Kaip atrodo lietuviškos prekės Briuselyje ir kodėl net neįtarsi, kad maisto produktai iš Lietuvos

Lietuva didžiuojasi savo maisto perdirbimo pramone ir maisto produktais, tačiau prasibrauti į svetimas rinkas nėra labai paprasta. Pavyzdžiui, ES širdyje Briuselyje prekybos centruose tik keletas įmonių gaminius parduoda su savo prekės ženklais, kiti gaminiai dažnai slepiasi po prekybos tinklų privačiomis etiketėmis.

Tačiau tai nėra trūkumas. Dalis įmonių darbą su privačia etikete renkasi sąmoningai, nes taip kur kas paprasčiau patekti į Vakarų šalių prekybos tinklus.

Kaip pastebi Rolandas Taraškevičius. LR žemės ūkio atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje, dažnai vien skaityti etiketės nepakaks. Reikia žinoti ką reiškia joje parašyti kodai ir koks skaičius reiškia Lietuvą. Kitaip kilmės šalis liks paslaptyje ir net neįtarsi, kad produktas pagamintas Lietuvoje.

Pavyzdžiui, kefyras ar grietinė su emigrantams skirto tinklo prekės ženklais. Ten matomi tik „Viči“ ir kelių pieno perdirbėjų prekės ženklai. Sunkiau eksportuoti sekasi mėsos perdirbėjams.

„Emigrantams skirtoje „rusiškoje“ parduotuvėje mačiau dešrų, tačiau tai, kad jos iš Lietuvos buvo galima suprasti tik skaitant etiketę. Visai kas kita lenkiški mėsos gaminiai. Jų dešros prekybos centruos guli šalia belgiškų. Spėčiau, kad jų skonis tiesiog priimtinesnis vietiniams. Lenkų dešros kitokios. Net mūsų tų tikrų rūkytų kai aš atsivežu ir savo draugams lenkams čia duodu paragauti, jiems nelabai patinka. Pavyzdžiui, pas juos mėsa pirmiausia verdama ir tik po to toliau apdorojama. Pieno produktų segmente skirtumas ne toks ryškus“, – niuansus aiškina R. Taraškevičius ir sako, kad jo žiniomis „Viči“ vieni iš nedaugelio, kurie tiekia produkciją prekybos tinklams. Visi kiti remiasi tarpininkais, dažnai vokiečiais, kurie prekėmis aprūpina daugybę tradicinių ir vadinamų „nostalgiškų“ prekybos centrų.

Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas sako, kad tokia tendencija, kad mūsiškiai neskuba veržtis su savo prekės ženklais pastebima.

„Turime atskirų produktų stereotipus, kaip suomiška pirtis, tailandietiškas baseinas, tai Rytų Europos maistas vakariečiams siejasi su Lenkija. Kai Didžiojoje Britanijoje „Lidle“ rengiamos Rytų Europos dienos, ten 95 proc. gaminių iš Lenkijos. Tai didelė šalis, kurioje daug gamintojų ir jie ES užtvindo dideliu kiekiu. Pavyzdžiui, Balkanuose labai stiprūs Makedonai, tačiau toliau Vakaruose jų nėra“, – aiškina G. Bagušinskas ir vardina kitus aspektus.

Etninės parduotuvės priklausomos nuo emigrantų. Lenkų tiesiog daugiausia. Be to, jų tiesiog daugiau dirba prekybos tinkluose ir jų pakankamai daug tinkluose, kurie dirba pirkimų skyriuose. Taip natūraliai auga prekyba, nes ryšiai su sava šalimi stiprūs.

„Dar viena priežastis, tai kaina, nes jie dirba su didžiuliais kiekiais. Mes maži, įdomūs, inovatyvūs, bet ne pigūs. Pas juos masto ekonomika“, – kodėl ne mes, o mūsų kaimynai įsitvirtina rinkose aiškina G. Bagušinskas.

Kalbant apie tai, kodėl produktai Lietuvoje gaminami su rusiškais prekių ženklais – tiesiog tokie gaminiai geriau parduodami. Pavyzdžiui, pas mus yra įmonė, kuri gamina ir pakuoja pakepintas saulėgrąžas, tačiau užrašai rusiški, nes jos asocijuojasi su Ukraina ir Pietų Rusija. Brukti šiame segmente savo prekės ženklą beviltiška. Užsakovai tinklai puikiai žino ko reikia pirkėjui, tą ir pateikia.

„Vakaruose žinoma „Viči“, „Svalia“, kurią atpažįsta ne tik migrantai, „Džiugas“ į kurį investuojama pakankamai daug. Siauresniame segmente žinomi „Kėdainių konservai“ ir „Dadu“ ledai. Tačiau šiose vadinamosiose nostalgiškose rinkose būna specifinių poreikių. Pavyzdžiui, marinuoti agurkai tik trilitriniuose stiklainiuose, duona tik juoda pagal seną technologiją“, – specifiką aiškina G. Bagušinskas.

Kalbant apie mėsos sektorių, tai mūsų skonis arčiau buvusiai Sovietų Sąjungai, o ne Vakarams. Todėl nedaug gaminių tinka eksportui, juos reikia adaptuoti, o tai sudėtinga. Išimtis galėtų būti vytinti gaminiai, užkandžiai. Tai siauras segmentas.

Kita problema ta, kad pas mus pagrindas kiauliena, kitur jautiena. Pieno sektoriuje produktai kur kas panašesni. Be to, ten daugiau tokių standartinių gaminių kaip pieno miltai, kondensuotas pienas, ledai. Pakeisti pakuotę ar skonį kur kas paprasčiau nei, tarkime, dešros.

„Dėl to dalis perdirbėjų nusprendė su savo prekės ženklais dirbti tik namų ir artimose rinkose, o toliau tiesiog teikti gamybos paslaugą ir gaminti su privačia etikete. Taip sutaupoma daug lėšų rinkodarai ir pardavimams, nors ir kur kas mažesnė marža“, – dėlioja G. Bagušinskas ir sako, kad Europoje yra pakankamai daug įmonių, kurios turi tik stiprius prekės ženklus, o produktų gamybą užsakinėja kitur.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder