Mažojoje Lietuvoje Velykų margučius dažydavo suodžiais

Remiantis istoriniais šaltiniais, Mažojoje Lietuvoje išskiriamos šios tradicijos: kiaušinių dažymas ir įvairūs veiksmai su jais (dovanojimas, daužymas, ridenimas), lalavimas, lalauninkų kiaušiniavimas ir supimasis sūpuoklėmis.

Pagal 1549 m. Martyno Mažvydo rašytą laišką galima teigti, kad XVI a. Mažojoje Lietuvoje dvasininkai ir bajorai turėjo tradiciją savo bičiuliams dovanoti velykaičių, kurie iki XX a. pr. lietuvininkams simbolizavo magišką vaizdingumą ir gyvybės skatinimo galią.

Pranės Dundulienės teigimu, etnografiniai duomenys rodo, kad šio papročio buvo laikomasi net iki Antrojo pasaulinio karo, o kai kur ir vėliau.

Su velykaičių dovanojimu taip pat siejosi lalavimas, kuris turėjo apeiginę reikšmę.

XIX a. vid. šį paprotį aprašo Vokietijos etnografas K. Kapeleris. Jis rašo, kaip vakare jaunieji su būriu ėjo į kitą kiemą laluoti. Atėję po gaspadoriaus langu jie prašė leidimo laluoti, o šiam leidus pradėjo dainuoti:

Labas vakars, pon gaspador! - Ei lalo,/ Labas vakars, pon gaspador!/ Ar jau miegi saldų miegą? - Ei lalo./ Išsibudink, pasijudink! - Ei lalo./ Atsikėlė gaspadorius, - Ei lalo,/ O ir langą atsidarė, - Ei lalo./ Lalauninkai meldžia poną, - Ei lalo,/ Auksinėlį į delmoną, - Ei lalo. Lalavimo dainose aukštinama merginų jaunystė, išvardijami šeimininkų gyvuliai, užsėti laukai, simboliškai nusakomas įvairių darbų atlikimo laikas.

Vienoje iš K. Kapelerio užrašytoje lalinkoje dainuojama: Šventas Jurgis rasą krėtė, - ei lalo,/ Šventas Jonas mėšlą vežė, - ei lalo,/ Švents Jokūbas rugius kirto, - ei lalo,/ Šventa Ona pėdus rišo, - ei lalo. Apsilankiusius lalauninkus buvo būtina apdovanoti, nes tuo buvo siekiama apdainuotų linkėjimų išsipildymo. Tai baltų sakralinė apeiga.

XVII a. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris aprašė šio krašto žaidimus su margučiais.

Lietuvininkai susidauždavo virtais, suodžiais dažytais kiaušiniais, ir pramuštas kiaušinis atitekdavo tam, kuris jį įskėlė. Be to, jie ridinėdavo kiaušinius žeme.

1876 m. K. Kapeleris Stalupėnuose užrašė Jono Adomaičio pasakojimą apie kiaušinių dažymą Mažojoje Lietuvoje. Jis pasakojo, kaip jo mama nudažydavo kiaušinius raudonai, geltonai arba mėlynai. O marginimas būdavo toks: nudažytus kiaušinius su pagaliuku apipaišydavo riebalais, užrašydavo savo vardą, kiemą ir tokį išmargintą kiaušinį dėdavo į augalinį raugą. Kai išimdavo, riebalais išmargintos vietos likdavo baltos, ir buvo galima skaityti užrašus.

Iki XX a. pr. lietuvininkai buvo papratę kiaušinius dažyti tik viena spalva. Dažniausiai naudotos spalvos: juoda, simbolizuojanti žemę, raudona - gėrį, žalia - gyvybingumą. Vėliau kiaušiniai buvo skutinėjami, puošiami vašku. Dažniausiai papuošimuose vyravo taškeliai, rūtos lapeliai, žvaigždutės, taip pat buvo užrašomi linkėjimai, vardas ir kiemas.