ne tik draugystė, bet ir verslo planas: įkurtas „Levo Jašino vardo sportininkų socialinės apsaugos fondas“ tapo milžiniška pinigų plovykla.

Komersantai pervesdavo lėšas kaip labdarą, o valstybė, prisidengdama sporto šventumu, jų neapmokestindavo. J. Kobzonas užtikrindavo politinį stogą, o Kvantrišvili – fizinę apsaugą.

Ryšys su „Japončiku“ ir FTB dėmesys

Kobzonas buvo vienintelis estrados atstovas, kurį „įteisinti vagys“ (vory v zakone) pripažino lygiu. Jo artima draugystė su Viačeslavu Ivankovu (pravarde „Japončikas“) suteikė jam neliečiamybės statusą.

JAV tyrėjai Kobzoną vadino „Rusijos mafijos bajoru. Jų teigimu, dainininkas ne tik draugavo su nusikaltėliais, bet ir saugojo bendrą nusikaltėlių kasą (obščak), siekiančią šimtus milijonų dolerių.

Mįslingas įvykis „Inturiste“: kaip „banditai“ tapo „triušiais“

Viena labiausiai aptarinėjamų legendų apie Kobzoną – įvykis jo biure, viešbučio „Inturist“ 20-ame aukšte. Tai nutiko 90-ųjų įkarštyje, kai į jo kabinetą įsiveržė grupė jaunų, reketininkų iš provincijos.

Jie nežinojo nei kas toks Kobzonas, nei kokius užnugarius jis turi – jiems jis buvo tiesiog turtingas „senis iš televizoriaus“.

Banditai išsitraukė ginklus, rėkė, reikalavo pinigų ir grasino nušauti jį vietoje.

Kobzono apsauga nespėjo sureaguoti, situacija buvo kritinė. Tačiau dainininkas nepasimetė: jis lėtai nusiėmė akinius, padėjo juos ant stalo ir įsmeigė į lyderį savo garsųjį „švinu užpiltą“ žvilgsnį.

Kas įvyko už uždarų durų?

Pasakojama, kad Kobzonas nepradėjo maldauti ar siūlyti pinigų. Jis kreipėsi į juos jų pačių kalba, bet su tokia ramybe ir panieka, kad užpuolikai sutriko.

Po kelių minučių kabineto durys atsidarė: „vilkai“, kurie ką tik įsiveržė vidun, išėjo pabalę, drebančiomis rankomis ir atsiprašinėdami.

Sklido gandai, kad Kobzonas tiesiog ištraukė savo asmeninį pistoletą arba paminėjo vieną vardą (tikėtina, „Japončiko“), po kurio banditai suprato, kad jei jie paspaus gaiduką, jų giminės bus išnaikinti iki dešimtos kartos.

„Nord-Ost“ drama: autoritetas, kurio bijojo net teroristai

2002 m. spalio 23 d., kai čečėnų kovotojai užėmė Dubrovkos teatro centrą, valdžia buvo paralyžiuota. Teroristai atsisakė kalbėtis su politikais, tačiau įsileido J. Kobzoną. Kodėl?

Kovotojų lyderis Movsaras Barajevas ir jo būrys buvo jauni fanatikai, bet jie puikiai žinojo neformaliąją hierarchiją. Kobzonas įėjo į salę ne kaip nuolankus derybininkas, o kaip „vyresnysis“.

Esminės detalės iš salės:

„Kodėl sėdi, kai vyresnis kalba?“

Liudininkai pasakoja, kad įėjęs į salę Kobzonas pamatė sėdintį ginkluotą teroristą ir rėžė: „Aš tavo tėvo amžiaus, kodėl tu sėdi? Atsistok!“. Ir teroristas... atsistojo.

Kaukaze pagarba vyresniam yra aukščiau už karą, o Kobzonas tai meistriškai išnaudojo.

Tiesioginis ryšys su čečėnų lyderiais:

Kobzonas palaikė ryšius su įtakingais čečėnų bendruomenės nariais Maskvoje ir pačioje Čečėnijoje (įskaitant Džoharą Dudajevą). Teroristai suprato: paliesti Kobzoną reiškia užsitraukti savo pačių klanų rūstybę.

Išvesti įkaitai: Jam pavyko išvesti tris vaikus ir moterį. Jis net siūlėsi likti įkaitu vietoje vaikų. Nors tai buvo didvyriškas poelgis, analitikai pastebi, kad jis vienintelis jautėsi saugus, nes žinojo „nematomas taisykles“, kurios saugojo jo gyvybę net pragaro viduryje.

Išėjęs paskutinį kartą, jis ištarė frazę, kuri nebuvo transliuojama: „Jie manęs bijo labiau nei jūsų (specialiųjų pajėgų), nes žino, kas aš esu.“

Pabaiga ir pradingęs archyvas

Kobzono mirtis 2018 m. užbaigė ištisą epochą. Jis buvo „atlantas“, laikęs sudėtingą pusiausvyrą tarp valdžios, verslo ir kriminalo. Sklinda legendos apie juodąją užrašų knygelę, kurioje buvo surašyta, kas, kam ir kiek skolingas.

Šiai informacijai dingus, daugelis Rusijos elito atstovų galėjo atsikvėpti, tačiau kartu sugriuvo ir stabilumo garantas, kurį Kobzonas kūrė 40 metų.