Po ekspedicijos Arktyje mokslininkai ragina sunerimti: „žmonės, sustokim, susimąstykim“

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto (KU JTI) tyrėjų komanda ir mokslininkas iš Lenkijos mokslo akademijos Okeanologijos instituto vėl apsilankė Arktyje – tyrimus atliko Špicbergeno saloje, esančioje Norvegijos šiaurėje.

Ekspedicijos nebūtų be bendradarbiavimo

Lietuvos – Lenkijos mokslininkai ekspedicijas vykdė pagal projektą ADAMANT „Arkties bentoso ekosistemų kaita: ledynų tirpsmo ir borealinių rūšių pernašos makroplastiku poveikis“. Ši išvyka nebuvo pirmoji.

Per dešimt išvykos dienų šešių specialistų komanda su moksliniams tyrimams parengta jachta „Magnus Zaremba“ ir kita technika tyrė klimato pokyčius Svalbardo biotoje ledyno tirpsmo laikotarpiu. Šiame regione nagrinėtos ežerėlių ir fiordų dugno buveinės ir mikrofauna, vandens optinės savybės bei kiti numatyti tyrinėjimo objektai.

Mokslininkai tikisi, kad po šios ekspedicijos bus aišku, kas vyksta vietose, kurios „atsilaisvina“ nuo ledynų. Šis procesas yra svarbus ir ežeruose, ir sausumoje, ir lagūnos.

Projekto komandą šiais metais sudarė: JTI vyriausiasis mokslo darbuotojas ir projekto vadovas dr. Sergejus Oleninas, dr. Aleksejus Šaškovas, doktorantas Tobias Politi, Hidrologijos ir okeanografijos studijų programos absolventai Jonas Gintauskas ir Mantas Liutkus bei Antarktidos tyrinėtojas iš Baltarusijos Dmitrijus Lukašanecas.

Ekspedicijos pristatyme dalyvavęs pats projekto vadovas dr. Sergejus Oleninas supažindimo su projekto tikslu, mokslininkų komandos sudėtimi ir pareigybėmis bei pasakojo apie kasdienybę ir tai, su kokiais pavojais susidūrė. Ekspedicijos metu surinkta informacija ir paimti mėginiai vis dar yra apdorojami – tikslių rezultatų kol kas nežino ir mokslininkų komanda.

Spaudos konferencijoje dalyvavo ir dar keturi komandos dalyviai, kurie taip pat dalijosi patirtimi ir savo pastebėjimais Arktyje.

KU rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas rezultatų pristatymo metu džiaugėsi vykdomu prasmingu projektu ir dėkojo mokslininkams už indėlį ir pastangas.

Mokslo ir inovacijų prorektorius dr. Darius Daunys taip pat didžiavosi tyrėjų komandos pasiekimais ir pabrėžė tris šios ekspedicijos tikslus: kelti tyrėjų kompetencijas, gauti naujausią mokslinę informaciją ir jauniesiems mokslininkams suteikti žinių.

Jis pabrėžė, kad tokia išvyka neprilygsta nei teorinėms, nei praktinėms žinioms, įgytose mokslo įstaigose, o pati ekspedicija yra svarbi ir pačiam Klaipėdos universitetui.

Dr. Sergejus Oleninas pasakojo, kad „ekspedicija – tai yra viršūnė“, tačiau iki jos vyksta ilgas pasiruošimas, kuriame yra būtinas bendradarbiavimas ir su kaimyninėmis šalimis, ir su komanda.

Todėl, išvykos metu į Arktį glaudžiai bendradarbiauta mokslininkų komandoje: vieni buvo atsakingi už komandos saugumą laukinėje aplinkoje, kiti už dugno buveinių kartografavimą, o dar kiti už cheminę ir fizinę objektų ar vaizdo analizę.

„Mūsų Žemė yra labai maža ir antros Žemės mums niekas neduos“ – ragino sunerimti Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto direktorė Zita Rasuolė Gasiūnaitė.

Tyrinėti Arkties regione nebuvo lengva

Arktyje dirba stiprios, didelės tautos: vokiečiai, italai, japonai ir kiti. Būtent todėl Dr. Sergejus Oleninas sakė, kad tyrėjų komandai reikėjo atrasti tokią vietą, kurios dar niekas netyrinėjo.

Vis dėlto, tokiuose regionuose yra svarbu ne tik stipri mokslininkų komanda, bet ir pasiruošimas. Anot projekto vadovo, saugos kursai „Dešimt būdų, kuriais gali jus užmušti“ yra būtini visiems keliaujantiems į tokio tipo ekspediciją. Dažniausias tykantis pavojus – meškos, paukščių kolonijos ir kiti laukiniai gyvūnai.

Pasak Jono Gintausko, jo užduočiai su dronu apsižvalgyti trukdė puolantys paukščiai. Pastarieji techniką niokodavo, tačiau jis greitai suprato, kaip nuo jų pabėgti – tereikia kilti aukštyn.

Buvo ir tokių atvejų, kai dėl tykančio pavojaus tyrėjų komandai teko keisti maršrutą: kelyje pasitaikydavo sunkiai perbrendamos upės, laukinių gyvūnų pėdsakai ar nepalankios oro sąlygos.

Tyrėjams reikėjo prisitaikyti ir prie permainingo oro. Nors vasarą Arkties oro temperatūra yra teigiama, visgi klimato pokyčiai mokslininkams buvo jaučiami.

Projekto vadovas pripažino, kad ši išvyka nebuvo lengva: susidurta su problemomis bagažo skyriuje, iš dvylikos vienetų bagažo daiktų kitą dieną atvežti dešimt, o paskutinieji du komandą pasiekė jau prieš pat paliekant Arktį.

Arktyje situacija vis dar sparčiai prastėja

Pasak mokslininko Sergejaus Olenino, pats paprasčiausias ženklas, kuris parodo, kad klimatas keičias, tai jo ir komandos palygintas to paties ledyno vaizdas – per du metus jis gerokai sumažėjęs.

Jis pastebėjo, kad šis „procesas vyksta spartėjančia tvarka“, nes atsitraukęs ledynas jau nebeatspindi saulės spindulių, todėl šiluma įsiskverbia į žemę.

Pasak mokslininkų, yra ir dar vienas indikatorius, kuris įrodo klimato kaitą Arktyje – vos milimetrą siekiančios verpetės. Tai gyvūnai, kurie gali išgyventi 20 000 metų ir vėl atsibusti. Šie organizmai yra paplitę visur – jiems tinkamos bet kokios buveinės.

Tyrinėtojas iš Baltarusijos D. Lukašanecas būtent šių organizmų mėginius ėmė šios ekspedicijos metu. Mėginiai iš vandens, dirvožemio, samanų atkeliaus užšaldyti ir su specialia įranga bus tyrinėjami toliau.

Gauti rezultatai iš šių organizmų tyrinėjimų, pasak mokslininko, galėtų atskleisti, ar šie gyvūnai Arktyje buvo ir anksčiau. Šiame regione tyrimų kol kas nėra, tad šis tyrėjas bus pirmasis.

Juolab anot Jūros tyrimų instituto direktorės, klimato kaita taip pat turi įtakos ir Lietuvai – tai įrodo ir šių metų nesiliaujantys vasaros karščiai.

Ji tikino, kad yra itin svarbu suprasti, kaip mes, kaip Žemės gyventojai, elgiamės. Pokyčiai jau yra matomi, todėl yra būtina pažinti tai, kas vyksta ir suprasti savo vaidmenį.

„Moksliniai pavyzdžiai, tai, ką mes galime iškomunikuoti visuomenėje suprantama kalba, turėtų siųsti žinutę: žmonės, sustokime, susimąstykime.“ – sakė Z. Rasuolė Gasiūnaitė.

Direktorė skatino visus vadovautis paprasčiausiomis taisyklėmis, apie kurias sakė jau ne vienas: kad nepadarytume dar daugiau žalos reikia nešiukšlinti, neteršti aplinkos. Visgi Z. Rasuolė Gasiūnaitė teigia, kad „kiekvienas žmogaus veiksmas yra tarša“. Tad reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie būsimų kartų gerovę.