„Tikėjimas – tai ne jausmas ar būsena. Tai – veiksmas“, teigia menotyrininkė Gintautė Žemaitytė, tarpdisciplininės menininkės ir poetės Vitos Zaman parodos „Rankos“, liepos 16 d. atidarytos Kuršių nerijos istorijos muziejuje, kuratorė.
Vitos Zaman darbai ir yra toks veiksmo aktas, tampantis tikėjimo išraiška: „Jos tapybos kalba, tas išsiuvinėjimas ant tapybos sluoksnių, kiekvienas dygsnis drobėje yra kelias, kaip esminė tikėjimo dalis. Tikėjimo kūryba, savimi, pačiu gyvenimu“, renginio metu sakė G. Žemaitytė.
Vitos Zaman „rankų“, išnyrančių virš drobės paviršiaus, koncepcijos gimimo istorija neįtikėtina!
Dar gyvenant Los Andžele, Kalifornijoje, atsitiktinai „nagų salono“ vitrinoje pamatyta iškaba, kurioje puikavosi moters ranka ryškiai raudonais nagais, tapo konceptualiu įkvėpimo šaltiniu, apmąstant daugiasluoksnę rankų prigimtį: kuriančios, gydančios, laiminančios, baudžiančios, ištiestos pagalbos rankos. Juk tik tuomet, kai vis dar kažkuo tikime, mes nenuleidžiame rankų. Ir priešingai – jos nusvyra, kai netenkam (pasi)tikėjimo.
Įstabus niuansas – Vita Zaman lig šiol nėra „turėjusi“ raudonų nagų!
Būtent Los Andžele tarp tapybos sluoksnių radosi siuviniai, kaip poreikis rankų darbui, reikalaujančiam ilgo akumuliacinio, kontempliacinio laiko, leidžiančio įsiklausyti.
Kaip teigia menininkė, „būtent per drobės siuvinėjimą patiriu kone šamanišką būseną, kai dygsnis po dygsnio aš ne tik kuriu, bet perkūrinėju, perkonstruoju savo gyvenimą.“ Visi autorės darbai intymūs – „Tai asmeniški norai ateičiai“, sako Vita Zaman.
Ir būtent sakraliu įsiklausymu užbaigėme penktąją festivalio dieną su „Didžiąja tyla“ – režisieriaus Philip Gröning dokumentiniu filmu (2005), kurį šiandien pamatyti bet kur pasaulyje – ypač reta galimybė, kaip teigia Kino programos kuratorius Dmitrij Gluščevskij.
Šis filmas yra tiek pat apie tikėjimą, kiek ir apie laiką, ir būtent laikas tapo svarbia dimensija dar prieš filmavimą: leidimo filmuoti Prancūzijos Alpėse įsikūrusio kartūzų vienuolyno Grande Chartreuse kasdienybę, režisierius laukė net 16-ka metų.
Tai griežtai nuo išorinio pasaulio saugomas vienuolynas, kur kelių kilometrų spinduliu aplink uždrausta važinėti automobiliams. Tai lyg užkonservuotas laike stabilus pasaulio taškas, kur niekas nekinta. Tai liudija ir kartūzų moto: pasaulis sukasi, o kryžius stovi. „Tad jei laikas gali būti „išniręs“, tai tas išnirimo laipsnis matuojamas pagal kažką, kaip šis vienuolynas“, susirinkusiems naktinėtojams sakė Dmitrij Gluščevskij.
Philip Gröning tapo pirmuoju į vienuolyną įleistu pasauliečiu su sąlyga, kad filmuoti ateis tik jis vienas! Jis neturėjo operatorių komandos, nesinaudojo dirbtinėmis apšvietimo priemonėmis. „Didžioji tyla“ nemėgina arogantiškai įminti tikėjimo paslapčių. Vietoje to filmas kviečia atidžiai įsiklausyti į tylos apgaubtą vienuolyno gyvenimą ir pamatyti tikėjimo galią keisti kasdienybę, o gal ir pačią laiko tėkmę.
O liepos 17-ąją vyks renginys, kurio nekantriai laukia visi, o ypač jaunoji festivalio publika – susitikimo su esė konkurso laimėtojais. Šiais metais jais tapo Dovilė Gervytė, Jonas Valonis ir Kristina Alsytė.
Nuo 2017 m. kasmet pavasarį skelbiamas konkursas aukštųjų mokyklų ir kolegijų studentams, ese forma gvildenti su festivalio tema susijusius klausimus. Ši iniciatyva įpučia šviežaus oro gūsį, netylančias diskusijas ir įsiklausymą į kito pasaulėvoką. Konkurso sumanytojas ir renginio moderatorius rašytojas, vertėjas Laurynas Katkus.
Visa festivalio programa – www.mann.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą