Legendinis „Skrajojantis olandas“ grįžta į Klaipėdą!

„Klaipėdos „Skrajojantis olandas“ erdvus, neišdailintas, kaip reikiant „parūdijęs“, kaip ir elingas. Svarbiausia – emocija, kurią mums pavyko perteikti, kad muzika suskambėtų tokiame vaizdinyje, o priemonės – žaidimas“, – akcentuoja Richardo Wagnerio operos pastatymo koncepcijos autorius, režisierius Dalius Abaris.

Klaipėdos festivalis rugpjūčio 1–7 dienomis sugrįžta į lauko scenas senojo uosto širdyje ant Kuršmarių kranto su ypatinga dovana garbingą jubiliejų šiemet švenčiančiai Klaipėdai.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro antrus metus organizuojamas operos ir klasikinės muzikos festivalis pažymės miesto 770-ąjį gimtadienį, savo programą atverdamas Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Memelburgą“ premjera Klaipėdos piliavietėje (rugpjūčio 1 d.).

Festivalio žiūrovai taip pat turės galimybę dar kartą išvysti išskirtinį Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge (rugpjūčio 5, 6 d.), tapusį festivalio vizitine kortele ir garsinantį Klaipėdos miestą visame pasaulyje.

Antrąjį Klaipėdos festivalį užbaigs įspūdingas operos gala koncertas (rugpjūčio 7 d.), kuriame balsingieji muzikinio teatro ir kviestiniai solistai publikai dovanos gražiausias arijas iš operų, operečių ir miuziklų.

Žaidimo taisykles diktavo elingas 

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ D. Abariui tapo milžinišku iššūkiu: „Atėjau su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai.

Kaip operos žanro debiutantas galėjau pasidžiaugti, kad buvau apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos. Išties ramiau, kai šalia buvo operos scenos profesionalas – režisierius Gediminas Šeduikis.

Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leido man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinojau, kad solistų bei kitų atlikėjų  kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas“.  

Iš kur kūrėjai sėmėsi idėjų operos vizijai? „Idėjos? Jos visos inspiruotos vietos, vienos iš unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R. Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda.

Teatras, kviesdamas mane šiam projektui, tikėjosi kažko daugiau, nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai senai norėjau kažką nuveikti Klaipėdos elinge.

Tas elingas, prie kurio dažnai pamedituodavau, man labai patiko, jo architektūra ir buvo didžiausia inspiracija ką nors ten daryti. Kai gavau pasiūlymą statyti „Skrajojantį olandą“, galvojau, kad darysiu būtent ten.

Ruošiantis šiam pastatymui, teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Sumanymas – mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti labiau žemišku, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laikmečio ir tuo pačiu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį.

Atvira milžiniška lauko erdvė diktavo tam tikras „žaidimo taisykles“. Tai, kas pasiteisintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta, kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad elinge fantazijai erdvės pakankamai“,  pasakojo D. Abaris.

Rinkosi sudėtingesnį kūrybinį kelią 

Anot D. Abariaus, „kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia užduodi sau klausimą, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus bei kitų gamtinių stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.

Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį variantą.

Todėl labai daug pastangų ir resursų nukreipta tam, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui naudojami dvigubos apsaugos mikrofonai.

Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai mikrofonizuojamas ne tik kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, bet ir kiekvienas choro artistas. Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugas nuo lietaus.

Dirbant pajūryje, tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius“.    

Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems tenka dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir gelbsti šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės kurti kostiumai.

Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais  būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais. 

Saugiausiai gali jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai spektaklio metu turi stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nėra kur slėptis.

Be gamtinių sąlygų, jiems dar reikia įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos vaidinamos elingo viršuje, 17 m aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...  

Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – tai, kad dainuodami jie tiesiogiai nemato dirigento, nuo kurio juos skiria kartais net keliasdešimt metrų siekiantys atstumai.

Todėl artėjant „Skrajojančiam olandui“ specialiai montuojami didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.

Scenografiją inspiravo vieta 

D. Abaris akcentuoja, kad „Skrajojančio olando“ scenografiją inspiravo vieta. „Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skiriasi nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais.

Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu veiksmui. Čia daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primena elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar netgi laivo triumą.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė kasmet įdeda labai daug pastangų, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų“, – sako režisierius

„Klaipėdos festivalio gerbėjų gerbėjų nebestebina laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai, o elinge jis bus ne tik tikras, bet ir plaukiantis.

Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų. Neabejokite –  efektinga! Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą. Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip sprendžiamos pagrindinės scenos -  šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija...

Čia daug visko: tikro vandens, daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma, ryškus baigiamasis akcentas. Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio,  kurio viena iš užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę.

Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos. Dalis apšvietimo  technikų spektaklio metu taps personažais ir tuo pačiu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą“,  užkulisių paslaptis išduoda D. Abaris. 

„Skrajojantis olandas“ sugrįžta 

Po daugybės metų, nesuskaičiuojamos daugybės pastatymų ir adaptacijų, penktoji ir bene dažniausiai statoma Richardo Wagnerio „romantinė“ opera „Skrajojantis olandas“ (1840–1841) apsuko beveik pilną ratą – sugrįžo prie Baltijos krantų, kur audringos jūros į Norvegijos fjordą nublokštam laive kompozitoriui kaip tik ir dingtelėjo mintis sukurti operą.

Žinant jo andainykštės kelionės ir gyvenimo aplinkybes, nenuostabu, kad siužetu naujajai operai kompozitorius pasirinko seną legendą apie olandų jūreivį, už piktžodžiavimą pasmerktą amžinai klajoti jūromis vaiduoklių pilname laive tol, kol jo sielai ramybę sugrąžins pasiaukojanti ištikimos moters meilė. 

Savo pirmąjį „Skrajojančio olando“ pastatymą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatė 2020-aisiais unikalioje uostamiesčio vietoje, kur, rodos, pati aplinka audrina žiūrovų vaizduotę – buvusiame Paulio Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge.

Koncepcijos autoriaus ir režisieriaus Daliaus Abario, sumaniusio operą statyti atvirame ore ant marių kranto, suburtai kūrybinei grupei teko prisitaikyti prie greitai kintančių gamtinių sąlygų bei bemaž šimtmečio senumo industrinio paveldo.

Tarp žiūrovų „praplaukiantis“ tikras laivas, tūkstančiai litrų nuo pastolių bokštų krentančio marių vandens ir akrobatiniai triukai ant lynų; kostiumai, intriguojantys aliuzijomis į netolimos praeities masinės kultūros ikonas; modernios šviesų, dūmų įrangos ir pirotechnikos kuriami efektai; pagaliau kerinti R. Wagnerio muzika, jautriai interpretuojama iš pajūrio krašto kilusių talentingų solistų, teatro choro ir orkestro, o garso režisierių įgarsinta taip, lyg opera būtų atliekama akustiškai teatro salėje – visa tai žiūrovai patyrė įspūdingame reginyje, pirmą kartą parodytame per miesto 768-ąjį gimtadienį – 2020 metų rugpjūčio 1-ąją. 

Vėliau vaizdo įrašo pavidalu „Skrajojantis olandas“ apskriejo premjeros nemačiusius LRT televizijos žiūrovus, pasiekė ir tarptautinę auditoriją platformoje „OperaVision“. Spektaklis ir jo kūrėjai pelnė aukščiausius šalies teatro apdovanojimus, taip pat liaupses iš R. Wagnerio kūrybos gerbėjų abipus Atlanto, o šią vasarą (rugpjūčio 5, 6 d. 21.30 val.)  dviems vakarams vėl sugrįžta į Klaipėdos elingą. Laukiame Jūsų!

Sidebar placeholder