Kaip yra nustatomas nepilnamečiui vaikui priteisiamo išlaikymo dydis?

Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujantis yra nustatomas vaikui teikiamo išlaikymo dydis, yra numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi, pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, nustatant nepilnamečiui vaikui priteistiną išlaikymo dydį, yra vertinamos dvi aplinkybės: a) vaiko poreikiai; b) tėvų turtinė padėtis.

Vaiko poreikių nustatymas

Pirmoji aplinkybė, kuri yra vertinama nustatant vaikui priteistiną išlaikymo dydį, yra vaiko turimi poreikiai. Lietuvos teismų praktikoje yra nurodoma, kad nustatant konkretaus vaiko poreikių turinį teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t.y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Tačiau teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien tik vaiko būtinųjų poreikių tenkinimu (maistu, apranga, higiena ir kt.), kadangi tam, kad suaugęs vaikas galėtų tapti visaverte asmenybe, atsakingu ir visuomenišku piliečiu ir žmogumi, svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus.

Teismų praktikoje yra nurodoma, kad nustatant minimalius vaikus poreikius tėvas (motina) neprivalo detaliai jų pagrįsti, t.y. pateikti teismui čekius ar sąskaitas-faktūras už kiekvieną vaikui perkamą maistą, drabužį, vaistus ir kt., kadangi yra laikoma, jog išlaidos būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti yra savaime suprantamos ir akivaizdžios. Tačiau jeigu vaikas turi ne tik būtinųjų poreikių, bet ir specifinių, pavyzdžiui, turi tam tikrų sveikatos problemų, kurias pašalinti yra reikalingos piniginės lėšos, tokiu atveju šių specifinių poreikių tenkinimą yra privaloma įrodyti, o patiriamas išlaidas pagrįsti. Pavyzdžiui, pateikti teismui vaiko medicininius išrašus, kurie pagrindžia vaiko turimas sveikatos problemas ir apmokėtas sąskaitas už vaikui suteiktas medicinines paslaugas.

Orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams tenkinti, teismų praktikoje yra pripažintina minimali mėnesinė alga (toliau – MMA), kuri šiuo metu atskaičius mokesčius yra 470 EUR. Tačiau minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi, kaip minėta, yra būtina užtikrinti ne tik vaiko būtinųjų poreikių tenkinimą. Todėl teismų praktika yra formuojama ta linkme, kad vaikui priteisiamas išlaikymo dydis turėtų būti ne mažesnis nei 1 MMA. Tačiau atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, vaikui gali būti priteistas ir mažesnis išlaikymo dydis nei 1 MMA.

Suskaičiavus vaiko poreikius, įprastai, jeigu nei vienas iš tėvų nėra žymiai turtingesnis, laikoma, kad abudu tėvai turėtų juos tenkinti per pusę (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, tas iš tėvų, kuris gyvena ne kartu su vaiku, turėtų padengti pusę vaiko poreikiams tenkinti apskaičiuotos sumos. Pavyzdžiui, jeigu vaiko poreikiams patenkinti reikia 470 EUR per mėnesį, tai iš tėvo (motinos) turėtų būti priteistas 235 EUR dydžio išlaikymas.

Tėvų turtinė padėtis

Antroji aplinkybė, kuri yra vertinama nustatant vaikui priteistiną išlaikymo dydį, yra vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis. Ji yra įvertinama nustatant:

a)      tėvo (motinos) gaunamas visų rūšių pajamas (pavyzdžiui, darbo užmokestį, stipendiją, pensiją);

b)      turimas pinigines lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose;

c)      turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą (pavyzdžiui, automobiliai, gyvenamieji namai ir kt.);

d)      turimus vertybinius popierius (pavyzdžiui, akcijas, pajus ir kt.);

e)      turimus finansinius įsipareigojimus (pavyzdžiui, paskolas kredito įstaigoms);

f)       turimus kitus išlaikytinius (pavyzdžiui, jeigu vaiko tėvas turi ir daugiau nepilnamečių vaikų, kuriems taip pat yra reikalingas išlaikymas).

Jeigu teismas įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes nustato, kad tėvo (motinos) turtinė padėtis yra sunki, tai gali turėti reikšmės tik priteisiamo išlaikymo dydžiui, tačiau tai negali būti pagrindas atleisti tėvą (motiną) nuo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus.

Taip pat pažymėtina, kad jeigu vengiantis teikti išlaikymą vaiko tėvas (motina) niekur nedirba, tai nėra priežastis jam neteikti išlaikymo vaikui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, jeigu vaiko tėvas (motina) nedirba, neturi pastovių pajamų, tačiau yra darbingo amžiaus, jam nėra nustatytas neįgalumas, kuris ribotų galimybes dirbti tam tikros srities (pobūdžio) darbą, jis turi visas galimybes dirbti apmokamą darbą ir gauti nuolatines pajamas. Jis privalo dėti pastangas darbo paieškoms, o ne perkelti visą išlaikymo naštą vaiko motinai (tėvui), kuriai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu.

Nustačius aukščiau nurodytas išlaikymo priteisimui reikšmingas aplinkybes, t.y. vaiko turimus poreikius ir tėvų turtinę padėtį, yra vertinama kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas gali užtikrinti vaiko poreikių tenkinimą. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaiko poreikius išlaikymo dydis. Jeigu ne – nustatomas išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius, kurie vertintini, atsižvelgiant į tai, kad išlaikymas būtų pakankamas būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms patenkinti (CK 3.155, 3.165 straipsniai). Svarbu ir tai, kad teismas negali priteisti iš tėvo (motinos) didesnio išlaikymo vaikui, negu objektyviai leidžia tėvo (motinos) turtinė padėtis.