Trinyčių fabriko požemiai

Requiem siūlų mauzoliejui: neilgai trukus šio industrinio paveldo Klaipėdoje nebeliks nė žymės

(2)

Neilgai trukus šio industrinio paveldo Klaipėdoje nebeliks nė žymės. Bus (tai jau vyksta) sugriauta, užlyginta, o teritorijoje išdygs naujas daugiabučių namų kvartalas. Nutariau įamžinti, kol dar nevirto gelžbetonio krūva.

Nuotraukoje - garsiojo Trinyčių fabriko požemiai. Įspūdingo, didžiulio, po storu betono sluoksniu glūdinčio rūsio fragmentas, kuriame Šaltojo karo metais buvo įrengta slėptuvė.

Bet istorijos siūlai veda į senesnius laikus.

Yra ir kraupūs Aušvico koncentracijos stovyklos šešėliai.

1925 m. litvakų Feinbergų šeima uostamiestyje, Malūno tvenkinio pašonėje įsteigė pirmąją ir neužilgo didžiausia Lietuvoje tapusią medvilnės pramonės įmonę, AB tekstilės fabriką „Klaipėda”.

Verslas sekėsi puikiai: pradėję veiklą su 50 darbininkų 1938 m. jų jau turėjo 1 600 ir galėjo pasigirti moderniausia to meto Europoje įranga, pirkta Didžiojoje Britanijoje.

Vadžias į savo rankas buvo paėmę broliai Rafaelis ir Abrahamas Feinbergai.

Fabrikas gamino aukštos kokybės vilnonius, pusvilnonius audinius, pigesnius medvilnės audinius, vilnones medžiagas, siūlus.

Iš dviejų arkliukų prekės ženklo atpažįstamą produkciją daugiausiai realizuodavo Lietuvoje: klientai – paprasti gyventojai, kariuomenė, policija. Fabriko gaminiai buvo apdovanoti aukso medaliais Lietuvoje, Paryžiuje, Londone.

Verslininkai turėjo didžiulių plėtros planų.

Juos sugriovė 1939 m. įvykusi Klaipėdos krašto aneksija.

Kadangi abu buvo žydai, hitlerinė valdžia privertė fabriką parduoti pusvelčiui. Gamyba jame nebuvo nutraukta ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai fabriko korpusuose veikė valstybės įmonė Klaipėdos tekstilės fabrikas Nr. 1, be kita ko, perdirbusi Aušvice konfiskuotus drabužius.

Nuo 1945 m. apgriautoje įmonėje ėmė veikti „Trinyčių“ tekstilės kombinatas.

Pastatai buvo rekonstruoti, ir siūlų ritės vėl sukosi visu greičiu. Gamino medvilninius verpalus, audinius ir vatą.

Nuo 1947 m. įmonė buvo specializuota gaminti vien medvilninius verpalus ir pradėta vadinti medvilnės verpimo fabriku.

1960 m. ceche jau dirbo 2 182 žmonės: tai buvo trečias pagal dydį darbdavys visame mieste.

Milžiniškas, XX a. pr. statytas rūsys kurį laiką buvo tapęs ir sandėliu, ir slėptuve. Apie tai byloja vandenyje iki šiol mirkstančios dujokaukės. Ir siūlų ritės.

1993 m. tapęs privataus kapitalo įmone, po kurio laiko cechas bankrutavo, o prieš keliolika metų buvo sulygintas su žeme.

Taip baigėsi tris amžiaus ketverčius besitęsusi, permaininga medvilnės, verpimo ir audimo fabriko epopėja.

Dabar teritorijoje esančiame tvenkinėlyje jau nebekurkia varlės. Zuja statybinė technika, vienas po kito demontuojami, griaunami ir trupinami paskutiniai fabriko likučiai.

Šie rūsiai – eilės pabaigoje.

Dar liko, bet dalis požeminio komplekso jau demontuota.

Savotiška vieta.

Nei jauki, nei atgrasi.

Tiesiog industrinis paveldas, tačiau išskirtinis.

Aplankiau. Įamžinau. Daugiau nebegrįšiu. Lai laiko verpetai suka naują ratą.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder