Užgeso Lietuvos futbolo epocha – mirė legendinis treneris ir „Žalgirio“ puolėjas Benjaminas Zelkevičius (papildyta)

B. Zelkevičius sausio 12-osios vakarą mirė, eidamas 82-uosius metus, pranešė Lietuvos futbolo federacija. 

Benjaminas Zelkevičius turėjo įspūdingą karjerą tiek kaip žaidėjas, tiek kaip treneris. Jis žaidėjo karjerą pradėjo Kauno „Inkaro“ klube. Žaidė puolėjo pozicijoje Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, kur per 331 rungtynes įmušė 50 įvarčių. Du kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. 1990–1991, 1995–1997 ir 2000–2003 m. treniravo Lietuvos nacionalinę vyrų rinktinę.

Benjaminas Zelkevičius taip pat pelnė individualių titulų kolekciją: SSRS sporto meistras (1966 m.), geriausias Lietuvos futbolininkas (1972, 1973 m.), SSRS nusipelnęs treneris (1977 m.), Lietuvos SSR nusipelnęs treneris (1989 m.).

Nuo 2015 m. buvo Lietuvos futbolo trenerių tarybos pirmininkas. 2020 metais LFF Konferencijos dalyviai vieningai nubalsavo, kad Benjaminui Zelkevičiui būtų suteiktas LFF Garbės prezidento titulas.

Už aukštus sportinius ir vadybinius pasiekimus bei už reikšmingą indėlį į Lietuvos futbolo istoriją Benjaminas Zelkevičius 2024 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Legenda, pakeitusi likimus: Rimanto Žvingilo žodžiai apie Benjaminą Zelkevičių

Anapilin iškeliavo legendinis Lietuvos futbolo treneris ir asmenybė Benjaminas Zelkevičius – viena garsiausių ir labiausiai gerbiamų figūrų Lietuvos futbolo istorijoje — legendinis žaidėjas, treneris ir futbolo organizatorius, kurio gyvenimas ir karjera paliko gilų pėdsaką šalies sporte. 

Gerbiamas Treneri, visada prisiminsiu 1995 metus, kai jūs mane pakvietėt į Lietuvos Nacionalinę Futbolo rinktinę.

Ačiū Treneri už visas Futbolo ir gyvenimo pamokas ir už puikę motyvaciją žaisti ir tobulėti!
Ilsėkitės ramybėje gerbiamas Treneri...

Rimantas Žvingilas

O PRIEŠ SĄJŪDĮ – BUVO FUTBOLAS 

Tuos žodžius dar kartą sakau, pagerbdamas vakar vakare iš mūsų išėjusią futbolo legendą - Benjaminą Zelkevičių. 

Nesu išprotėjęs futbolo sirgalius. Visuomet pasijuokdavau iš uošvio-agronomo, kuris apledėjęs stūksodavo „Žalgirio“ stadiono Pietų tribūnoje. 

Bet buvo laikas, kai ir aš ten vaikščiojau. 

Ten pirmąkart tribūnoje pamačiau Trispalvę, po varžybų sirgalių minioje jos ieškojo milicija, nes nerado, nes gal ir nenorėjo rasti. Dabar nėra nei stadiono, nei mano uošvio. 

Bet kažkas liko širdyje.

Prieš pustrečių metų per LRT Plius pamačiau filmą apie Benjaminą Zelkevičių. 

Visai to nežinodamas, išvakarėse skambinau Benjaminui ir kalbėjau, kad jis man primena Saulių Sondeckį. Nes kaip dirigento, taip ir trenerio užduotis – suburti kolektyvą, Lietuvos komandą.

Prisimenu Benjaminą ir jo vyrus – jie tokie, kad ir šiandien galėtų stoti už Lietuvą. 

Negavę tūkstančių, bet tikri sporto aristokratai, išlikę asmenybėmis, pavyzdžiu mums. 

Prieš 40 metų Benjaminas aplankė mane po Amerikos dangoraižiais, bet jais nesižavėjo, o ieškojo lietuvio treniruojamo Niujorko „Kosmoso“ klubo. 

Po Čikagos pasakojo apie jį globojusį nuostabų sporto organizatorių – tokį Valdą Adamkų.

2024 metais valstybė Benjaminą atsiminė ir apdovanojo ordinu. 

Nors daug kas pasakytų – 100-metis Lietuvos futbolas nėra vien sportas. Tautos raidoje jis reiškia kažką daugiau.

Benjaminas Zelkevičius: džentelmenas, kurio orumas nustebino net premjerą

Papasakosiu istoriją, kuri gal ir netinkama atsisveikinimo su Benjaminu dieną. Dirbdamas vieno iš premjerų patarėju, norėjau kad jie suisitiktų ir pakalbėtų apie masinio sporto reikalus.

Paskambinau į Futbolo federaciją ir paprašiau Zelkevičiaus telefono. "O kas jis toks?" - atsakė jaunas balsas. Man ragelis iškrito iš rankų. 

Paskambinau dar kartą ir pasakiau, kad Ministras pirmininkas norėtų pakalbėti su treneriu Zelkevičium. Už penkių minučių turėjau numerį.

Į vyriausybę treneris atėjo su skausmu veide. Prisiminę žvalų Benjaminą pasivaikščiojimuose po Niujorką, paklausiau - kas yra. Benjaminas parodė į kelius - jau nelaiko. 

Pasirodo, reikia keisti, o už geresnę kokybę reikia primokėti. Lietuvą šlovinusiai futbolo legendai! Ir supratau, kad treneris nesižemins ir pagalbos neprašys. 

Supiktnaudžiavau tarnybine padėtimi, bet per pusę valandos ir LTOKas, ir Sporto departamentas, ir Futbolo federaciją VISĄ reikalingą sumą sudėjo. 

Benjaminas tik graudžiai šypsojosi. Nors paskutinius 10 metų nesigraužė aukojęs ne tik talentą, bet ir kojas Lietuvai.

O iš tikrųjų Benjaminas Zelkevičius buvo džentelmenas - ir sporte, ir gyvenime. Toks, tarsi nužengęs iš aristokratiško britų futbolo.

Vilius Kavaliauskas