Tūkstančiai prarastų darbo vietų šalies įmonėse - tik pradžia

Dėl sankcijų Rusijai sunkumai ištiko ne tik Rusijoje veikiantį verslą, bet ir kitose valstybėse gamyklas turinčias įmones, siejamas su Rusija. Pavyzdžiui, taip nutiko ir Sakartvele veikusiai mineralinio vandens „Borjomi" gamyklai.

Dėl sankcijų Rusijos oligarchui, valdančiam šią ir kitas įmones, gamykla „Borjomi" paskelbė stabdanti veiklą. Šiomis dienomis Sakartvelo vyriausybė pranešė, kad nacionalizuos įmonę, kad išlaikytų veiklą ir savo šalies darbuotojus.

Panaši situacija nutiko ir Lietuvoje, kai dėl sankcijų netiesioginiam Kėdainiuose veikiančios gamyklos „Lifosa" savininkui didžiulės įmonės darbuotojų likimas pakibo ant plauko. Apie tūkstantis šeimų gali netekti pajamų. Premjerė Ingrida Šimonytė aiškina, kad tai yra kaina, kurią turime sumokėti ir tikina, jog gamyklos nacionalizuoti neketina.

Negana to, valstybės valdomos įmonės skelbia naujus atleidimus. Balandžio pabaigoje valstybės valdoma „Lietuvos geležinkelių" grupė pranešė planuojanti atleisti maždaug 2 tūkst. darbuotojų. Skaičiuojant visas grupės valdomas įmones, jose dirba daugiau kaip 7600 darbuotojų.

Po kelių savaičių valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas praneša, kad planuoja didinti paslaugų tarifus bei atleisti apie 600 darbuotojų. Šiuo metu įmonėje dirba maždaug 3673 darbuotojai.

Apie atleidimus nežinojo

„Vakaro žinių" kalbintas „Lietuvos geležinkelių" darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Stanislavas Fedaravičius sako, kad darbuotojai apie masinius atleidimus išgirdo tik iš žiniasklaidos. „Iš anksto niekas neįspėjo apie tokius pokyčius.

Kiek anksčiau buvo kalbėta, kad planuojama atleisti apie 300 darbuotojų, bet kad atleis 2000 - niekas nežinojo", - sakė S.Fedaravičius.

Jis sako, kad to ir reikėjo tikėtis: „Blogiausia, kad taip blogai darome tik sau. Gerai, mes nevešime trąšų, kažkas kitas jas veš ir dar iš to uždirbs.

Aš dar vasarą, kai buvo priimtas sprendimas dėl draudimo transportuoti Baltarusijos trąšas per Lietuvą, sakiau, kad bus atleidimai.

Tam nereikia būti jokiu burtininku. Taip buvo visuomet - jeigu sumažėja krovinių, mažinamas darbuotojų skaičius. Vyriausybė buvo pranešusi, kad skirs dešimtis ar net šimtus milijonus transporto išlaikymui, bet kažkodėl kai atleidžiami žmonės, pinigai neskiriami ir jokių sprendimų neieškoma."

S.Fedaravičius pasakoja, kad šiuo metu vyksta vadovų pokalbiai su darbuotojais. „Žmonės dirba stresinėje aplinkoje, vyksta vertinamieji pokalbiai, kurių metu greičiausiai ir priimami sprendimai.

Darbdavys leido suprasti, kad darbuotojų stažas vertinime nebus svarbiausias kriterijus. Sulaukiame labai daug klausimų iš darbuotojų. Ne visi žino Darbo kodeksą, ne visi žino savo teises. Skirtingos išmokos priklauso skirtingo stažo ar amžiaus darbuotojams.

Gali skirtis ir įspėjimo apie atleidimą laikotarpis.

Daugeliu atvejų darbuotojams siūloma nutraukti sutartį šalių sutarimu, pasiūlant darbuotojui išmokėti kažkiek jo mėnesinių atlyginimų. Matyt, taip darbdavys siekia išvengti ginčų ir teismų. Kartu kai kuriems sutartyje nurodomas punktas, kad, nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu, darbuotojas negali penkerius metus socialiniuose tinkluose ar kitur viešinti jokios neigiamos informacijos apie darbdavį", - pasakoja S.Fedaravičius.

Jis neslepia, kad daugeliui geležinkeliečių surasti darbą gali būti labai sudėtinga: „Jeigu žmogus mokėsi geležinkelio transporto srityje, greičiausia reikės persikvalifikuoti. Juk nėra jokios konkuruojančios įmonės. Tai nėra paprasti vairuotojai, kurie gali per dieną susirasti darbą kitoje įmonėje.

O kas bus, jeigu sankcijos bus panaikintos? Darbuotojų nebus, kas tas trąšas veš? Mašinistus paruošti nėra taip lengva."

Trūksta valstybės pagalbos

Profesorius, sociologas Romas Lazutka sako, kad esant tokiems atleidimams galėtų įsikišti ir valstybė. „Tokiais atvejais įprastai Užimtumo tarnyba yra įspėjama, kad planuojami masiniai tos pačios profesijos darbuotojų atleidimai, kad galėtų pasiruošti.

Šiuo atveju, kai tai vyksta valstybinėse įstaigose, būtų prasminga rasti sprendimus, kaip šiuos žmones, ypač kai kalbame apie geležinkeliečius, galima būtų perkvalifikuoti, kaip juos įdarbinti ir jiems tinkamai padėti", - sakė profesorius.

Kone kartu su žinia apie masinius atleidimus Seimas šį mėnesį po pateikimo pritarė Užimtumo įstatymo pataisoms, pagal kurias bedarbiai bus skirstomi į pasirengusius ir besirengiančius darbui.

Pasirengusiems asmenims iš karto būtų siūlomas darbas, o besirengiantiems nustatomos priežastys, kliudančios susirasti darbą, ir ieškoma, kaip jas pašalinti.

Visais atvejais siūlomas darbo užmokestis negalės būti mažesnis už gaunamą nedarbo socialinio draudimo išmoką.

Nuo 10-o mėnesio tinkamas darbas būtų toks, kuris nebūtinai atitinka asmens kvalifikaciją, kompetenciją, turimą darbo patirtį, bet atitinka sveikatos būklę ir nustatytas kelionės iki darbo vietos ir atgal trukmę bei išlaidas.

Užimtumo tarnyboje įsiregistravę bedarbiai, darbo rinkai besirengiantys asmenys ir asmenys, dalyvaujantys Užimtumo tarnybos organizuojamose paramos mokymuisi priemonėse, bus draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu (PSD). Kiti asmenys bedarbio statusą ir šį draudimą praras.

Tokius pokyčius komentavęs R.Lazutka sako palaikantis idėją, kad PSD valstybė už bedarbius mokėtų tik racionalų laiko tarpą. Kartu jis pastebi, kad bedarbio statusas Lietuvoje vertinamas neigiamai, tad ir vykdoma politika atitinka tokias nuostatas.

„Bedarbio išmokos yra kuklios ir jos mokamos ribotą laiką. Manau, jos turėtų būti dosnesnės, kad labiau apsaugotų žmones.

Bet taip yra todėl, kad ir visuomenė nemėgsta bedarbių. Čia galima kaltinti politikus. Bet ir politikai orientuojasi į visuomenę.

Jeigu visuomenė bedarbius vadina pašalpiniais, atitinkamai politikai nenori tokių žmonių labai saugoti, nes praras populiarumą tarp vadinamųjų gerų žmonių, kurie nebūna bedarbiais", - sako R.Lazutka.

„Vakaro žinios“ kalbasi su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga RUGINIENE:

- Ką reiškia, kai valstybėje pradedami mažinti valstybės valdomų įmonių darbuotojų etatai?

- Tai nėra maloniai nuteikianti tendencija. Matome, kad šiems procesams įtakos turėjo geopolitinė situacija.

Geležinkeliečius palietė sankcijos Baltarusijai, o Lietuvos paštą - Lietuvos santykiai su Kinija. Jeigu anksčiau paštas buvo užverstas siuntinukais iš Kinijos...

Gal tai nesusiję tiesiogiai, bet staiga srautas sustojo. Kinai siunčia siuntinius į Lietuvą, bet renkasi privačius tiekėjus. Sumažėjus darbo apimtims, neišvengiamai turi būti pokyčiai.

Dar viena valstybinių įstaigų specifika, kad jas labai veikia pokyčiai, dėl kurių darbo netenka daug specialistų ir gerų darbuotojų. Pradedame vykdyti reformas ir modernizavimą. O tai dažniausiai vyksta ne per modernizaciją, o per kaštų taupymą.

Bet ar tokios strategiškai svarbios valstybinės įmonės turi nešti didžiulius pelnus? Išsivysčiusios Vakarų šalys netgi subsidijuoja tokias įmones.

Manau, valstybinis sektorius turi būti stiprinamas pačios valstybės, nes tai yra viešosios būtinosios paslaugos, kurias gauna visi gyventojai.

Šios paslaugos neturėtų būti orientuotos į pelną, jos turėtų būti orientuotos į kokybę ir gerų darbuotojų pritraukimą bei jų išsaugojimą.

Čia dirbantys darbuotojai taip pat moka mokesčius.

- Ar valstybė galėtų įvesti kompensacinius mechanizmus, kad dėl politikos nekentėtų paprasti žmonės?

- Pavyzdžiui, jau prieš taikant sankcijas, valstybė turi turėti mechanizmą, kaip jas amortizuoti. Kaip ir „Lifosos" atveju. Ją galima būtų nacionalizuoti ir palikti darbuotojus dirbti, bet kažkodėl tokie sprendimai nepriimami.

Galų gale tos pačios trąšos keliauja per Lietuvą, jas mūsų bėgiais veža privatininkai. Kam reikalingos tokios sankcijos? Visa tai matant, kyla klausimas, kur mes einame ir ar nėra siekiama nustekenti valstybinį sektorių tam, kad vėliau jį būtų lengviau privatizuoti.

Štai Estija kažkaip sugeba padaryti viešąjį transportą nemokamą.

- Kokios tendencijos laukia?

- Vyksta nemalonūs procesai. Iš pradžių buvo prisidengiama pandemijos uždanga, dabar karu. Apie nieką daugiau negalima kalbėti, tik apie karą. Bet Seimas dirba, nepaisant karo ir išsijuosęs priima sprendimus.

Kol kas matome, kad tai palietė tik kai kuriuos sektorius. Bet dar yra ir kiti. Pavyzdžiui, švietimas. Dabar bandoma keisti įstatymus, kad universitetai galėtų vykdyti kolegijų funkcijas.

Ar tai reiškia, kad planuojama universitetus sujungti su kolegijomis? Rezultatas - nauja restruktūrizacija. Kokia iš jos bus nauda paprastiems Lietuvos gyventojams?

Užuot turėję išvystytą paslaugų tinklą, kurį stiprintume, mes viską stambiname, centralizuojame, kažkas pasiima pinigus iš įvairių fondų, o galiausiai - nei paslaugų, nei pinigų. Tuomet visi sėdime ir burbame, kad švietimo kokybė prasta, kad į ligonines negalime patekti.

Respublika.lt