Autentikos Jūros šventės mugėje - vis mažiau

Nemaža dalis kalbintų sertifikuotų amatininkų sakė, kad šiemet į Jūros šventės mugę nevažiuos, nes ji atima per daug jėgų arba dalyvauti joje nėra ekonominės logikos.

Be to, išskirtinė rankų darbo produkcija praranda paklausą, o pirkėjams svarbiau pigesni masinės gamybos niekučiai, įsigyjami užsienyje ir perparduodami kaip vertybė.

Nukonkuravo „kiniški blizgučiai“

Antanas Lubys iš Kūlupėnų yra sertifikatu pripažintas virtuvinių įrankių, namų apdailos detalių ir kitų daiktų drožėjas iš medžio. Tačiau jis savo prekių į Jūros šventę neveža - neapsimoka, žmonės vis mažiau domisi, pirkėjų akys, anot meistro, krypsta į pigius blizgučius.

„Man per brangu, be to, drožinių niekas nenori pirkti, mažai kam jų ir bereikia, arba reikia atiduoti pigiau už tuos, kurie su mašinomis pagaminti, o tai reiškia minusą. Dėl to ir nedirbam. Atėjo į madą blizgučiai“, - „Vakarų ekspresui“ sakė žemaitis.

Iš mamos amatą perėmusi ir tautinių rūbų audinius Kretingos rajone audžianti Ieva Kavaliauskė sako, kad mugėse pagrindinius plotus užimančias prekes reikia vadinti „pigiu šlamštu“.

„Daiktus reikia vadinti tikrais vardais. Žmonės yra linkę viską gauti pigiai ir lengvai“, - teigė ji.

Jūros šventės mugė jau nevilioja ir Šilalės rajone iš natūralaus avių vilnos veltinio avalynę gaminančio Antano Petraičio, kuris praeityje prekiaudavo pagrindinėje Klaipėdos šventėje. Jis „Vakarų ekspresui“ sako, kad autentikos mažėja visur - ir Lietuvoje, ir užsienyje.

„Sekam, kas vyksta, bet patys jau nedalyvaujam. Kad amatininkų gaminių mugėse proporcingai mažėja, diskusijos vyksta jau apie 20 metų. Ne tik Jūros šventės, bet ir Kaziuko mugėje, užsienyje - Lenkijoje, Suomijoje, buvome renginiuose ten“, - teigė amatininkas, savo rankomis kerpantis avis ir pešiojantis vilną.

Jis irgi patvirtino, kad pirkėjai mugėse mieliau renkasi ne rankų darbo gaminius: „Tai kiniški blizgučiai - prisiperka pigiau ir perpardavinėja. Kaip kažkada Gariūnuose. Organizatoriams svarbiau kuo daugiau vietų užpildyti ir daugiau pinigų surinkti.“

A. Petraitis sakė abejojantis, ar kinai galėtų pagaminti tai, ką jis padaro savo rankomis, bet yra matęs kitų veltinio gaminių, kurių negalima laikyti autentika.

„Esu matęs pirties kepurių. Aišku, kad jos pigesnės nei rankų darbo gaminiai, kaina skiriasi du-tris, o gal ir kokius penkis kartus“, - kalbėjo sertifikuotas amatininkas.

I. Kavaliauskė sako, kad į Jūros šventės mugę prekiauti nevažiuoja dėl kelių priežasčių, tarp jų - ir pati renginio koncepcija.

„Ten žmonės važiuoja linksmintis ir gerti alaus, nematome vietos savo gaminiams. Į Klaipėdą važiuojame, kai vyksta folkloro šventė “Parbėg laivelis„, ten kita auditorija“, - sakė amatininkė.

Keraminių indų gamintojas Algimantas Tamašauskas iš Kuršėnų sako, kad prekių asortimentas atspindi nesustabdomą pasaulio kaitą, nors, jo vertinimu, Jūros šventės mugėje dar yra nemažai autentikos.

„Seniau, kai tiek daug daiktų nebuvo, amatininkų gaminių buvo daugiau, bet mes tų laikų nesugrąžinsime. Keičiasi visas pasaulis, keičiasi ir mugės. Aišku, reikia stengtis išlaikyti senuosius amatus ir manau, kad autentikos dar daug išlikę“, - kalbėjo A. Tamašauskas.

Etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė sako, kad mugių prekių asortimentas tiesiog atspindi padėtį rinkoje.

© POŽIŪRIS. Etnologė Gražina Kadžytė sako, kad bendrųjų mugių didmiesčiuose nebūtina užpildyti autentiškais amatininkų dirbiniais. Sonatos Kotrynos GRĖBLIŪNAITĖS nuotr.

"Kokia paklausa - tokia ir pasiūla. Yra mados dalykas, bangavimas - tai, kas dabar populiaru, vėliau gali prarasti populiarumą ir atvirkščiai. Net jeigu verksi ir raudosi - nieko nepakeisi. Bet ir amatininkai turi teisę padejuoti.

Patogiausia yra kulinarijos meistrams, nes tai, ką iš jų žmonės nuperka - suvalgo, produktų reikia ir reikia.

O jeigu žmogaus pagamintų medinių šaukštų perka vis mažiau, jis iš mugės prekybos traukiasi. Dažniausiai persikelia į kermošius, prie bažnytinių atlaidų Lietuvos miesteliuose ir bažnytkaimiuose„, - “Vakarų ekspresui" sakė žinoma etnologė.

Atskirai Jūros šventės mugės ji nevertino, nes į šią šventę nevažiuoja: „Bendro įvertinimo negaliu pateikti to, ko savo akimis nesu mačiusi ir savo rankomis čiupinėjusi.“

Kai kurie šalies amatininkai Jūros šventės mugės laukia vien dėl to, kad tai yra puiki proga susitikti su bendraminčiais.

Ne visi supranta kainą

Nors mugėse apsilankę pirkėjai dažnai stebisi aukštomis kainomis, amatininkai sako, kad ne visi žmonės supranta, kiek laiko ir pastangų įdedama į originalių daiktų gamybą.

Drožėjas A. Lubys sako, kad atlyginimas už ilgą, sunkų ir žinių reikalaujantį darbą pirkėjui gali pasirodyti neadekvatus.

„Kažkas su lazeriu per pusę dienos pagamina paveikslą, kurį aš gaminu ilgiau ir sunkiau, o jeigu už savo darbą paprašysiu penkių šimtų, tai pamanys, kad man stogas važiuoja“, - teigė amatininkas.

Anot audėjos I. Kavaliauskės, kai kurie pirkėjai tiesiog nesupranta, kad amatininkų darbas irgi kainuoja.

„Ne visi žmonės supranta, kaip sunkiai tokie daiktai padaromi, bet didžioji dalis perkančiųjų supranta. Juolab kad tautinį rūbą perki visam gyvenimui, reikia ir tą įvertinti“, - sakė moteris.

Ji pridūrė, kad amatininkai kainą nustato su nedideliu antkainiu, o kartais jo visai netaiko.

Audėjos skaičiavimu, dalyvavimas Jūros šventėje pareikalautų bent 500-600 eurų: „Keli šimtai už tris metrus bordiūro prekybai, viešbutis, maistas kainuoja.“

„Organizatoriai turėtų džiaugtis, kad apskritai tautinio paveldo amatininkai atvyksta į mugę, o ne pinigus iš jo plėšti“, - pridūrė I. Kavaliauskė.

G. Kadžytė pastebi, kad bendrų mugių užpildyti tradicinių amatų meistrų prekėmis nebūtina, o amatininkams geriausia proga prekiauti yra folkloro renginiai, tokie kaip, pavyzdžiui, Klaipėdoje vykstantis festivalis „Parbėg laivelis“.

„Prie folkloro švenčių tai iš tikrųjų labai tinka autentiški amatai. Bendrosios mugės tikrai neprivalo užsidaryti vietiniuose amatuose. 

Mugėse, ypač vykstančiose dideliuose miestuose, visada buvo atvežtinių prekių, o Klaipėda nebūtų Klaipėda, jeigu joje tokių prekių nebūtų“, - sakė G. Kadžytė, svarsčiusi, ar prekybos per Jūros šventę nederėtų vadinti jomarku - vokiškos kilmės žodžiu, apibūdinančiu metinį turgų (Jahrmarkt - aut. past.).

G. Kadžytė teigia, jog po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais į muges amatininkai aktyviau kviesti norint rodyti ir pabrėžti jų svarbą valstybės gaivinimui.

"Amatininkai mugėse atsirado norint atgaivinti mūsų amatus ir paremti juos, kad jie nebūtų užgožti. Tai buvo labai gražu atgaivinant Lietuvos valstybę, kai antrą kartą ją atkūrėme.

Gaivinant mūsų folklorą ir tautinius amatus buvo didelė paklausa mūsų amatininkų prekių, muges galėjo užpildyti tautodailininkai ir amatininkai, paveldo specialistai.

Paskui nuslūgo susidomėjimas", - pasakojo entnologė.

Amatininkų dinastijų nėra

I. Kavaliauskės manymu, mugėse autentiškos produkcijos mažėja ir dėl to, kad senieji amatininkai dažnai neturi kam perduoti savo įgūdžių, mažai jaunimo juos perima.

Etnologė G. Kadžytė sako, kad po Nepriklausomybės atgavimo amatų ėmėsi žmonės, kurie neteko darbų žlugusiose gamyklose, be to, buvo valstybės skatinimas, parama, tad amatininkų buvo daugiau, o kad jų mažėja - natūralus procesas.

„Yra tam tikros kartos žmonės, kurie jau suprato, kad viltys perduoti savo amatus vaikams ar anūkams žlugo, dinastijos nebus. Bet jie sako - dabar mes tiesiog džiaugiamės, ne taip svarbu, kiek ko mugėse parduos. Mums reikia susitikti“, - sakė G. Kadžytė, kurios vertinimu, amatininkų Lietuvoje dar yra tikrai nemažai.

A. Tamašauskas Jūros šventės mugėje dalyvaus kartu su Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centru, anot jo, viešnagės tikslas - ne tik prekiauti.

„Su centru dalyvaujame su senųjų amatų demonstracija, bet šiek tiek ir patys prekiausime mano gaminiais. Jūros šventė yra laukiamas renginys. Mums svarbu save parodyti, kitus pamatyti, ką žmonės Lietuvoje dirba“, - kalbėjo puodžius.

Šilutės rajone pagal senąsias tradicijas žvakes liejanti Aurelija Jakštaitė teigia, kad šios jos veiklos tikslas - ne dalyvavimas mugėse ir kuo didesni pardavimai, o žmonių švietimas.

„Labai populiarėja edukacijos, kurių metu žmonės patys išmoksta gaminti, tad jiems ir pirkti nereikia. Aš nekonkuruoju, tai ne pagrindinė mano veikla, man svarbiausia - supažindinti su paveldu, padėti jį išsaugoti, šviesti“, - sakė amatininkė, kuri irgi nesiveržia į Jūros šventės mugę.

Pasižiūri, kuo prekiauja

Jūros šventę organizuojančios savivaldybės įstaigos „Klaipėdos šventės“ laikinoji vadovė Živilė Putnienė teigia, kad kasmet apie 70 proc. mugėje dalyvaujančių prekybininkų veikla yra susijusi su menu, tautodaile ar tradiciniais amatais.

„Apie 65-70 proc. mugės prekybininkų yra turinčių Meno kūrėjo statusą, meninės specialybės įsigijimo diplomą, Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario pažymėjimą, tautinio ir kulinarinio paveldo produkto sertifikatą, ūkininkai, prekiaujantys savo gamybos gaminiais ir produktais, dailininkų sąjungos nariai ir taip toliau“, - teigiama jos komentare „Vakarų ekspresui“.

Įstaigos vadovė sako, kad tokia proporcija kiekvienais metais yra panaši.

Organizatoriai taip pat sako, kad autentiškos produkcijos pardavėjais prisistatantys prekybininkai šventės metu tikrinami - ar jie iš tikrųjų prekiauja tuo, ką žada.

Norintiems prekiauti Jūros šventės mugėje šiemet numatytos 555 vietos, prekyvietės kaina svyruoja nuo 164 eurų už keturis kvadratinius metrus iki 450 eurų - tiek kainuoja 9 kvadratiniai metrai.

Trys Klaipėdos neįgaliuosius vienijančios organizacijos mugėje gali prekiauti nemokamai.

Mugės prekybos vietos šiemet išdėstytos palei Danės gatvę nuo Šiaurinio rago iki Danės verslo centro, Danės skvere ir skvere prie Žvejo paminklo, taip pat Tiltų ir Turgaus gatvėse, o Atgimimo aikštės prieigose dėl rekonstrukcijos darbų vietų prekybai nėra - pernai jų buvo 78.