Proteste Dieveniškėse pasirodžiusi E.Maštavičienė: „Ir aš buvau žmogus už tvoros“

Eskedar svarsto, kad šiuos veiksmus galėjo nulemti informacijos trūkumas. Moters manymu, baimė bet kokioje situacijoje yra blogas pasirinkimas, o problemas galima išspręsti tik nuoširdžiai ir objektyviai kalbantis.

Mano, kad trūksta komunikacijos

Pirmadienį internete pasirodė pirmosios žinutės apie atlikėjo Romo Dambrausko koncertą Dieveniškėse. Gyventojams paramą išreiškęs vyras kvietė visus norinčius susirinkti miestelyje, kuriame pastarąsias dienas vyksta neramumai.

Šį kvietimą išvydusi Eskedar sako supratusi, kad būtina nuvykti į miestelį ir jame pabandyti užmegzti kiek kitokį pokalbį. Problemą ne žmonėse, o nesusikalbėjime tarp valdžios ir visuomenės matanti moteris įsitikinusi, kad tiek valdžios atstovams, tiek žiniasklaidai būtina teisingai komunikuoti nekurstant neapykantos.

„Valdžia turėjo sutelkti Lietuvos žmones, o ne palikti juos nežinomybėje bei baimėje, kas bus vėliau. Manau, kad ir patys žmonės turi eiti į dialogą, o politikai būti atviresni teikiant informaciją žiniasklaidai.

Reikia žinoti ne tik tai, kiek į Lietuvą patenka migrantų, ne tik žmonių skaičių, bet ir tai, kiek tarp jų yra moterų, vaikų, jaunų vyrų, žmonių su negalia, sveikatos sutrikimais ir t. t. Tai yra ta informacija, kurią galima surinkti ir paskelbti. Nes tai yra svarbu. Visi pasipiktinimai ir baimės kyla iš nežinomybės“, – teigia ji.

Moteris įsitikinusi, kad visus įstatymus, kuriais galima reguliuoti ir kontroliuoti migrantų srautus, Lietuva turi. Ji taip pat pastebi, kad kai kurie žmonės neprisideda prie pagalbos, o atvirkščiai trukdo teisėsaugai atlikti savo darbą.

„Taip pat trūksta iniciatyvos iš už šią situaciją atsakingų institucijų sutelkiant visuomenę konstruktyviai prisidėti prie situacijos sprendimo, kviečiant savanoriauti ar panašiai“, – pabrėžia E.Maštavičienė.

Eskedar tikina, kad vietoj to pasimetusi visuomenė jungiasi prie neapykanta paremtų ir specialiai organizuojamų akcijų. Didžiulė problema – visuomenės kiršinimas.

„Tą matėme ir Rūdninkuose, kur žmonės puolė valstybinius tarnautojus. Man truputį nesuprantama, kokiu tikslu tie žmonės nelegaliai organizuoja riaušes ir eina gadinti valstybinį turtą?“ – retorinį klausimą uždavė E.Maštavičienė.

„Didelių pabėgėlių skaičiaus antplūdžio per istoriją nebuvo, tačiau turime sąjungininkus, kurie tai darė, atėjo į pagalbą ir mes tai šiandien turime. Kaip visuomenė, mes turime žinoti, dėl ko kilo visa ši situacija. O problema yra viena – kiršinimas tarpusavyje. To neturi būti.

Jei šie žmonės, kurie rengia riaušes, yra už Lietuvą, tai gali eiti savanoriauti, patruliuoti prie sienos, padėti saugoti. Geriau prisidėti prie sprendimų, o ne toliau sukelti papildomą problemą. Man dėl to yra labai liūdna“, – mintimis apie kylančius protestus dėl migrantų 15min kalbėjo E.Maštavičienė.

„Aš buvau žmogus už tvoros“

Be to, situacija Dieveniškėse Eskedar itin artima – su migrantės dalia ji susidūrė dar prieš daugiau nei 15 metų, kai 2005 m. teko bėgti iš neramumų apipintos Etiopijos. Moteris neslepia, kad galiausiai pasiekus Europą ir atvykus į Maltą jai buvo labai sunku.

„Prieš tai aš buvau tas žmogus už tvoros, kuris atėjo į Europą nelegaliai. O Malta buvo labai maža, joje buvo daug pabėgėlių antplūdžių, dėl to Lietuva ištiesė pagalbos ranką ir pagal pabėgėlių perkėlimo programą priėmė šešis žmones. Tarp jų buvau ir aš.

Mes buvome apgyvendinti Pabradėje, kurioje taip pat buvo surengtas bado streikas. Tačiau tai praktika, kuri vyksta visame pasaulyje, tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į nežinomybę ir baimę, kuria dažnai gyvena imigrantai“, – tikina ji.

Anuomet bado streike dalyvavusi Eskedar mano, kad šią problemą galėtų išspręsti pokalbis. Todėl ji pati drąsiai antradienį žengė į priekį su pasiūlymu savanoriauti ir nueiti su žmonėmis pasikalbėti.

„Jie uždaryti, streikuoja, o kad galėtų suprasti, kas vyksta, reikia su jais komunikuoti. Vis dėlto žmogus nežinomybėje gali padaryti daug. O mes galime būti tie, kurie padėtų teisėsaugai atlikti savo darbą“, – mano ji.

E.Maštavičienė sako, kad migrantų stovyklose esantys žmonės nėra vienodi. Kiekvienas jų – skirtingas, bet tai dar nereiškia, kad visi turi tik kažkokių blogų ar piktų tikslų. Ir apie tai, jos manymu, reikia kalbėtis su vietos bendruomenėmis, kurios gali tapti pagalba, sprendžiant šią krizę.

„Manau, kad reikia sutelkti žmones. Pavyzdžiui, aš iš tų, kurie nori bendrauti tiek Rūdninkuose, tiek Dieveniškėse. Todėl jei žmonės gali nešti maistą į riaušes, jie tą patį gali daryti ir su pasieniečiais, policininkais. Jie sunkiai dirba šiuo metu. Pagalba prasideda nuo atviro pokalbio, o ne tik pabrėžiamų skaičių“, – įsitikinusi ji.

Ji turi pastabų ir dėl migrantų apgyvendinimo. Pavyzdžiui, migrantų apgyvendinimas vienoje patalpoje, jos manymu, gali sukelti tik dar daugiau problemų.

„Vasaros jau nedaug likę, ateina šaltasis sezonas, tai kas, jei bus sunkiau kontroliuoti šią situaciją? Gerai, jei Vidaus reikalų ministerija planą turi, bet ar tai suveiks pastačius palapinių miestelį, ar žmones apgyvendinant pastatuose, kurie seniai virto vaiduoklių namais. Gal į tai reikia investuoti“, – svarsto ji.

Moteris pabrėžia, kad geresnio gyvenimo link žmonės bėgo visą gyvenimą, nuo to nesiskiria nei europiečiai, nei kitų žemynų gyventojai. Tačiau iškilus tokioms situacijoms svarbu ieškoti sprendimo, o juo kartais gali tapti ir paties žmogaus iniciatyva – pavyzdžiui, kaip Dieveniškėse įvykęs paprastas ir nuoširdus pokalbis.