Šiandien jis vadovauja elektros perdavimo sistemos operatorei „Litgrid“, kuri įgyvendina dar vieną strateginės reikšmės projektą – perdavimo tinklų sinchronizaciją su kontinentinės Europos elektros tinklais, šis tikslas turėtų būti pasiektas kitų metų pradžioje.
Kaip jautėtės sužinojęs, kad „Klaipėdos naftai“ (KN) teks įgyvendinti SGD terminalo projektą su turima kompetencija, ištekliais?
Manau, kad Tuo metu energetikos ministras Arvydas Sekmokas manęs paprašė pateikti kandidatų į KN vadovus, kurie galėtų įgyvendinti tokį projektą.
Dirbome su personalo atrankos agentūra ir aš ministrui nešiau kandidatų pavardes. Viskas baigėsi netikėtai – jam niekas netiko, aš pridėjau, kad nerandu tinkamo žmogaus, o ministras pasakė: „Užtat aš turiu tinkamą kandidatūrą – tu pats važiuosi į Klaipėdą”. Buvau paskirtas ir važiavau dirbti žinodamas, ką man teks padaryti.
Tačiau vargu ar KN personalas tuo metu įsivaizdavo, ko reikia, kad būtų įgyvendintas SGD terminalo projektas...
KN personalas tikrai neturėjo blogų minčių. Energetikos infrastruktūra paprastai yra plečiama iš energetikos paslaugų vartotojams tarifo. Nebuvo grėsmės, kad įmonė dėl projekto patirtų kokių nors finansinių problemų. Nors iš pradžių reikėjo šiokių tokių investicijų.
Didžiausia problema buvo žmonės. Tai buvo sunkiausioji dalis.
Buvęs ministras A. Sekmokas pasakoja, kad ši problema kažkaip savaime susidėliojo... (R. Masiulis šypteli).
Pirmiausiai labai ieškojau projekto vadovo. Pasamdėme vieną žmogų. Darbas ėjo sunkiai, todėl buvome priversti su juo atsisveikinti.
Atėjęs iš privataus verslo, jis sunkiai suprato kaip vyksta darbas valstybės valdomoje įmonėje, kas yra viešųjų pirkimų konkursai, kokia yra valstybinės įmonės valdymo specifika.
Visą laiką siekiau prie projekto pritraukti Rolandą Zuką (dabar „Lietuvos paštas“ vadovas – R.S.). Tačiau jis vis atsisakydavo, nes nenorėjo palikti ką tik pradėto darbo.
Tačiau po septynis mėnesius trukusių pastangų, pavyko jį „nulaužti“. Kada KN gavo R. Zuką, aš patikėjau, kad terminalą pastatysime.
Rinkome komandą – daugiausiai jaunus žmones, kurie yra dirbę finansų srityje. Jų esminė užduotis buvo išnagrinėti tarptautinę SGD verslo patirtį, rinkti duomenis.
Šalia turėjome amerikiečių konsultantus iš kompanijos „Fluor“, kurie suteikė didžiausią inžinierinę pagalbą.
Kai mūsų žmonės ėmė kristi-griūti iš nuovargio, naują stimulą suteikė į KN iš Visagino atominės elektrinės projekto atėjęs Tadas Matulionis. Jie su R. Zuku pasidalino naštą ir kartu pasiekė norimą rezultatą.
Man teko girdėti vieno pareigūno požiūrį, esą svarbiausias T. Matulionio nuopelnas buvo sudėliotas finansinis-organizacinis SGD terminalo veikimo modelis, aplink kurį jau galėjo suktis daugelis politinių diskusijų bei sprendimų...
Ko gero, jie su R. Zuku tą modelį padarė kartu, nors T. Matulionis kuravo tą sritį. Vertinant jo tolesnę karjerą, galima sakyti, kad dabar Tadas – pasaulinio lygio SGD rinkos ekspertas. Todėl galų gale jis buvo nuviliotas olandų įmonės.
Įgyvendinant SGD terminalo Klaipėdoje projektą, tarp politikų, žurnalistų, valdininkų buvo kalbama maždaug taip: „R. Masiulis iš KN dėl terminalo gali atsidaryti bet kurio valdiško kabineto duris. Jeigu labai nori, tai ir koja“. Ar iš tikrųjų valstybės institucijų parama projektui buvo tokia sutelkta?
Koja durų tikrai neatidarinėjau, tačiau galiu patvirtinti: visos durys buvo atviros. Senokai esu išmokęs pamoką, kad su visomis valdžios institucijomis būtina bendrauti pagarbiai.
Tačiau tai, kad parama buvo didelė, lėmė prezidentės Dalios Grybauskaitės ir abiejų tuo metu buvusių ministrų pirmininkų – Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus – valia.
Daugeliu atveju, kai kažkas strigdavo, turėjome galimybę kreiptis tiesiai į premjerą, nes kas mėnesį vykdavo komisijos terminalo klausimais posėdžiai.
Vyriausybės vadovai patys tvarkė mūsų problemas. Jau nekalbant apie ministrus, A. Sekmoką ir Jaroslawą Niewierowiczių, kurie taip pat projektą labai rėmė ir puoselėjo.
Gal nesunku įsivaizduoti, ką reiškia tai, kai dokumento eigą trikdantis klerkas sulaukia tiesioginio premjero skambučio...
Gal dėl to ir kilo įspūdis, kad koja galiu duris atidarinėti. Iš tikrųjų tai buvo tiesioginė aukščiausiųjų šalies pareigūnų pagalba.
Todėl sakyčiau, kad SGD terminalas yra visos Lietuvos pasiekimas. Tuo metu mano gauta patirtis sako: mes Lietuvoje galime pasiekti bet ką, jeigu susivienija politinė pozicija ir opozicija bei piliečiai.
Valdžioje 2012 m. Tėvynės Sąjungą pakeitus socialdemokratams, iš esmės niekas nepasikeitė. Visada prisiminsiu ministro pirmininko A. Butkevičiaus pareiškimą, kad jis atsistatydins, jei laiku nebus pastatytas terminalas. „Įkeisti“ politinę karjerą dėl terminalo – tai, žinokite, daug reiškia.
Ir tą mes jautėme kiekviename žingsnyje. Šiandien manimi netiki užsieniečiai, kada pasakoju, kad mūsų valdininkai išduodavo reikalingus dokumentus per kelias dienas, nors turėdavo laiko keturiasdešimt dienų.
O kokie buvo didžiausi trukdžiai?
Objektyviai daugiausiai problemų kėlė statybos darbai, kurie buvo labai sudėtingi. Teko vykdyti didelės apimties darbus palyginti nedidelėje uosto teritorijoje.
Trūko darbo jėgos, rangovai turėjo savo interesų, ne visada suderindavo savo darbus...
Čia ypač padėjo naujai paskirtas uosto direktorius Arvydas Vaitkus. Kada uostas užsakė iškasti garsiąją duobę būsimojoje išdujinimo laivo stovėjimo vietoje, jis prisiėmė daug rizikos paspartindamas konkursą.
Negaliu nepaminėti ir tuometinio miesto mero Vytauto Grubliausko. Įsivaizduokime – pusę metų dieną ir naktį terminalo vietoje buvo kalami poliai. Manau, kad mero telefonas nuo naktinių skambučių buvo įkaitęs iki raudonumo.
Politikai mūsų prašydavo kaip įmanoma mažiau naktimis daryti tokius darbus, bet nedirbdami naktimis nebūtume spėję...
Aš pats tuo metu gyvenau šiaurinėje miesto dalyje ir naktimis girdėjau poliakalių smūgius, nors terminalas buvo statomas pačiuose miesto pietuose.
Taigi sakyčiau, kad Klaipėdos valdžia visiškai rėmė projektą net aukodama savo politinius dividendus.
Subjektyvūs trukdžiai buvo įvairios tyrimo komisijos Seime. Jos negalėjo, mano nuomone, sustabdyti projekto, tačiau atėmė milžinišką kiekį mūsų komandos darbo ir jėgų.
KN komandos nariai dieną statė terminalą, naktį mąstė kaip apsiginti nuo neigiamų politinių intencijų: puolimų, dešimčių auditų.
Tai buvo didelis fizinis krūvis – rengti šimtus dokumentų, išaiškinimų, išaiškinimų apie išaiškinimus.
Tuo metu kai kurie tų komisijų nariai kalbėjo, esą tikslas – už grotų įkišti R. Masiulį, A. Sekmoką ir T. Matulionį...
Taip, ir man tai teko tą girdėti. Bet, kaip sakoma, žmonės kalba... O viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Norint kažką „pasodinti“, reikia turėti argumentų.
Buvęs ministras A. Sekmokas Klaipėdos politikus kritikuoja sakydamas, kad jų pagalba galėjusi būti reikšmingesnė.
Galime rasti tų, kurie verti kritikos. Tačiau iš esmės, didžiąja dalimi galime didžiuotis. Dabar pagalvojus – juk Klaipėdos meras galėjo mums neleisti kalti polių naktimis...
O tuomet miestas pakentėjo dėl visos valstybės intereso.
Prisimenu Vienoje (Austrijoje) vykusį gamtinių dujų sektoriaus kongresą, kuriame Jums teko pristatyti jau beveik baigtą Klaipėdos SGD terminalo projektą. Buvau nustebęs, kad daugeliui to renginio dalyvių tai buvo netikėta naujiena. Kaip manote, kodėl 2014 m., kai terminalas pradėjo veikti, daug kas Europoje apie jį nieko nežinojo?
Kada pradėję statybas ėmėme lankyti dujų pardavėjus, konsultantus, galimus rangovus, absoliučiai visi iš pradžių netikėjo, kad mūsų projektas realus.
Taip buvo dėl to, kad maždaug tuo metu visame pasaulyje planuota labai daug SGD terminalų, kurių diduma taip ir nebuvo pastatyti.
Tie žmonės buvo tiesiog pavargę nuo tuščių vizitų ir bereikalingų kalbų. Visi jie pateikdavo tą patį klausimą: „Ar jūsų terminalas tikrai bus?“
Jie patikėdavo tik galbūt išvydę šviečiančius mūsų veidus. Prisimenu, tuometinis amerikiečių kompanijos „Cheniere Energie“ vadovas su mumis atvyko susitikti iš Hjustono į Vašingtoną ir paklausė: ar mes atvykome mandagumo vizito, ar rimtai kalbėsime apie dujų tiekimą.
Po kelių minučių pokalbio jis mumis patikėjo ir ėmė aiškinti, kaip galima būtų įgyvendinti dujų pirkimo-pardavimo sandorius.
Ko reikia mums, ko reikia jiems. O po susitikimo dar kalbėjome JAV energetikos departamente, kur išgirdome tą patį klausimą – ar pirksite dujas, jei mes suteiksime eksporto leidimą „Cheniere“ terminalui? Mums atsakius teigiamai, „Cheniere“ gavo reikiamą licenciją jau kitą savaitę.
Tada tai buvo palyginti mažos apimties dalykai. O dabar „Cheniere“ gal jau antras dujų pardavėjas pasaulyje po Kataro.
Visame pasaulyje savo kompetencijas šiuo metu parduoda ir mūsų terminalo valdytojai – „KN Energies“. Tie maži dalykai turėjo didelės reikšmės.
Kaip atsitiko, kad terminalo projekto partneriais tapo norvegų kompanija „Hoegh LNG“ ir kodėl?
Galutiniame konkurse buvo trys dalyviai: viena amerikiečių ir dvi norvegų kompanijos. „Hoegh LNG“ pasiūlymas buvo priimtiniausias.
Svarbi aplinkybė buvo ta, kad tai – šeimos įmonė, todėl tikimybė, kad jie parsiduos Rusijai, mūsų supratimu, buvo minimali. Ir iki šiol tai yra lojalus, kūrybingas ir patikimas partneris.
Ar tiesa, kad šios įmonės pasiūlymas atrodė patraukliau ir dėl to, kad jie jau turėjo užsakę išdujinimo (FSRU) laivą?
Taip. Tokios įmonės užsakymus laivų statykloms pateikia nuolat. Tuo metu metalas laivui dar nebuvo pjaustomas, tačiau buvo užsakytas „langas“ tokio laivo statybai (tuo metu statykla „Hyunday Heavy Industries“ pastatydavo 55 įvairius didelio tonažo laivus per metus – R.S.).
Įsiterpti į užsakymų tvarkaraštį buvo didžiausia problema. Nes iki metalo pjaustymo, t. y. statybos pradžios, buvo galima ramiau įvertinti projektinius siūlymus, pateikti korekcijų.
Turėjome stiprų specialistą iš Danijos, kuris kaip mūsų atstovas kiekvieną metų ketvirtį atvykdavo į Korėją. Jis plaktuku ir prožektoriumi patikrino bene kiekvieną to laivo varžtą.
Todėl galime sakyti, kad „Independence“ yra labai geros kokybės. Po jo revizijos Kinijoje, kur buvo gaminamas laivo išdujinimo įrenginys, buvo pakeista net dalis technologinio proceso.
Neperdėčiau sakydamas, kad mūsų inžinieriai kartais tame laive nakvodavo. Dirbo su didele meile ir atsidavimu.
Ačiū už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą