LCC moterų komandos krikštatėvis Marius Tamolis: „Esame maži, bet su didele širdimi“

Du pirmieji sezonai ir vos trys pergalės. Toks sunkus startas buvo Klaipėdos LCC tarptautinio universiteto moterų komandai, kuri sparčiu tempu stiebėsi į viršų ir šį pavasarį gali matyti pirmuosius pražydusius žiedlapius.  

Prieš ketverius metus įkurtas LCC moterų klubas šį sezoną pirmąsyk istorijoje dalyvavo Karalienės taurės ir Baltijos lygos finale, o prasidėjusioje „SMART WAY Moterų Lietuvos krepšinio lygos“ didžiojo finalo serijoje bando atimti čempionų trofėjų iš Vilniaus „Kibirkšties“.

Verta pridurti, kad 2020 m. debiutinės LCC klubo MLKL rungtynės įvyko būtent prieš sostinės ekipą, visgi, tąkart klaipėdietės patyrė triuškinamą nesėkmę – 39:93. 

Šie įspūdingi uostamiesčio merginų rezultatai, anot universiteto krepšinio programos direktoriaus ir komandos vadovo Mariaus Tamolio, neįmanomi be bendruomenės užnugario, kurį pajautė nuo pirmos dienos. 

„Jaučiame didžiulį palaikymą tiek iš rektorės, tiek iš akademinės bendruomenės, nes moterų krepšinis nėra apie „ultrų“ palaikymą, o labiau apie bendruomenes ir šeimas, – atviravo LCC krikštatėviu vadinamas klaipėdietis. – Toks yra mūsų komandos išskirtinumas, esame maži, bet su didele širdimi ir dideliu krepšinio bagažu.“

42-ejų Tamolis LCC universitete darbuojasi jau 18-tus metus ir ne vieną sezoną buvo LCC vaikinų komandos vyriausiuoju treneriu. Be to, buvęs strategas 16 metų taip pat dirbo Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje, buvo įvairių amžiaus grupių jaunimo rinktinių štabo narys ir 2015 m. su U18 vaikinų rinktine pasidabino Europos čempionato bronza bei 2017 m. tapo universiados čempionu.

Ne ką mažesnę patirtį turi ir LCC trenerių kolektyvas. Ketvirtą sezoną prie komandos vairo stovi Vilius Stanišauskas, kuris dirigavo Lietuvos U18 merginų rinktinei ir 2022 m. su auklėtinėmis tapo Europos čempionu. Šią vasarą specialistas taip pat vadovaus dvidešimtmetėms ir Europos merginų U20 čempionate Lietuvoje. 

Stanišauskui talkina buvusi Europos čempionė ir legendinė krepšininkė Lina Brazdeikytė bei Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės fizinio parengimo treneris Robertinas Vilimas.

Tinklalapio moterulyga.lt pokalbyje su LCC moterų komandos architektu – prisiminimai apie sunkią LCC klubo pradžią, vykstantį organizacijos augimą, aplink pašėlusius žmones, vaikinų ir merginų darbo specifiką bei norimą tęstinumą. 

© moterulyga.lt

– Mariau, kaip atrodė jūsų pradžia LCC tarptautiniame universitete ir kokį krepšinio paveikslą pamatėte atvykęs?
– Aš daug papasakosiu ir čia turbūt gali knygą apie tai parašyti (juokiasi). Iš esmės prie LCC prisijungiau prieš 18 metų. Grįžęs iš Amerikos sutikau pažįstamą trenerį ir pradėjome nuo vasaros stovyklos. LCC universitete, su vienerių metų pertrauka, esu jau 18 metų. Ta vienerių metų pertrauka buvo tada, kai Klaipėdos „Neptūne“ dirbau stratego Pauliaus Juodžio asistentu, tad iš esmės 14 metų dirbau su vaikinų komanda, kuri irgi turėjo gerų pasiekimų.

Pati LCC moterų komandos idėja prieš ketverius metus natūraliai kilo iš paties universiteto, vienos kelionės metu į Italiją, kai žaidėme su Amerikos koledžais. Ta kelionė buvo pakankamai sėkminga ir vienoje iš diskusijų vienas iš Amerikos universiteto sporto direktorių paklausė kur yra mūsų merginų komanda? Tada pradėjome galvoti apie šią idėją ar apskritai įmanoma ją sukurti. Prasidėjo namų darbai ir metus laiko žiūrinėjome kaip visą tai padaryti bei įgyvendinti.

Pats universitetas, kartu su rektore ir administracija, parodė iniciatyvą, aš buvau toks labiau kaip techninis vykdytojas ir visos šios idėjos generatorius. O pradėjome taip, kad atvažiavo mūsų dabartinė ketvirtakusė, pirmoji serbė bei dvi mergaitės iš Sakartvelo.

Moterų lyga mus priėmė ir rugpjūčio mėnesį pirmoje treniruotėje turėjome keturias žaidėjas. Aš jas treniravau ir pirmą mėnesį strategu buvau aš. Vėliau prie mūsų prisijungė mergaičių iš Klaipėdos krepšinio mokyklos ir turėjome 6-7 merginas treniruotėse.

– Kaip į komandą pavyko pasikviesti Vilių Stanišauską, kuris darbuojasi jau ketvirtą sezoną? 
– Taip gavosi, kad Vilius metus nebuvo treniravęs ir situacija viską padiktavo. Vilius prieš išeinant į „Neptūno“ vyrų komandą, kuriai vadovavo Kazys Maksvytis, anksčiau dirbo LCC vyr. trenerio asistentu, tad nuo senų laikų turime ryšį. Radome bendrus taškus ir su Viliumi nusprendėme kažką padaryti. Pirmosios mūsų rungtynės buvo su Vilniaus „Kibirkštimi“, nors pirmą mačą pralaimėjome gal 50 taškų skirtumu, po keturių sezonų su jomis kaunamės finale. 

– Ar po buvimo ilgamečiu LCC vaikinų komandos strategu buvo sunku priprasti prie kiek kitokios darbo specifikos pradėjus dirbti su merginų ekipa?
– Šis pasirinkimas atėjo natūraliai, nors jau nebetreniruoju, o esu komandos vadovas. Specifika keitėsi, man tai buvo nauja, įdomu, daug klystu ir daug mokausi, bet džiaugiuosi, kad aplinkui yra žmonių, kurie padeda tiek iš verslo, tiek iš Lietuvos krepšinio federacijos, tiek iš miesto savivaldybės. Darome nemažai ir kitos veiklos, reprezentuojame Klaipėdą ne tik per krepšinį – rengiame ir socialines akcijas, stovyklas, renginius, atliekame visas klubo funkcijas.

Galiu pasakyti taip, kad moterų krepšinis yra kitoks, bet įdomus, jį reikia teisingai suprasti ir priimti. Pati emocija, atsidavimas ir profesionalumas yra fantastiškas. Federacijos ir kai kurių klubų indėlis jaučiasi, vyksta daug gerų dalykų bei tikiu, kad čia bus lūžio metai visiems.

Negali pagal tą patį receptą vystyti ir vyrų, ir moterų klubo, kadangi yra tam tikri niuansai, kurie yra kitokie. Skiriasi ir žiūrovas, bendravimas tarp žaidėjų ir sirgalių, darbas su rėmėjais. Viską jungia ta pati sporto šaka, bet tiesiog yra kitaip.

© moterulyga.lt

– LCC, kaip krepšinio klubo, augimas yra akivaizdus. Praėjusį sezoną laimėjote geriausios MLKL organizacijos apdovanojimą, jūsų namų dvikovos yra lankomiausios lygoje. Kas varo šį mechanizmą į priekį?
– Manau, kad jį varo visi čia surinkti „bepročiai“. Pradedant nuo rektorės, kuri palaiko kiekvienose rungtynėse, tas pats talismanas, nors niekas net neįsivaizduoja, kas po juo slepiasi ir yra didžiausia paslaptis. Bendruomenė ir aplinka yra fantastiška, todėl išsikeliame tikslus ir dirbame. Viskas LCC prasideda nuo kiekvieno iš mūsų visame šiame darinyje.

– Kalbant apie žiūrovus, turite didžiausią sirgalių būrį MLKL, į rungtynes juos kviečiate papildomai įvairiomis akcijomis. Jūsų akimis, kas yra svarbiausia kiekvienais metais auginant LCC bendruomenę? 
– Tai reikalauja daug dėmesio, bet matome, kur galime augti, sekame pasaulines tendencijas, kur moterų krepšinis beprotiškai auga. Turime daug įsitraukusių studentų, savanorių, esame nusimatę sekančius žingsnius ir metinį strateginį planą. Norime augti ne vien tik iš sportinės pusės. Salės visada negali būti pripildytos žmonių ir tai yra iššūkis juos sudominti. Galbūt tai irgi yra viena iš varomųjų jėgų, kai visi aplink apie tai kalba ir mato. Lygos požiūris keičiasi ir dedami dideli žingsniai, kad jos vystymasis turėtų dar stipresnį proveržį, todėl patys taip pat norime tam pasiruošti bei augti visi kartu. 

– Per pirmuosius du LCC klubo sezonus buvote iškovoję vos 3 pergales. Kaip atrodė jūsų komandos augimo procesas tuo metu ir ši sunki pradžia, kuri dabar duoda vaisius?
– Pirmąjį mūsų sezoną baigė koronaviruso pandemija, aišku, buvo sunku. Pirmose rungtynėse turėjome gal 600 aistruolių, tikra šventė, žaidėme prieš „Kibirkštį“. Žinojome, ką darome ir reikės išgyventi vienerius ar dvejus metus tam, kad galėtume pretenduoti į miesto reprezentacinės komandos finansavimą. Be to, dvejus metus dirbome neatlygintinai norint užkurti visą procesą.

Buvo labai sunkių momentų. Prisimenu antruosius metus, sezono startas, aš susirgau koronavirusu, Vilius Stanišauskas šią istoriją gali papasakoti užsimerkęs. Komanda išvažiavo į pirmąsias rungtynes Baltijos lygoje, Laurita Jurčiūtė susižeidė, išvykome be jos ir pralaimėjome RSU 26:111. Vilius paskambina ir sako: „Mariau, man vienodai, kad tu sergi, bet mes turime kažką daryti”.

Daug tokių istorijų išgyvenome, žinome kiekvieną pralaimėjimą ir pergalę. Tikrai buvo sunku, kai dabar prisimeni, tai net šiurpas eina. Nuo komandos įkūrimo pradžios dabar esame trise – aš, Vilius ir žaidėja Vanja Petrovič. Esame užsigrūdinę, matėme visko ir buvo labai prastų dienų, niekas mums nieko nedavė ir viską sukūrėme patys. Visi tikėjo, kad kažkada tie lūžio metai LCC įvyks ir tai atsitiko jau pernai.

Dabar mus renkasi talentingiausios mūsų šalies jaunosios krepšininkės – Gerda Raulušaitytė ir Neda Pliatkutė. Taip pat Latvijos rinktinės žaidėjos – Lina Loceniece ir Elizabete Bulane. Mes pasirinkome amerikietišką sporto ir universiteto modelį bei jį pritaikome sau. 

– Su kuo jums labiausiai asocijuojasi LCC klubas ir spalvos bei kokius esminius tikslus išsikėlėte artimiausiems keleriems metams?
– Man jis asocijuojasi su vakarietiškais universitetais, jaunatviškumu, energija, bendruomeniškumu. Aplinka, kurioje daug pašėlusių žmonių ir mes tokiais norime būti. Jaunatviškos idėjos, jaunas kolektyvas ir tas darbingumas tikiuosi išliks.

Žvelgiant į ateities planus svarbiausia yra tęstinumas, visų mūsų grandžių stiprinimas tiek finansiškai, tiek pritraukiant rėmėjus, žiūrovus bei talentingas žaidėjas. Norisi šį stabilumą išlaikyti kelerius metus, auginti trenerius ir būti tvaria platforma, kurioje džiaugtis galėtų visi. Vieną dieną galbūt LCC turės galimybę dalyvauti ir europiniame turnyre, bet kaip bus toliau – pamatysime.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder