Europarlamentaras Stasys Jakeliūnas: Gražiomis deklaracijomis kelias į pragarą grįstas

- Dar jums dirbant Seime Gabrielius Landsbergis buvo apkaltinęs jus tam tikrais tikslais grasinus Konstitucinio Teismo teisėjams. Nors, anot jūsų, tai akivaizdus melas, tačiau pasirodė, kad ir teisingumas yra jo pusėje: jam švenčiant 40-ąjį gimtadienį Vilniaus apygardos teismas atmetė jūsų ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo.

- „Prezidentinio" gimtadienio dovana... (Juokiasi.) Tik ši istorija, kurioje teisėja, mano manymu, veikusi kaip G. Landsbergio advokatė ir priėmusi šališką sprendimą, dar nesibaigė. Sprendimas bus skundžiamas.

- Teismo atstovas, aiškindamas sprendimą, sakė, jog tai buvusi G. Landsbergio „nuomonė, turinti pozityvų tikslą išryškinti jo (t.y. jūsų - D.Š.), kaip politiko, veiklos trūkumus"...

- Na, matot, kaip kūrybiškai galima viską sudėlioti. Žmogaus protas - lankstus dalykas...

- Tad noriu paraginti jus irgi būti pozityviam ir išryškinti šio politiko veiklos privalumus.

- Matot, kaip linksmai kalbamės. Nuo ko pradėti? Būtų galima daug ir ilgai kalbėti apie šio politiko veiklos trūkumus, tačiau labiausiai akis duria jo vaidmuo formuojant užsienio politiką.

Deklaratyvūs, nepasverti pareiškimai Rusijos atžvilgiu, taivaniečių atstovybės atidarymas, laisvės „eksportas" į Baltarusiją ir pan. liudija nebrandžius veiksmus, siekį užsiimti geopolitiniu populizmu, o ne vykdyti realią užsienio politiką, kuri paprastai yra ir sudėtinga, ir daugiasluoksnė.

Žinau, kad kiekvienas, suabejojęs valdančiųjų veiksmais ar sprendimais, rizikuoja būti apšauktas Kinijos sugulovu ar prokremliniu veikėju, nors aš, gimęs tremtyje - mano tėvai buvo politiniai kaliniai, - neturiu jokių iliuzijų autokratinių režimų atžvilgiu, bet suprantu jų galią, su kuria, nori nenori, tenka skaitytis.

Jeigu jau mes pareiškiam, kad nesideram su teroristais ir jeigu mums užsienio politikoje svarbu vertybinis nuoseklumas ir tęstinumas, tai gal derėtų nutraukti diplomatinius santykius su JAV, išstoti iš NATO?..

Gal turėtume bent „perkrauti" savo santykius ir su NATO, ir su JAV, nes jos tiesiogiai derasi ir su Rusija, ir net su Talibanu, kur patyrė gėdingą fiasko, - globalios destrukcijos juk niekas nenori.

- Kaip europarlamentaras galėtumėte patvirtinti, kad mūsiška užsienio politika Briuseliui patinka?

- Įsivarėme į kampą ir dairomės, kas mums padės. Europos Sąjungos valstybės narės pirmiausia žiūri savo interesų ir ieško realių galimybių.

O ES pritarimas užsienio politikos kursui ir deklaracijos iš tiesų mažai ką reiškia - jos skirtos šiuo atveju ES vidaus vartojimui. Pokyčiai atsiranda ne deklaracijų būdu. Viena yra kalbos apie Taivano atstovybės steigimą ir kita - jos atidarymas.

Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo veiksmas, kurio jokiais pareiškimais neatšauksi. Kadaise, dar Seime bendraujant su JAV kongresmenais, įstrigo jų pasakyta frazė apie Kiniją: Rusija, jų nuomone, esanti primityvi ir prognozuojama imperija, o Kinija - rimtas reikalas: ir pajėgos kitos, ir veikimo horizontai visiškai kiti. Iš tiesų maža vilties, kad JAV ir Europos Sąjunga ateityje galėtų atsverti Kinijos didėjančią įtaką pasauliui, tam reikėtų trečio žaidėjo, bet tikimybė, kad juo taptų Rusija, dėl didėjančių įtampų yra niekinė.

- Prancūzijai, prieš perimant pirmininkavimą Europos Sąjungoje, jos prezidentas Emanuelis Makronas žadėjo progresą dėl Lietuvai daromo Kinijos spaudimo...

- E.Makronui būtina sureaguoti, pareikšti „susirūpinimą" prieš pavasarį vyksiančius prezidento rinkimus. Tikėtina, kad Lietuvos atžvilgiu bus paskelbta dar viena kita rezoliucija, tačiau nemanau, kad Lietuvos situacija bus dominuojantis dėmuo ES, ieškant mechanizmo, kaip amortizuoti Kinijos poveikį Europos ekonomikai.

Pandemijos situacija parodė, kad priklausomybė nuo Kinijos yra didžiulė, kad pragaištinga remtis tam tikrais gamybiniais pajėgumais vien tik Kinijoje, geriau jų turėti ir namie, Europoje.

Bet čia yra ilgas, sisteminis darbas, tam reikia ir pasiruošti, ir sutelkti išteklius, diskusijos Europos Parlamente gali tęstis metų metus, o pagal mūsų patarlę, gražiomis deklaracijomis kelias į pragarą grįstas. Greitai performuoti santykius su Kinija nepajėgi net Europos Sąjunga.

- O kas kalbama apie Lietuvą Europos Parlamento užkulisiuose?

- Nesu aktyviai užsienio politikoje dirbantis žmogus, nebendrauju nuolat su tos srities atstovais, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad dominuoja neutralus santykis: atvirai niekas nekritikuoja mūsų politikos Kinijos atžvilgiu, nes visi nori būti geri, nori demokratijos sklaidos, galų gale, ES vienovės.

Pasitaiko vienas kitas, reiškiantis ir palaikymą, bet kai paaiškini apie veikėjus, kurie vykdo tokią užsienio politiką, apie jų realiąsias, o ne deklaruojamas vertybes, jų veikimo būdus ir mechanizmus, kai papasakoji, pavyzdžiui, apie Mykolą Majauską, kurio kandidatūrą rengiamasi siūlyti į Europos audito rūmus, jie suklūsta, stebisi, kokie jie lyderiai, jeigu deklaruoja viena, bet daro kita, priešingai deklaruojamoms idėjoms ar nuostatoms.

- Prisimenu, jūs vienintelis iš Lietuvos europarlamentarų nepalaikėte Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros į eurokomisarus. Ar aš klystu, manydama, kad Lietuvos atstovai Europos Parlamente yra susipriešinusios, susiskaldžiusios Lietuvos miniatiūra?

- Ko gero, jūs teisi, ir tai visiškai normalu. Įsivaizduokit, kaime, kur gyvena 90 žmonių, kur jie vieni kitus pažįsta, ir tai esti tiek ir tiek nuomonių.

O ką kalbėti apie valstybę, kur yra beveik trys milijonai žmonių ir kurios vadovai nežinia kam atstovauja (greičiausiai patys sau, nes siekia savų tikslų).

Klausimas, kaip civilizuotai tie nuomonių skirtumai reiškiami ir ar jie neišvirsta į agresyvią priešpriešą. Taip, tiesa, nesisveikinu su V.Sinkevičiumi net lėktuve prasilenkdamas, nebendrauju ir neketinu bendrauti dėl tam tikrų principinių nuostatų...

Taip, aš esu šališkas, esu emocionalus žmogus, ir neketinu to slėpti. Taip, esu G.Landsbergio oponentas ir, matyt, juo liksiu ateityje. Gerai tai ar blogai, pasirinkimo reikalas. Bet, sakykite, kaip galima pritarti Rasos Juknevičienės džiaugsmui, kilusiam dėl to, kad jos inicijuota EP rezoliucija suerzino Vladimirą Putiną?

Kaip galima solidarizuotis su užsienio politikos siekiu atkreipti į save diktatoriaus dėmesį ir jį sunervinti arba kaip galima pritarti G.Landsbergio ar jo kolegų vykdomai politikai, apsimetant esą jie atstovauja Lietuvai kaip visumai.

Juk tai netiesa. Kaip gali solidarizuotis su Vyriausybės vykdoma pandemijos valdymo strategija, kuri slopina demokratiją, rūšiuoja ir dar labiau priešina žmones.

Pandemiją vadinu visišku farsu ir afera. Kad ji yra komercinė afera, akivaizdu, o dėl to, ar ji socialinė-politinė, galima svarstyti. Nuo pandemijos pradžios Europos Parlamente bandau inicijuoti pandemijos tyrimo komisiją, bet visos iniciatyvos šia prasme yra blokuojamos.

- Turbūt esame liudininkai, kaip kinai Lietuvoje įgalina savo patarlę: užmušk vištą, kad beždžionė bijotų. Tačiau šio veiksmo kaltininkas nė kiek neatgailauja: reikalauja europinio solidarumo ir giriasi, kad Lietuvos ir Irako santykiai galėtų būti pavyzdžiu Europai.

- Na, taip, juk iš tikrųjų Europos Sąjungos pastangos Irake ir lėmė tai, kad migrantų srautas prie Lietuvos sienų sumažėjo. (Juokiasi.) Verslininkams dabar sakoma, kad patys kalti užmezgę verslo santykius su Kinija, esą galėję numatyti, kad autoritarinėse valstybėse jiems veikti rizikinga ir siūloma atkreipti dėmesį į Jungtinius Arabų Emyratus, kur, sako, pelninga plėtoti prekybinius ir ekonominius ryšius.

Pasižiūrėjau tos valstybės demokratijos indeksą, - pagal jį JAE yra daugmaž toje pačioje pozicijoje, kur yra ir Rusija, Kinija, Baltarusija. Galima spėti, kad ateityje dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių tiems, kurie čia ims plėtoti verslą, vėl sakys, kaip jūs nenumatėt, kad čia yra autoritarinis režimas, o jis toks ir yra.

- Išdavikišką Seimo elgesį dėl svetimraidžių įvado į lietuvių kalbą vienas konservatorius motyvavo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu. Ką, jūsų nuomone, geriausia daryti šiuo nerimo laikotarpiu?

- Nereikėtų dar labiau priešinti visuomenės šalies viduje. Mane tiesiog sukrėtė Vytauto Landsbergio žodžiai, pasakyti apie Sausio 13-osios mitinguotojus, nušvilpusius premjerę ir Seimo pirmininkę. Pasakymas, kad tie žmonės yra ne Lietuvos žmonės, tik padidina antagonizmą ir dar labiau motyvuoja žmones priešintis.

Tam, manau, jie turi ir moralinę teisę, ir moralinę pareigą.

V. Landsbergis jau daug metų kuria (tikiuosi, nesąmoningai) tam tikrą nepakantumo atmosferą daliai Lietuvos žmonių. Kaip suprantu, jo iniciatyva prieš keliolika metų prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė vadovavosi kone kagėbistiniais metodais ir trapią mūsų demokratiją nubloškė keliolika metų atgal.

Na, apie jo anūką jau kalbėjome. Kokiu pavyzdžiu gali būti Lietuva, kurioje klesti nepotizmas (Aušros Maldeikienės sūnus vėlgi infiltruotas į konservatorių sąrašą) ir korupcija; Taivano finansuota Mato Maldeikio ir kelių parlamentarų komandiruotė į šią salą - elementarus korupcijos pavyzdys.

Ar mes išmokome Baltarusijos pamokas, ar numatėme, kad turim ar turėsim de facto sieną ne su Baltarusija, o su Rusija, su jos besiplečiančia imperija? Ar vertinam tą faktą kaip incidentų, išprovokuotų ir įvykusių netyčia, riziką? Ar investicinė aplinka dėl to gerėja ar blogėja, jei kaimynystėje bus ne Baltarusijos, o Putino režimo teritorija?

Turim Kaliningradą, dabar turėsim ir Rusiją Baltarusijoje - toks yra mūsų užsienio politikos rezultatas. Mes vis dar globojame Lietuvoje reziduojančią neoficialią kaimyninės šalies prezidentę.

Vargšė Sviatlana Cichanouskaja, nežinau, kaip ji jaučiasi šiandien. Jai sukelta šitiek lūkesčių, tačiau, matyt, ir ji pati supranta, kad netaps Baltarusijos prezidente nei šiemet, nei greičiausiai kitąmet, nes Putinas apžioto kąsnio nepaleis...

O ar mes galėtume geopolitinę situaciją paveikti teigiamai? Turbūt ne. O neigiamai? Neigiamai, taip, galėtume. Tai rodo ir įtampas pakurstanti mūsų užsienio politikos patirtis.