Didelis būstas - vienišo pensininko prakeiksmas

Ką sako skaičiai

Statistika skelbia, kad 2021 m. vienas namų ūkio narys būstui, elektrai, vandeniui, dujoms ar kitokiam kurui kas mėnesį išleido vidutiniškai 68,7 Eur, o jei gyveno mieste, išleido 72,9 Eur.

Taip buvo prieš dvejus metus, o dabar, šoktelėjus elektros, šildymo, vandens kainoms, vienišas kaunietis, gyvenantis 36,2 kv. m ploto bute, vien šildymui už gruodžio mėnesį atidavė 96,99 Eur. Tokia suma paskaičiuota jau su PVM kompensacija.

Tačiau tokie maži būstai, kaip minimo kauniečio, yra veikiau išimtis. Anot statistikos. Vilniaus apskrityje vidutinis būsto dydis - 64 kv. m, Kauno apskrityje - 64,8 kv. m . Didžiausias vidutinis būsto dydis - Tauragės apskrityje (67,8 kv. m), o mažiausias - Utenos apskrityje (60,8 kv. m).

Jei tokiuose būstuose gyvena dviejų dirbančių asmenų šeima, ji net ir dabar, kai taip pakilusios kainos, turbūt sugeba neįsiskolinti komunalininkams. Bet ką daryti 64 kv. m ploto bute gyvenančiam vienišam pensininkui? Juolab kai yra vienišų pensininkų, gyvenančių dar didesnės kvadratūros butuose.

Pvz., vienišas garbaus amžiaus kaunietis, gyvenantis Šilainių mikrorajone, 72,4 kv. m ploto bute, gruodį už šildymą kas mėnesį turėjo pakloti 193,98 Eur.

Tačiau žmogus juk dar moka už vandenį, elektrą, šiukšlių išvežimą, telefoną, internetą, maistą, vaistus, keleivinį transportą. O tuo metu vidutinė senatvės pensija, nors šiemet ir padidėjusi, tesiekia 542 Eur. Pridėjus vienišo žmogaus išmoką - 34,89 Eur, vis vien bus sunku išsiversti be skolų. Tad ką daryti?

Vienišiai kartu apsigyventi nenori

Kaune veikiančios asociacijos „Senjorų iniciatyvų centras" pirmininkė Edita Šatienė sakė, kad jos praktikoje pasitaikė, kai vieniši seni žmonės gyvena jiems pagal gaunamas pajamas jau per dideliuose butuose, bet tokių žmonių nėra daug.

„Vakaruose yra įvairiausių idėjų, kaip tokiais atvejais elgtis. Vienas variantas - keliems vienišiems pensininkams, turintiems būstus, persikelti į vieną būstą gyventi, pavyzdžiui, į didesnį, o kitą - mažesnį - išnuomoti ir gauti papildomas pajamas. Taip galima išlikti gyventi ir išgyventi savo namuose.

Idėja graži, bet ne mūsų kultūriniams įsitikinimams. Mes Lietuvoje turime mažai tolerancijos vieni kitiems, kantrybės. Mes lengvai pareiškiame - aš su ja negalėčiau kartu gyventi.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo būdą, įpročius ir nenori prie kito žmogaus įpročių derintis. Juolab vyresniame amžiuje.

Todėl tokios idėjos, kad vieniši žmonės galėtų kooperuotis, niekas pas mus rimtai nesvarsto. Buvo situacija, kai kelios pagyvenusios draugės galvojo apie gyvenimą drauge. Jau treti metai tas svarstymas vyksta, bet yra baimė būti kartu, nemokėjimas apsieiti su kitu žmogumi, jei esi pripratęs prie savo įpročių," - svarstė E.Šatienė.

Trūksta ne tik noro

Kitas dalykas, kurį pastebi E.Šatienė, jei pagyvenęs žmogus turi keturių kambarių butą, jam sunku persikelti į mažesnį ir dėl kitų priežasčių. Gal bute yra daug vertingų daiktų - knygų, paveikslų, relikvijų. Viso to rankomis neišneši.

„Mes tik teoriškai kalbame, kad būtų kai kuriais atvejais finansiškai naudingiau persikelti į mažesnį butą, - aiškino E.Šatienė. - Bet nėra tokios paslaugos, padedančios senam žmogui gyvenamąjį plotą susimažinti.

Nėra kas padeda rasti mažesnį butą, kas padeda daiktus išparduoti. Senas žmogus pats negali vienas visa tai atlikti, o turi gauti ne artimųjų, nes jų visokių pasitaiko, paslaugą, bet profesionalų paslaugą.

Nes senukų giminės paprastai būna suinteresuotos, kad niekas nesikeistų, o senukui mirus, jo per didelis butas liktų jiems.

Aš sakyčiau, kad padedant seniems žmonėms persikelti į mažesnius butus, reikia kurti ir atitinkamas paslaugas. Jei žmogus matytų, kad tos paslaugos jau dešimt metų realiai egzistuoja, jam būtų lengviau apsispręsti.

Seni žmonės dažnai nei fiziškai, nei morališkai negali pakeisti savo buto į mažesnį. Tiesiog fizinės energijos neturi ir lėšų persikelti. Turėtų atsirasti verslo pasiūlymų, kurie atneštų tam tikrus sprendimus.

Kai matome iš Vakarų į Lietuvą atvežamus naudotus baldus, suprantame, iš kur jie atsirado, kad jie pirmiausiai yra iš užsienio aukcionų ir turgų, kur pardavinėjami seniems ar jau išėjusiems žmonėms nereikalingi baldai.

Arba iš seniems užsieniečiams jau per didelių butų. Mūsuose iš tarybinių laikų vertingų baldų yra mažai. Juos vertingus padaro tik prisiminimas, kaip sunku buvo gauti talonų baldams įsigyti. O sprendimų, kur tuos baldus parduoti, pas mus kaip ir nėra.

Vakaruose nesu gyvenusi, bet vykdome projektus su užsienio partneriais, todėl žinau, kokios problemos dėl būstų yra Anglijoje. Ten seni žmonės kartais sušąla savo namuose, nes neišgali mokėti už dujas, todėl neįjungia dujinio šildymo. Jaučia didžiulę atsakomybę, kad neįsiskolintų. Viskas paprasta. Yra dujų katilas. Jei finansiškai negali - nejungi."

Užsienio variantai

Jei pas mus kas nors panašaus atsitiktų, visuomenėje kiltų didžiulis pasipiktinimas Nes kiekvienas žmogus nori gyventi ten, kur gyvena jo prisiminimai, jo knygos, šeimos relikvijos. Nori pro langus matyti tuos pačius vaizdus, bendrauti su tais pačiais kaimynais.

Tiesa, pas mus net garsūs, visuomenei nusipelnę kultūros veteranai, jei lieka vieniši, sunkiai išlaiko savo būstus. O Olandijoje, Švedijoje, kaip pasakojo E.Šatienė, įgyvendinami projektai - amžiui draugiška aplinka. Šiose valstybėse statoma būstų, pritaikytų senatvei.

Viena schema - dalis būsto pastatoma už privačias, o kita dalis - už valstybės lėšas. Taip pat gali būti socialiniai būstai, bet jie skiriasi nuo mūsų socialinių būstų, kuriuose apgyvendinami asocialai, neįgalieji, pašalpininkai ir pan.

Švedijoje, pavyzdžiui, yra valstybei priklausančių socialinių namų, specialiai pastatytų seniems žmonėms - su ranktūriais, su grindų danga neslystančia, o po nuomininko mirties toks būstas jau neatitenka senuko vaikams. Jei būstas - mišri nuosavybė, po žmogaus išėjimo, potencialiai būste galės apsigyventi tik atitinkamus kriterijus atitinkantis kitas žmogus.

Tokia sistema sulaukia ir kritikos. Esą kuriami senų žmonių getai, bet Vakarų šalyse yra labai daug valstybei priklausančių būstų. Pavyzdžiui, Airijoje yra didžiulė konkurencija, kaip gauti valdišką butą.

Mes tarybiniais laikais taip pat gyvenome valdiškuose butuose, kurie mums nepriklausė, tik komunalines paslaugas mokėjome. Dauguma gyvenome daugiabučiuose, vėliau privatizavome čia butus, bet nebuvo iki galo apgalvota, kas senos statybos daugiabučiuose mokės už renovaciją, už naują stogo dangą, jei ne visi daugiabučio gyventojai pajėgūs mokėti. Ypač vieniši senukai.

Komentuoja aktorė Doloresa KAZRAGYTĖ:

Gyvenu viena. Turiu dviejų kambariukų butuką 9-ame 10-ies aukštų namo aukšte. Nėra man iš ko gyvenamąjį plotą dar labiau susimažinti. Mano pažįstamų rate nėra vienišų pensininkų, gyvenančių labai dideliuose butuose.

O aš pati mokesčius dar susimoku, nes gaunu 500 eurų pensijos ir iš Kultūros ministerijos dar 118 eurų gaunu. Anksčiau už šildymą, vandenį sumokėdavau 40-60 eurų, o dabar - 140 eurų, bet galvoju - neišlaidausiu, neverkšlensiu, nepirksiu šokolado, visokių skanumynų - ir išsilaikysiu, ir gyvensiu sveikiau.

Jei rimtai, tai pensininkas, nesvarbu, ar aktorius, ar kitos profesijos, turėtų gauti bent kokius 800 eurų pensijos, tada būtų finansinis palengvėjimas. O dabar reikia žiūrėti, skaičiuoti ir dar kartą skaičiuoti, kai viskas labai pabrangę. Bet kai aš dabar labai mažai valgau, pasitenkinu mažučiais koldūniukais, tai ir išsilaikau dar.