Situacijos Baltarusijoje atgarsiai Lietuvoje

- Gerbiamas Audriau, kaip manote, Minskas nenori ar negali vykdyti šių finansinių įsipareigojimų?

- Jeigu galima grasinti draugiškai valstybei dėl tokios niekinės sumos, tai rodo, jog Vladimiro Putino ir jo šalininkų režimui ateina galas. Toks viešas pareiškimas yra akivaizdi politinių priekabių ieškojimo pradžia, kas rodo, kad Aliaksandras Lukašenka ir toliau nepasiduoda Maskvos įtakai, nes tokie verslų pareiškimai nėra įmanomi be palaikymo ar spaudimo „iš aukščiau". Tai taip pat rodo, kad Maskvos bei Minsko santykiai genda ir jeigu mūsų vyriausybėje nesėdėtų visiški neišmanėliai, jie išnaudotų tokią galimybę.

Tačiau jie vykdo Maskvos programą, pagal kurią gadinami santykiai tiek su Minsku, tiek su Lietuvoje esančiais baltarusiais, nors jie nėra mūsų priešai.

- A.Lukašenka vėl pradėjo savo senus „laviravimo" tarp Rytų ir Vakarų žaidimus. Gal bent Vakarai į tai sureaguos?

- Sunku tikėtis, nes mes Vakaruose neturime jokio į stambų, rimtą žaidimą linkusio lyderio. Dabartinis britų premjeras Rišis Sunakas (Rishi Sunak) ateityje galėtų pretenduoti į tokią poziciją, tačiau, kol kas jam trūksta politinio svorio ir įtakų.

Sakyčiau, Vakarams katastrofa baigėsi buvusio britų premjero Boriso Džonsono (Boris Johnson) pasitraukimas iš šios „globalios šachmatų partijos". Šis žmogus ne tik rašė biografines knygas apie legendinį premjerą Vinstoną Čerčilį, bet ir save identifikavo su juo.

B.Džonsonas vienintelis suvokė tokio mastelio žaidimo prasmę. Visiems likusiems vakariečių politikams neužtenka nei dvasios, nei geopolitinės nuovokos, nei išsilavinimo priimti įtaką tokiam žaidimui galinčius turėti sprendimus.

Beje, A.Lukašenka daugiau ar mažiau sėkmingai muistosi nuo amžiaus pradžios. Tuomet organizavau Baltarusijoje rinkimus prieš jį ir turėjau progos įsitikinti, kad jis vienintelis atstovauja Baltarusijos nepriklausomybei bei už ją kovoja.

Ne todėl, kad būtų jos patriotas, bet todėl, kad savo asmeninius interesus taip susiejo su Baltarusija, jog šiandien pakankamai laisvės turinti gimtinė jam yra svarbiau negu paklusimas Maskvos diktatui už menamą paramą ir palaikymą.

Supratęs, kad Rusijos prezidentu netaps, jis pasirinko seną lietuvišką variantą - būti pirmuoju šokėju kaime, vadinamame Minsku, ir mums tai yra labai naudinga. Deja, kaip sakiau, dėl promaskvietiškos Vilniaus politikos Lietuva šios progos vis neišnaudoja.

- Kaip Minsko „muistymasis" gali paveikti sąjunginės valstybės narių santykius?

- Jie ir taip yra nuolatinėje įtampoje, kadangi veikia ne tik ši situacija, bet ir į eilinį imperinį konglomeratą, kuriame sąjunginiams dariniams nebelieka vietos, orientuota Rusijos politika. Tokia padėtis siutina A.Lukašenką, kuris bando savo Baltarusiją suvokti kaip tam tikrų Vidurinės Azijos satrapijų analogą su paveldimomis dinastijomis. Todėl sutikti su dabartiniu V.Putino žaidimu jis negali.

Prie to prisideda ir daugiau priežasčių. Baltarusiai - prakutusi tauta. Tarp jų apstu išsilavinusių, protingų žmonių, tačiau daliai jų trūksta vidinės laisvės, todėl pastarieji svajoja apie bendrą ryšį su Rusija.

Net pastarųjų metų pasipriešinimo A.Lukašenkos valdymo akcijoms dažniausiai vadovavo su nostalgija į Rusiją žvelgiantys veikėjai. Lietuvoje to nesuvokiama, nes keisti žmogeliai, vadovaujantys jos politikai, galvoja, kad A.Lukašenkai besipriešinanti opozicija automatiškai yra provakarietiška. Taip nėra. Labiausiai Baltarusijos įsiurbimui ir suvirškinimui priešinasi ne kas kitas, o A.Lukašenka ir jo komanda.

- Kitaip sakant, Baltarusija pasiekė dar vieną lūžio tašką. Nejau ir vėl neišeis susidariusios situacijos išnaudoti Lietuvos naudai?

- Mūsų valdžia stipriai susijusi su Rusijos valdančiaisiais sluoksniais įvairiais įsipareigojimais, įskaitant finansinius, todėl sąmoningai nevykdys Lietuvai naudingos politikos.

Vakar, šiandien, rytoj ir poryt turėsime situacijas, kai palyginti lengvai būtų galima patraukti Baltarusiją link Vakarų. Deja, mūsų valdžia, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, daro tik tai, kas naudinga Maskvai ir V.Putinui.

- Dabartinė valdžia - ne amžina, nes jau netrukus vyks rinkimai. Tiek pas juos, tiek pas mus. Gal tuomet kažkas pasikeis?

- Tikrai taip, bet tik tokiu atveju, jeigu Lietuvoje į valdžią ateis politikai, tikintys tuo, ką sakau šiame interviu.

Kalbant apie kaimynus, labai abejoju, ar Baltarusijoje vyks tikrai laisvi rinkimai ir kas nors ne prolukašenkiškas ar ne promaskvietiškas sugebės prasibrauti į aukščiausius valdžios sluoksnius.

Prisiminkime, kad ten vadinamąją opoziciją sudarė neaišku ką pas mus tiek laiko veikiančios Sviatlanos Cichanouskajos vyras Sergejus, džiaugęsis kelionėmis į okupuotą Krymą, tiek rusų įmonių remiamas Viktoras Babarika, tiek keisti, po skandalų namie į Maskvą suskubę baltarusių ministrai.

Taigi, ten radikalių pokyčių tikrai neįvyks, potencialių, A.Lukašenką galinčių pakeisti, lyderių taip pat nėra, todėl tolesnis regiono geopolitinis kursas labiausiai priklausys nuo Lietuvos žmonių, kurie per rinkimus turėtų labai gerai pagalvoti, kam patikėti šalies vairą.

- Gerbiamas Dainiau, kokie šiai dienai yra Vilniaus ir Minsko santykiai?

- Patys blogiausi, kokie tik galėjo būti per visą nepriklausomą šalių istoriją. Jie dabartinės kadencijos valdančiųjų pastangomis vis buvo bloginami, o kai Baltarusijos padedama Rusija užpuolė Ukrainą, santykių faktiškai nebeliko.

- Bet, nepaisant to, sienų baltarusių migrantams Lietuva taip ir neuždarė.

- Šiai dienai sienos nėra uždarytos, bet atvykimo į Lietuvą tvarka jau sugriežtinta, nes mūsų šalyje ir taip yra apie 70 tūkst. migrantų iš Baltarusijos. Seime buvo pateiktas pasiūlymas riboti jų atvykimą, panašiai kaip Rusijos piliečių, tačiau tai padaryta nebuvo, nes nebuvo sutarimo pačių valdančiųjų stovykloje.

Labiau krikdemimis TS-LKD sparnas pasisakė už tai, tačiau URM vadovo Gabrieliaus Landsbergio ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio kompanija pareiškė, kad jokios grėsmės atvykėliuose nemato. Esą į Lietuvą įvažiuoja tik opozicionieriai, todėl jų judėjimo laisvė neturi būti ribojama.

Tikiu, kad tarp atvykusiųjų tikrai yra ir persekiojamų opozicionierių, tačiau spėčiau, kad jų gali būti kas dešimtas. Visi likę - ekonominiai migrantai. Tai labai aiškiai pasimatė per Šv.Kalėdas, kai pasienyje nusidriekė namo grįžtančių baltarusių eilės. Jeigu jie gimtinėje būtų persekiojami, tikrai taip nesiveržtų į ją ir niekas jų nebeišleistų atgal.

Toks judėjimas vyksta ir tai suponuoja realias grėsmes bei iššūkius. Valstybės saugumo departamentas (VSD) perspėja, kad situacija tampa pavojinga, o atvykstančiųjų patikra ne tik apsunkinta, bet ir faktiškai tapo neįmanoma, kadangi per keletą metų į Lietuvą buvo įleista apie 200 tūkst. migrantų, iš kurių, kaip minėjau, arti 70 tūkst. yra baltarusių. Problema akivaizdi visiems, bet tik ne esantiems valdžioje.

- Tarp įleistųjų buvo ir Sviatlana Cichanouskaja bei jos komanda. Šie, mūsų biudžetui nemažai kainuojantys žmonės, patikrinti ir nekelia pavojaus nacionaliniam saugumui?

- Konservatorių vyriausybė įsipareigojo ją saugoti ir išlaikyti, todėl tai išlieka viena prioritetinių jų veiklos krypčių. Tiek G.Landsbergis, tiek Ž.Pavilionis užsienio politikoje daro milžiniškas strategines ir taktines klaidas, kurių dengimui naudoja S.Cichanouskajos kortą.

- Jeigu kaimyninei šaliai Rusija visgi sugebės inicijuoti defoltą, kas reikštų akivaizdžią takoskyrą tarp Maskvos ir Minsko, ar Lietuvoje tai paskatintų požiūrio į Baltarusijos piliečius pasikeitimą?

- Anksčiau, nepaisant to, jog tam tikrų įtampų buvo, visi aiškiai matėme, kad A.Lukašenka bando laviruoti tarp Vakarų ir Rusijos. Visi žinojo, koks jis yra, matė esamas rizikas, apie kurias informavo tiek žvalgyba, tiek kontržvalgyba, tiek VSD, bet vis tiek buvo stengiamasi palaikyti ekonominius ir kultūrinius santykius, kad tik Minskas atitoltų nuo Maskvos.

Į valdžią atėję konservatoriai ėmė vykdyti savą užsienio politiką, kuriai kritikos negailėjo ne tik ES, bet ir JAV. Kalbu apie baltarusiškų trąšų tranzito nutraukimą, kas skaudžiai smogė Lietuvos geležinkeliams ir birių krovinių terminalui, bet padidino Rusijos pelnus, ir bandymą riboti tranzitą į Kaliningradą, kas vos netapo atviro konflikto su Maskva priežastimi.

Tokiais savo veiksmais valdantieji taip užspaudė A.Lukašenką į kampą, kad jam nebeliko jokios kitos išeities, kaip tik pulti į V.Putino glėbį. Kaimyninės šalies vadovas ilgą laiką siekė, kad Baltarusijoje nebūtų rusų karinių dalinių, bet juos ten atvedė mūsų valdančiųjų politika, taip suteikdama Rusijai papildomą Ukrainos puolimo placdarmą.

Šiandieninėje situacijoje, kol Maskvoje sėdi V.Putinas, o Minske - A.Lukašenka, nieko pakeisti nebepavyks. V.Putino jau laukia Hagos teismas, tikėtina, tenai pat atsidurs ir A.Lukašenka.

Nieko Baltarusijoje, kol jai vadovauja A.Lukašenka, nepakeis ir parlamento ar kitąmet vyksiantys prezidento rinkimai, kadangi prasidėjus karui jis susitvarkė ir net sustiprino savo pozicijas. Pokyčiai galimi tik pakeitus pastarąjį, tačiau tai baltarusiai turi padaryti patys.

Nei Lietuva, nei kuri nors kita valstybė „demokratijos saulės" į Minską neatneš ir ne mums spręsti, kaip jiems gyventi. Be to, pastaruoju metu iš pačių baltarusių pusės nesimato nei didelio noro kovoti už demokratiją, nei skubėjimo pasmerkti agresiją prieš Ukrainą.

Visgi žingsnius į suartėjimą, anksčiau ar vėliau, daryti reikės. Tik jeigu norime, kad Minskas nusisuktų nuo Maskvos, veikti reikia apgalvotai ir derinti savo veiksmus su sąjungininkais. Klaidas taisyti reikia ne priebėgomis, o taikant protingą diplomatiją, kuo pastaraisiais metais Lietuvos valdžia nepasižymėjo.