Konstitucinio Teismo prašoma nuspręsti, ar moteriška pavardė gali būti su galūne -a

LVAT savo pranešime pabrėžia, jog su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu yra glaudžiai susijusios Konstitucijos bei Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kadangi valstybinė kalba ne tik saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą, bet tuo pačiu yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ įtvirtinta teisė gramatinti ar negramatinti Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomą vardą ir pavardę, yra suteikta išimtinai tik nelietuvių tautybės asmenims, tokios teisės lietuvių tautybės asmenims atskirai nenustatant.

„Šiuo aspektu pažymėta, jog lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimas viešajame valstybės gyvenime, į kurį, be kita ko, patenka asmenvardžių rašymas oficialiuose asmens dokumentuose, yra reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius. 

Todėl asmenvardžiai keičiami bei koreguojami paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialiosios vartosenos taisyklių bei remiantis kalbos mokslu. 

Tačiau aptariamu atveju susiklostė tokia situacija, kad asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinis reguliavimas yra susietas ne su kalbos mokslu paremtomis rašybos (gramatinimo) taisyklėmis ir / ar lietuvių kalbos tradicija, o su vardo ir pavardės turėtojo tautybe“, – rašoma šią savaitę LVAT priimtoje nutartyje.

Pasak teismo, teisės aktu nustatyta, jog nelietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymas pase, pasirenkant tiek sugramatintą, tiek nesugramatintą jų formą, nekelia pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, jos savitumui, taip pat nekelia abejonių dėl šių formų (ar vienos iš jų) nederėjimo su lietuvių kalbos tradicija.

Dėl nurodytų priežasčių teismas teigia, kad jam kilo abejonė, ar tokia pati nuostata negalėtų būti taikoma ir lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardams ir pavardėms rašyti, kadangi principas vardus ir pavardes piliečio pase rašyti vienodai – valstybine kalba – turi būti taikomas visiems be išimties, t. y. ir lietuvių, ir nelietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams.

ELTA primena, kad į LVAT kovą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).

Šio teismo išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutarė kreiptis į LVAT, prašydama patikrinti, ar teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai dėl moterų pavardžių darymo neprieštarauja Civiliniam kodeksui.

LAT teisėjų kolegija nagrinėjo bylą pagal pareiškėjos prašymą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos turimą pavardę, įgytą po santuokos, su galūne -ienė į pavardę su galūne -a (į sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę).

Pareiškėja įrodinėjo, kad jos pavardė nėra lietuviška, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius turėjo jos pavardę pakeisti.

Pareiškėja teigė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog jos pavardė yra lietuviška. 

Kartu pareiškėja nurodė, kad ji yra diskriminuojama dėl to, jog jos turima pavardė su galūne -ienė yra lietuviškos kilmės. 

Pareiškėja suabejojo Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių kai kurių nuostatų konstitucingumu.

Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad galima pakeisti pavardę, jeigu norima vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę.

Pareiškėja teigė, kad nurodytos Taisyklių nuostatos diskriminuoja ją dėl jos pavardės kilmės, nepagrįstai apriboja jos teises į pasirinktą šeimos pavardę; tai reiškia, kad asmenys, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės (arba buvo vartojamos ir Lietuvoje), turi mažiau teisių pasirinkti norimą pavardės formą.

LAT išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėjant bylą kilo abejonių, ar teisiniame reguliavime įtvirtinti moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai atitinka Civilinį kodeksą, taip pat iš Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos išplaukiančius reikalavimus: kad asmens teisių ribojimai būtų nustatyti įstatyme, o reikalavimą, kad ribojimai nebūtų diskriminaciniai.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad tais atvejais, kai pavardė yra nelietuviškos kilmės, jai sudaryti taikomos kitos taisyklės, tam tikrai kategorijai asmenų suteikiamos platesnės teisės pasirinkti vardą ir pavardę bei jos formą, egzistuoja tam tikras požiūrio skirtumas, reikalaujantis įvertinimo taikomų priemonių ir siekiamo tikslo pagrįsto proporcingumo prasme, t. y. ar aptariamas nevienodas požiūris į lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardes turinčius asmenis turi pakankamai objektyvų ir pagrįstą pateisinimą pagarbos asmeniniam bei šeimyniniam gyvenimui ir kartu valstybinės kalbos tradicijų apsaugos santykio kontekste.

Teiktos įstatymo pataisos

ELTA primena, kad praėjusių metų rugsėjį Seimo narė, laisvietė, Ieva Pakarklytė siūlė leisti moterims pasirinkti pavardę su galūne a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios tokią pačią galūnę. Dėl šio įstatymo projekto neigiamas išvadas pateikė tiek Valstybinė lietuvių kalbos komisija, tiek Lietuvių kalbos institutas.

Pristatydama Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisas, kurios numato sudaryti galimybę rašyti moterų pavardes su galūne -a, šios idėjos autorė Seimo Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė tvirtino, kad žmonėms turi būti suteikta galimybė rinktis. 

Jos nuomone, pavardė yra privataus gyvenimo klausimas, žmogaus pasirinkimas, o ne viešo gyvenimo reikalas.

„Aš į tai žiūriu kaip į asmens privataus gyvenimo klausimą. Žmonės nesupranta, kodėl jie negali turėti tokios galimybės? 

Tarkime, jeigu pavardė yra Aušra, tuomet moteris galėtų būti ne Aušrė ar Aušrienė, o Aušra, analogiškai ne Stundžė ar Stundžienė, o Stundžia“, – Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje yra sakiusi I. Pakarklytė.

Komiteto nariai daugiausia diskutavo apie tai, ar pavardė yra lietuvių kalbos reguliavimo dalykas ar tai visgi asmens tapatybės klausimas.

Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Violetos Meiliūnaitės, kalbos komisija nuosekliai laikosi pozicijos, kad pavardės yra kalbos sistemos dalis.

Lietuvių kalbos institutas taip pat pareiškė nepritariantis siūlymui leisti moterims pasirinkti vyro pavardę tai atvejais, kai ji turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes.

Instituto parengtoje išvadoje pabrėžiama, kad siūlymas pavardę rinktis neatsižvelgiant pavardės formos skirtumus pagal lytį, kai pavardė yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes (pvz.: Barzda, Murza), prieštarauja lietuvių kalbos gramatikos dėsniams, mat siūlymo formuluotė „pavardė yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes“ suponuoja, kad kalbama apie bendrosios giminės žodžius, tokius kaip: vėpla ar nemokša.

Kaip skelbė institutas, tai būtų visiškai naujas, ne natūraliai atsiradęs, o dirbtinai sukurtas ir primestas, vartosena neparemtas reiškinys, ardantis sisteminius kalbos vienetų ryšius.

Instituto parengtoje išvadoje pabrėžiama, kad įsigaliojus naujai tvarkai, būtų sunkiau identifikuoti žmones bei konstruoti taisyklingus sakinius, mat būtų neaišku, apie kokios lyties asmenį kalbama. 

Tokiu atveju atsirastų būtinybė naudoti daugiau papildomų kalbinių priemonių: paminėti vardą, priedėlį ar kitus perteklinius žodžius tam, kad būtų įmanoma paaiškinti, kurios lyties asmuo yra minimas. Iki šiol tokią funkciją atlikdavo pavardės galūnė.

Taip pat nurodoma, kad įvedus siūlomus pakeitimus, kai kuriais atvejais lietuviškos pavardės savo forma primintų slaviškas. 

Aiškinama, kad iš vyrų pavardžių, turinčių priesagas -enka, -anka, -ka (Bondarenka, Zaranka, Svirka, Ambraška, Baciuška) perimtos moterų pavardės turėtų tokią pačią formą kaip ir slavų kalbose.