Nerijus Numa, Gediminas Žiemelis, Mindaugas Raila

Turtingiausių Lietuvos verslininkų 500-tukas: kuo išskirtiniai milijardieriai ir milijonieriai?

Apie turtingiausius Lietuvos verslininkus, žurnalo „Top 500“ kūrimą laidoje „Alfa taškas“ kalbasi Rimvydas Paleckis su Alfa.lt vyriausiuoju redaktoriumi Ovidijumi Lukošiumi.

Archyvų nuotr.

Rimvydas Paleckis (kairėje) su Alfa.lt vyriausiuoju redaktoriumi Ovidijumi Lukošiumi.

– Portalas Alfa.lt paskelbė turtingiausių Lietuvos verslininkų 500-uką. Kas šiemet nustebino?

– Mes kasmet leidžiame žurnalą „Top 500“ turtingiausių Lietuvoje ir manęs gal niekas labai nenustebino, bet mūsų skaitytojus turbūt nustebino tai, kad po daugelio daugelio metų (kiek yra sudarinėjami tokie reitingai) „Vilniaus prekybos“ pagrindinis akcininkas ir „Maxima“ tinklo įkūrėjas Nerijus Numa nebėra pirmoje vietoje mūsų sąraše.

Vėlgi tie, kas domisi šia tema, turbūt nesunkiai gali atspėti, kad rimtas pretendentas užimti pirmąją vietą visą laiką buvo Mindaugas Raila, „Girteka“ transporto kompanijos savininkas.

Mūsų paskaičiavimais, šiemet jis nežymiai, bet aplenkia N. Numą ir tituluojamas turtingiausiu lietuviu, bent jau iki kitų metų.

Antra sensacija, tai yra Gediminas Žiemelis,“Avia Solutions Group“ pagrindinis akcininkas, taip pat tapo milijardieriumi. Žavu tai, kad jam pavyko milijardieriumi tapti tuo metu, kai aviacijos sektorius dėl COVID-19 problemų, pandemijos, apribotų kelionių yra nepavydėtinoje padėtyje.

– Tai dabar turime tris milijardierius?

– Pajuokaujant skaičiuojant litais yra dešimt milijardierių, bet, deja, eurais – tik trys milijardieriai.

Nematom ir turbūt nenorime žinoti, kiek žmonės turi pinigų sąskaitoje.

– Kaip verslininkų turtas yra skaičiuojamas?

– Be abejo, kaip ir pasaulyje analogiški leidiniai („Forbes“ geriausiai žinomas), taip ir mes skaičiuojame verslo vertę. Galima šiek tiek pavydėti amerikiečių kolegoms kadangi ten pagrindinių kompanijų akcijos yra biržoje, tai vertė yra matoma kiekvieną dieną, ji yra dinamiška ir tai yra labai skaidru bei labai teisinga, nes biržų rinka geriausiai nustato kompanijų vertę.

Mūsų atveju reikia įdėti gerokai daugiau darbo ir pati metodologija sudėtingesnė.

Tiesa, ir pas mus yra įmonių savininkų, kurių akcijomis yra prekiaujama biržoje.

Tai vat keletas asmenų vertė yra iš tiesų labai lengva nustatyti žinant jų kompanijos dalį. Pasižiūrėjus aktualiuoju metu kompanijos akcijų kainą biržoje gali pasakyti, kiek vertas to žmogaus turtas.

Kitos įmonės yra dažniausiai uždarosios akcinės bendrovės ir mes analizuojame finansinius duomenis, apskritai situaciją rinkoje. Na, ir, kaip žurnalistai, vertiname šiek tiek tų žmonių praeitį, kiek galėjo būti uždirbę iki šių dienų.

Bet neskaičiuojate, tarkime, kiek jie realiai turi pinigų „rankose“ – bankų sąskaitoje?

- Taip, mes vertiname turtą, o ne grynus pinigus. Nematome ir turbūt nenorime žinoti, kiek žmonės turi pinigų sąskaitoje.

M. Raila su partneriu Edvardu Liachovičiumi sukūrė įspūdingą verslą.

– Ką galite pasakyti apie M. Railą?

– M. Raila iš tiesų sugebėjo išlikti gana paslaptingas, tačiau jo įkurta bendrovė „Girteka“ yra tikrai žinoma turbūt daugeliui lietuvių.

Šiemet trumpam ištrūkęs atostogų į Norvegiją ir Švediją, važiavau automobiliu ir sustojęs padaryti nuotraukos prie poliarinio rato ženklo mačiau vienintelį sunkvežimį, vienintelį gyvą žmogų – „Girtekos“ sunkvežimį ir jo vairuotoją.

Ir kur mes bevažiuotumėme Europoje ir būtumėme – Portugalijoje, Ispanijoje, Rusijoje ar bet kur kitur – tikrai labai daug šansų, kad sutiksime „Girtekos“ sunkvežimius su dažnai lietuviškais numeriais, bet nebūtinai.

M. Raila su partneriu Edvardu Liachovičiumi sukūrė įspūdingą verslą. Tai viena didžiausių Europoje logistikos kompanija, kuri tikrai turi labai apčiuopiamą ir didelę vertę.

Ar M. Raila yra visuomeniškai aktyvus, žinomas? Kažkur dalyvauja, kažkur jį galima matyti, ar jis tylus milijonierius? Ką galite pasakyti apie jį, kaip apie žmogų?

- Esu jį sutikęs gatvėje, gal ir matęs Vilniaus gatvėse keletą kartų, kartais jis yra matomas verslo renginiuose. Tai nėra žmogus, kuris būtų visiškai nematomas, bet plačiai visuomenėje – taip, sutinku, nėra labai žinomas.

Viena jo savybių – jis vengia bendrauti su žiniasklaida ir jo interviu, man atrodo, nėra buvę.

Kodėl?

– Na, kompanijos veidas yra E. Liachovičius. Tai būdinga ne tik šitam duetui ar verslininkų kolektyvui.

Paprastai stambūs verslininkai išsirenka vieną žmogų iš partnerių, kurie bendrauja su visuomene. Ignas Staškevičius, žinome, ilgą laiką buvo „Vilniaus prekybos“ veidas. Tai šiuo atveju toks turbūt asmeninis sprendimas – išlikti kiek įmanoma šone.

– N. Numos sumažėjo turtas, kad jis užima antrąją vietą ar tiesiog jį aplenkė M. Raila, turėdamas daugiau?

– Aplenkė, turėdamas daugiau. Aišku, COVID-19 padariniai jaučiasi šitame 500-tuke ir bendras visų mūsų vertintų žmonių turtas padidėjo maždaug penkiais šimtais su trupučiu milijono eurų palyginti su praėjusiais metais. Bet jeigu lygintumėme dar kelerius metus prieš tai, padidėjimas buvo 4 mlrd. eurų.

Tai dinamika bendro turto yra sumažėjusi.

Aišku, statistika yra toks pavojingas dalykas, mes matome, atsirado naujas milijardierius, kas gerokai kilstelėjo viso 500-tuko vertę, bet daugybė verslininkų šiais metais, mūsų vertinimu, prarado šiek tiek savo turto.

Kaip paaiškinate G. Žiemelio išsilaikymą tarp lyderių ir, ar jo turtas, pavyzdžiui, sumažėjo, lyginant su praėjusiais metais?

– Ne, jo turtas padidėjo. Tą rodo ir duomenys, ir buvo tikrai tokių objektyvių dalykų – jis pritraukė strateginį investuotoją ir buvo įvertinta kompanija ne tik mūsų, bet ir nepriklausomų tarptautinių vertintojų. Duomenys gana panašūs – tiek mūsų vertinimu, tiek tarptautiniu vertinimu.

– Kodėl jūs leidžiate šį žurnalą? Koks esminis tikslas, kokia prasmė? Kokia nauda visuomenei?

– Na, mes esame verslo įmonė, tai mūsų tikslas – leisti produktus, kurie įdomūs vartotojui. Kaip ir kiekvienas verslininkas šiame žurnale, be kitų tikslų, siekiame gauti pajamas, uždirbti pinigus ir plėsti savo veiklą. Banalus tikslas yra toks.

Kitas dalykas, kad tai yra tarptautinis standartas ir daugelyje kapitalistinių ar laisvos rinkos šalių ir ne tik, yra vertinami verslininkai, jų turtas. Tam tikra prasme tai yra žaidimas.

Bet tai turi ir didesnę prasmę, nes man šis žurnalas yra Lietuvos verslo garbės lenta. Aišku, yra vienas ar kitas atvejis, kai tie žmonės galbūt nenusipelno patekti į garbės lentą. Bet iš principo aš tai vertinu kaip verslo garbės lentą ir kaip mūsų verslininkų įvertinimą, jų veiklos pamatavimą ir pavyzdį visuomenei.

– Ar verslininkai siekia patekti į „Top 500“ žurnalą? Ar gaunate iš jų grįžtamąjį ryšį?

– Be abejo, būna grįžtamasis ryšys. Nepasakyčiau, kad labai dažnas, bet būna. Ir jis yra įvairus. Vieniems patinka dėmesys. Kitiems jis patinka, bet jie sako, kad nepatinka, o kiti turbūt nuoširdžiai nenori būti matomi.

Šiemet mūsų redakcija baigė labai ilgą teismo procesą dėl poros verslininkų, kurie bandė užginčyti tokią teisę ir perėjus per visas teismų instancijas Lietuvos Aukščiausias administracinis teismas pripažino, kad visuomenė turi teisę žinoti apie verslininkų turtą ir jų veiklą, nes tai yra svarbūs visuomenei žmonės.

Ir iš tiesų daugelis verslininkų, darydami verslą, priima sprendimus, kurie paliečia daugelį mūsų. Ar tai būtų farmacijos verslas, ar statybos verslas, ar turbūt bet kuris kitas verslas, jis vienaip ar kitaip daro įtaką visuomenės gyvenimui į blogąją ar gerąją pusę. Mes, kaip žiniasklaida, manau, turime teisę apie tai kalbėti.

– Jūs turėjote teismų su tais, kurie neva nedavę sutikimo buvo paviešinti, ir teismas pasisakė, kad neprivaloma gauti sutikimo viešinant tokio pobūdžio informaciją?

– Apibendrinant teismo sprendimą, taip.

– Kodėl verslininkai nenori būti paviešinti?

– Na, sunku pasakyti. Aš manau, kad yra įvairių žmonių ir ne visiems norisi matytis tokiame sąraše.

– Tarp turtų ir sėkmės galime dėti lygybės ženklą?

– Egzistuoja tikrai labai daug turtingų žmonių, kurie to turto nedemonstruoja ir gyvena labai kukliai, bet patogiai.

Yra tokių atvejų, kai žmonės, kurie nėra labai turtingi, bet neriasi iš paskutiniųjų, kad pademonstruotų, ar brangią rankinę, ar prabangų automobilį. Kita vertus, ką parodo šitas leidinys ir ką mes pamatome išėję į Vilniaus gatves, yra tai, kad Lietuva iš tikrųjų tapo gana turtinga šalimi. Milijardierių yra trys, o milijonierių – Lietuvoje tikrai daug.

Tai aš manau, jų indėlis yra tikrai didelis į Lietuvos visuomenės plėtrą, į gėrį ne tik sumokėtais mokesčiais.

– Kaip keičiasi požiūris į turtą Lietuvoje?

– Taip, yra pavydas, bet aš tikrai nenoriu kalbėti apie tuos žemiausius jausmus, instinktus, o norisi kalbėti apie gerus dalykus ir apie sėkmę. Dauguma žmonių, patekusių į šitą milijonierių sąrašą, ir tie, kurie liko kažkur netoli už brūkšnio, iš tikrųjų labai stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl Lietuvos.

Pandemijos pradžia parodė, kaip verslas reagavo į krizę, kaip daugybė kompanijų skyrė daug resursų ir pinigų tiek medikams, tiek apsaugos priemonių įsigijimui. Be to, daug meno iniciatyvų, sporto projektų yra remiami būtent šitų žmonių.

Manau, kad jų indėlis yra tikrai didelis į Lietuvos visuomenės plėtrą, į gėrį ne tik sumokėtais mokesčiais.

Ciniškas žmogus pasakytų: „Aš moku mokesčius, ir viskas.“ Bet iš tikrųjų daugelis verslininkų prisideda tikrai daug daugiau.

– Ką pasako turtai apie žmogų?

– Na, vėlgi, kadangi tai yra įmonių vertė, tai yra jų veiklos įvertinimas.

– Bet tai yra jų sukurtos įmonės, ar ne?

– Dažniausiai taip, nes mūsų šaliai nedaug dar metų – tik 30 metų, ir dauguma tų verslų pradėti nepriklausomybės laikotarpiu. Taip pat nėra daug turtuolių, kurie, sakykime, privatizavo sovietinius fabrikus ar sovietines įmones ir tam tikra prasme atsinešė praeities sukurtą turtą į dabartinę sistemą. Ne, daugelis yra Lietuvos, turtingų žmonių, patys susikūrę savo sėkmę.

Na, kai daug metų dirbi žiniasklaidoje tikrai prisimeni tas istorijas ir gali įtarti, kad kažkas tą fortūną susikūrė ne visai teisėtai.

– Egzistuoja posakis, kad pirmasis milijonas dažniausiai nešvarus. Ar galėtumėte pritarti šiai minčiai?

– Ne, tikrai nenorėčiau apibendrinti, nes manau, kad tikrai daug verslininkų sukūrė tą pirmą milijoną, jį užsidirbo teisėtais būdais.

Jeigu nusikeltumėme kokį dešimtmetį į priekį, mes turbūt pirmajame dešimtuke pamatytume ne prekybos įmonių, ne logistikos įmonių atstovus, bet, man leidžia tai teigti nuojauta, tam tikri duomenys, kad informacinių technologijų milijardierius ir kitokius žmones, kurie savo protu, savo gebėjimais, savo intuicija sukurs savo sėkmę.

– O kai renkate informaciją, kaip žurnalistas, ar jaučiate, kad pirmasis milijonas nėra visai švarus, ar tiesiog tai nėra jūsų domėjimosi objektas?

– Na, kai daug metų dirbi žiniasklaidoje, tikrai prisimeni tas istorijas ir gali įtarti, kad kažkas tą fortūną susikūrė ne visai teisėtai. Bet vėlgi, jeigu mes nusikelsime į nepriklausomybės pradžią, tai tie dalykai, kurie buvo normalūs ir teisėti tuomet, bent jau moralės požiūriu, dabar galbūt atrodo visiškai kitaip. Dėl to, kad viskas keičiasi.

– Ir pabaigai vienu sakiniu: ar turtuoliai verkia?

– Taip, žinoma.

 Archyvų nuotr.

Žurnalas „Top 500“.  Alfa.lt

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder